Knygų mugėje buvo pristatyta žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knyga „Palestina: laisvė yra labai graži“. Pristatymo metu autorė pasakojo, kokie buvo dveji jos gyvenimo metai, praleisti Palestinoje, ir kodėl ji pasirinko būtent šį kraštą.

Kaip pati autorė prisipažino, ji tiesiog labai viskuo domėjosi, o perskaičiusi palestinietės Ghados Karmi autobiografiją suprato, jog tai, ką ji žinojo apie Palestiną, visai neatitiko to, ką perskaitė knygoje. Visa tai ir paskatino žurnalistę pačiai išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta tame krašte, o nuvykus į Palestiną ir kilo mintis parašyti knygą lietuvių ir anglų kalbomis.

Knygoje žurnalistė kalbina paprastus palestiniečius, kurie tiesiog pasakoja apie savo kasdienį gyvenimą. O  kad skaitytojas pasijustų lyg iš tiesų klausytųsi palestiniečio pasakojimo, visa knyga yra parašyta pirmuoju asmeniu. Paklausta, kodėl pasirinko būtent tokį pasakojimo būdą, autorė paaiškina: „Žmonės, ir ypač priespaudoje gyvenantys žmonės, turi teisę ir netgi galbūt privalo patys pasakoti savo istoriją.“

Palestiną supa stereotipai

Tai išskirtinė knyga, nes ji atskleidžia, kokie iš tiesų yra ten gyvenantys žmonės bei koks gyvenimas verda Palestinoje. Ši knyga paneigia apie Palestiną girdėtą propagandą, melą ir panaikina stereotipus. Deja, bet tenka sutikti, jog dažnas žmogus kalbėdamas apie to krašto gyventojus, juos tapatina su teroristais, o iš tiesų, tai yra tokie pat žmonės, kaip ir lietuviai. Kaip ir lietuviai anuomet siekė laisvės ir išsivadavimo nuo okupacijos, taip ir palestiniečiai, kiekvieną dieną tiki, jog ateis diena, kada ir jie galės džiaugtis laisve.

Patirtį bylojantis pavadinimas

Palestiniečių gyvenimas nėra lengvas, už menkiausią nusižengimą Izraelio kariuomenei, jie yra sulaikomi, kalinami ir tardomi, o tai paliudija knygoje aprašyta 25-erių metų vaikino istorija. Iš šios istorijos atsirado ir knygos pavadinimas. Vaikinas dar jaunas, tačiau už savo politines pažiūras jam jau teko kalėti net vienuolika kartų: tris kartus jis buvo sulaikytas Izraelio kariuomenės ir dar aštuonis buvo kalinamas palestiniečių savivaldos. Kiekvieną kartą išėjęs iš kalėjimo vaikinas sako: „Laisvė yra labai graži“. Žinoma, ta laisvė yra sąlyginė, bet viltis – tikra.

Kreidelėmis pripaišytas viršelis

Knyga įdomi ne tik savo turiniu, bet ir išore. „Kas čia kreidelėmis pripaišė?“ – pradėdama pasakoti apie knygos viršelį girdėta replika pasidalina autorė. Iš tiesų, mažai žinant apie Palestiną iš pirmo žvilgsnio taip gali atrodyti, bet tiesa yra kur kas kitokia – viršelis pilnas simbolių. Čia vaizduojamas jau sunaikintas piešinys ant sienos, todėl galime teigti, jog tai istorinis piešinys, kuris praeitais metais buvo nupieštas Džalazuno tremtinių gyvenvietėje esančioje prie Ramalos miesto. Tai piešinys skirtas 68-osioms palestiniečių nakbos (etninio valymo) metinėms paminėti. Pavaizduotas veidą skara prisidengęs žmogus simbolizuoja palestiniečių tautą, o veido dangalas – tradicinė palestiniečių skara, kurioje įsižiūrėjus galima įžvelgti bažnyčią, mečetę ir namus, kurie, yra prarasti. Mat minėtoje gyvenvietėje gyvena daug palestiniečių iš pajūrio Jafos miesto, į kurį jiems neleidžiama sugrįžti. Knygos viršelyje galima pamatyti ir apelsinmedį, primenantį tą patį Jafos miestą, kuris ilgus metus visame pasaulyje garsėjo savo apelsinų giraitėmis. Tarp šių simbolių įsiterpia ir dar vienas – žemėlapis. Tai senosios, nesuskaldytos Palestinos vaizdas, kuris yra ir čia gyvenančių žmonių ateities vizija.

Išsiųsta į Lietuvą kaip grėsmė valstybei

Knygos pristatymo metu vyko ir diskusija „Ką iš tiesų žinome apie Palestiną?“.  Jos dalyviai: žurnalistė ir kūrinio autorė Giedrė Steikūnaitė, pilietinio judėjimo „Solidarūs su Palestina“ įkūrėja, Palestinoje su vaikais dirbusi Gabrielė Tervidytė ir kelis metus įvairių projektų metu Palestinoje lankęsis, filmo apie Lietuvos partizanus „Nematomas frontas“ režisierius Jonas Ohmanas dalijosi mintimis apie Palestiną.

Diskusijoje itin daug dėmdesio skirta Gabrielės Tervidytės istorijai. Ji kelerius metus Palestinoje dirbo su vaikais, paskutinį kartą į šį kraštą ji vyko prieš mažiau nei metus. Tačiau  į Palestiną galima patekti tik per Izraelį. Atvykusi į Izraelio aerouostą ji buvo sulaikyta ir keturioms paroms įkalinta kalėjimo kameroje kartu su dešimčia kitų moterų. Po keturių parų, praleistų Izraelio sienos apsaugos pareigūnų nelaisvėje, Gabrielė Tervidytė buvo pripažinta grėsme nacionaliniam saugumui ir priversta grįžti į Lietuvą be galimybės ateityje įvažiuoti į Izraelio teritoriją.

„Jei visa valstybė, jos saugumas, ketvirta pasaulyje didžiausia ir stipriausia kariuomenė, puikūs ryšiai su stipriausiomis pasaulio valstybėmis nusprendė, kad aš socialinė darbuotoja, dirbanti su vaikais, nevykdanti jokios politinės agitacijos Vakarų Krante esu grėsmė šiai valstybei, tai kažkas yra negerai“, – mintimis apie susidariusią situaciją dalijosi aktyvistė Gabrielė Tervidytė.

Apie perkreiptą situaciją Palestinoje kalbėjo ir režisierius Jonas Ohmanas. Iš Švedijos į Lietuvą atvykęs, puikiai lietuviškai kalbantis filmų kūrėjas pabrėžė, jog tokios knygos kaip „Palestina: laisvė yra labai graži“ Lietuvai reikėjo jau seniai. Jis dalijosi pastabomis, kad teigti, jog ten gyvenantys žmonės yra teroristai, kai jie patys bando apsiginti akmenimis, yra tiesiog nelogiška. Režisierius siūlė nuvykti susipažinti su Palestina, jos žmonėmis ir įsitikinti, kad ten atvykę bus svetingai ir draugiškai sutikti.

Jau pusė amžiaus šio krašto žmonės gyvena priespaudoje, išvaryti iš namų, kalinami, vaikai psichologiškai traumuojami. Dauguma Vakarų Kranto gyventojų net neturi galimybės pamatyti jūrą, kuri yra vos už keliolikos kilometrų. Nepaisant to, šio krašto žmonės išlieka žmonėmis. Žmonėmis, kurie Giedrės Steikūnaitės knygoje pasakoja savo gyvenimo istorijas ir tiki, kad laisvė yra labai graži.

Susiję

A. Jakučiūno ,,#Utopijos“ – nerimtai apie rimtus dalykus

Kad istorija nebūtų pamiršta

Gidės knygoje į Vilnių kviečiama pažvelgti kitaip