Gidės knygoje į Vilnių kviečiama pažvelgti kitaip
Dabar jau nieko nebestebina knygos, kuriose miestų paveikslai kuriami pasitelkiant architektūrinius elementus – pastatus, požemius, kiemelius. Tačiau Vilniaus knygų mugėje pristatyta debiutinė gidės Liudos Matonienės knyga „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ pasižymi išskirtinumu. Joje į miestą žvelgiama per meilės prizmę, tad pagrindinis vaidmuo tenka ne miesto architektūrai, o jausmingoms istorijoms.
„Tokių knygų kaip ši – labai mažai. Yra išleista daug istorikų, rašytojų knygų, o štai gidės knyga – viena pirmųjų“, – teigė knygos pristatyme dalyvavusi kultūros apžvalgininkė Rūta Mikšionienė. Kartu su ja ir knygos autore savo įžvalgomis, komentarais dalijosi menotyrininkas Saulius Pilinkus.
L. Matonienė trumpai nupasakojo knygos atsiradimo istoriją. Pasirodo, viskas prasidėjo nuo vyrui Valentino dienos proga surengtos ekskursijos po meilės stoteles Vilniuje. Vėliau ši ekskursija buvo pristatyta turistams, o po kurio leidyklos „Tyto alba“ atstovai romantiškus pasakojimus pasiūlė perkelti į knygą. Tad ir istorijų sudėliojimas primena turistinį maršrutą. Knyga net pradedama ta pačia miesto stotele, kaip ir ekskursija – pačioje Vilniaus širdyje, prie Katedros varpinės. Negana to, žemėlapyje sužymėtos visos aprašytos meilės vietos.
Knygoje nugulė daugiau nei dvidešimt romantiškų pasakojimų. Skaitytojai čia atras Vytauto Didžiojo ir Onos Vytautienės, Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos, Sofijos Tyzenhauzaitės ir Aleksandro I bei daugelio kitų istorinių asmenybių meilės istorijas.
Paklausta, kuri aprašyta istorija knygos autorei pati įdomiausia, L. Matonienė sakė negalinti išskirti vienos, nes visomis domėtis buvo malonu ir, nors aprašomi herojai pasirodė visiškai į ją nepanašūs, ji vis dėlto atrado juose kažką artimo. Tiesa, žinoma Vilniaus gidė neslėpė, kad ko gero sunkiausiai jai sekėsi rašyti apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę, kadangi atrodė, jog viskas, kas įmanoma, apie tai jau parašyta. Tačiau domėdamasi šia meilės istorija L. Matonienė aptiko momentų, kurie anksčiau nebuvo iki galo atskleisti – B. Radvilaitė iškilo ne tik kaip moteris, galinti sužavėti valdovą, mokanti su juo tinkamai bendrauti, bet ir kaip ryžtinga, aktyvi asmenybė.
Garsių Vilniaus meilės istorijų būta kur kas daugiau, bet ne visos jos tilpo į knygą. Anot L. Matonienės, knygoje atsidūrė tie meilės pasakojimai, kurie jai išsiskyrė labiausiai. R. Mikšionienė pasiteiravo, kodėl knygoje nepasakojama garsiosios Bonos Sforcos istorija. Knygos autorė sakė iš pradžių svarsčiusi šią istoriją dėti, tačiau pridūrė, jog Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos meilės istorija nublanksta prieš karalienės motinišką meilę sūnui Žygimantui Augustui, kuria ji ir garsėjo.
„Ši knyga yra labai šiuolaikiška“, – konstatavo R. Mikšionienė. Pasak kultūros žurnalistės, šiuolaikiškumo knygai suteikia autorės požiūris į meilę ir moterų teises. Kaip pavyzdį ji pateikė aprašomą Vytauto žmoną Oną, kuri buvo ne tik mylimoji, bet ir aktyvi visuomenės bei politinė veikėja.
Anot R. Mikšionienės, knygoje atsiskleidžiantis požiūris į moteris tikrai nesuteikia jai feministinio atspalvio. Su nuomone, kad knyga patiks ir vyrams, sutiko menotyrininkas S. Pilinkus: „Šią knygą įdomu skaityti, joje nėra daug „seilių“ ir verksmo“.
Tikriausiai ne paslaptis, kad nemažai vizualinio patrauklumo knygoms suteikia nuotraukos. Tad pristatyme buvo pakalbinta ir fotografė Edita Meškonienė, knygą „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ papuošusi Vilniaus vaizdais.
„Man Vilnius atsiskleidė ne iš karto. Jis mane traukė, bet atsiskleidė turbūt tik paskutiniaisiais metais ir likimui labiausiai dėkoju už tai, kad rudenį turėjau stebėti orus ir eiti fotografuoti senamiesčio“, – kalbėjo E. Meškonienė, su knygos autore pažįstama daugiau nei 30 metų. Ji pasakojo, kad prisidėti prie knygos projekto buvo pakviesta dėl to, kad socialiniame tinkle Facebook turi susikūrusi albumą, į kurį talpina Vilniaus nuotraukas.
Savo debiutinę knygą L. Matonienė rašė apie metus. Dar šiek tiek laiko užėmė jos tobulinimas. Darbo rezultatą pirmosios galėjo įvertinti L. Matonienei artimiausios skaitytojos, kurios minimos ir knygos pradžioje publikuotoje padėkoje: „Dėkoju pirmosioms skaitytojoms – savo mamai ir dukterims Rusnei ir Žiedei – už kritiką, mintis ir nuolatinį palaikymą“.
L. Matonienės knyga buvo pristatyta jau ne pirmą kartą – Valentino dieną jos pristatymas vyko Šlapelių, kurie yra vieni knygos herojų, namuose. Tą kartą sulaukta tokio didelio skaitytojų susidomėjimo, kad visiems norintiems įsigyti knygą net neužteko jos egzempliorių.