Kad istorija nebūtų pamiršta
Sovietmetis Lietuvai atnešė ne tik politinius suvaržymus, bet ir stiprią rusų kultūros įtaką. Tuo metu lietuvių kalba išgyveno pilną pavojų laiką. Galbūt tik lituanistų įsteigto sambūrio – Kalbos sekcijos – veiklos pastangomis pavyko užkirsti kelią kalbos ligų plitimui. To nenorintys pamiršti kalbos mylėtojai Ilgąjį penktadienį susirinko į doc. dr. Aldono Pupkio monografijos pristatymą.
Knygos pristatymas. Eglės Pesliakaitės nuotr. Knyga padės daug ką įvertinti
Kalbininkas doc. dr. Aldonas Pupkis – aktyvus gimtosios kalbos puoselėtojas, normintojas, Kalbos praktikos patarimų sudarytojas. Savo veiklą pradėjęs dar giliu sovietmečiu, kai visuomenėje buvo plačiai suvešėjusios kalbos ydos, šiandien lituanistas pristato dar vieną savo knygą ,,Lietuvių kalbos sąjūdis 1968-1988“.
Autorius pasakojo, kad parašė knygą paskatintas nuomonės, jog prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio prisidėjusio būrio intelektualų veikla buvo lietuvybės puoselėjimo lūžio taškas. Tačiau iš tikrųjų tai buvo tik trumpas laiko tarpas, o rūpintis kalba buvo pradėta gerokai anksčiau.
Kalbos sekcija 1967 metais viešai ir legaliai pradėjo rūpintis Vilniaus miesto viešąją kalba. Greitai pradėta nagrinėti teorinius kalbos bendrinimo klausimus, rašyti ugdomuosius leidinius, rūpintis kanceliarine kalba, kaupti kultūros paveldą. Knygos autorius pabrėžė, kad stengėsi įvykius ne interpretuoti, o rekonstruoti pagal dokumentus, sukaupta medžiaga. Taip visuomenė galės pati spręsti apie tai, kaip buvo tada, ką kalbininkai nuveikė per du dešimtmečius, ir koks tų darbų rezultatas.
Kalbininkų veikla sovietmečiu
1968 metais Lietuvoje prasidėjo gerokai vėluojantis atšilimas. Tarybų Sąjungos tautoms buvo leista šiek tiek laisviau rūpintis savo kultūra. O veiklos buvo su kaupu: įvairios rusybės buvo giliai įsišaknijusios vartojamoje kalboje, veikė gramatinę sistemą, išstūmė daugelį lietuviškų žodžių. Buvo atkakliai ieškoma būdų, kaip stiprinti visuomenės kalbinį atsparumą. Nedidelis būrelis kalbininkų sutelkė įvairių profesijų žmones, kad galėtų atlikti lietuvių kalbos puoselėjimo darbus.
Humanitarinių mokslų daktaras Audrius Valatka teigė, kad kalbininkai nebuvo vieningas monolitas. Reikėjo nedelsiant priimti nutarimus dėl kalbos vartojimo taisymo, ir kai kurie iš jų nebuvo gerai apgalvoti, sukeldavo aršias diskusijas tarp lituanistų. Vis dėlto darbas reikalavo daug pastangų ir atsakomybės, o rezultatas turėjo didelę reikšmę visuomenei. ,,Lietuvių kalba ir kalbininkai sovietmečiu nebuvo tik pasislėpę apkasuose ir atsišaudantys nuo kitų, jie darė ir daug svarbesnį darbą – jie kūrė. Ir toje kūryboje nebuvo vadovaujamasi tik partijos ir vyriausybės nutarimais“, – sakė dr. A. Valatka.
Knygos pasirodymas nudžiugino kolegas
Knygos tikslas papasakoti, kas ir kaip paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo daroma bendrinės kalbos norminimo, visuomenės lingvistinio švietimo, lietuvių kalbos aktų kaupimo srityse. Tai knyga apie kalbos stilių funkcionalumo ugdymą ir ginimą, joje atsispindi platus ir panoraminis to meto lietuvių kalbos gyvenimo epochos vaizdas. Pristatyme dalyvavę svečiai pastebėjo, kad trūko veikalo apie kalbos praktikos kasdienybę. Ši knyga praplės kalbotyros istorijos vaizdą ir padės susidaryti objektyvesnį to laikotarpio vertinimą.
Kalbininkas dr. Antanas Balašaitis pripažino, kad nors patiems kalbininkams atliktas darbas atrodo prasmingas, tačiau dažnai atsiranda pašaipūnų, bandančių sumenkinti tuometinę veiklą. Tačiau geriausias įvertinimas bus, kai dabartinė ir dar jaunesnė karta ateityje pajus dėkingumą ir knygos autoriui, ir knygoje aprašytiems žmonėms.
,,Knyga pasirodė pačiu laiku, nes pastaruoju metu daug ką, kas buvo padaryta sovietmečiu, yra linkstama nurašyti į laiko nuostolius arba vertinti kaip tam tikrą piktavališką taikstymąsi prie okupacinių reikalavimų. Dabar dažnai yra minimas konfliktas tarp visuomenės ir kalbininkų, kurį sukėlė tuometinės valdžios kontrolė. Tačiau trintis, apie kurią taip dažnai yra kalbama, yra gerokai perdėta. Kalbos praktikos reikalai nebuvo apleisti, jie buvo tvarkomi, kiek leido to meto sąlygos“, – sakė prof. Regina Venckutė. Ji džiaugėsi lituanisto Aldono Pupkio darbu ir pacitavusi Justino Marcinkevičiaus dramos ,,Mindaugas“ ištrauką palygino kalbininką su baltuoju metraštininku.
