Neapykantos kalba socialinių medijų laikais jau tampa įprastu reiškiniu

„2016-ieji buvo tiesiog siaubingi metai liberalių pažiūrų žmogui“, – taip Vilniaus knygų mugėje vykusią diskusiją apie neapykantos kalbą bei saviraiškos laisvę pradėjo buvęs Lietuvos ambasadorius prie UNESCO, Seimo narys Arūnas Gelūnas, cituodamas žurnalą „The Economist“. Diskusijos svečias, estų rašytojas Reinas Raudas, suskubo pacituoti savo motinos, estų vaikų rašytojos žodžius: „Aš niekada nemaniau, kad man teks būti dalimi tokios visuomenės, kurioje vyrauja tiek daug neapykantos ir kvailumo“. Kodėl šiandien turime  šnekėti apie neapykantos kalbą? Ar galima neapykantą tapatinti su saviraiškos laisve? Į šiuos klausimus diskusijos metu mėgino atsakyti islandų poetas Sjónas, estų rašytojas R. Raudas ir  A. Gelūnas.

Reinas Raudas (kairėje), A. Gelūnas ir Sjornas (dešinėje). Autorės nuotr.Reinas Raudas (kairėje), A. Gelūnas ir Sjornas (dešinėje). Autorės nuotr.

Diskusiją pradėjęs islandų poetas Sjónas pasakojo, jog Islandija yra maža ir taiki valstybė, todėl neapykanta ten iš esmės nebuvo didelė problema. Tačiau sparčiai auganti socialinių medijų bei žiniasklaidos įtaka ir tai, jog Islandijoje pastaruoju metu apsigyvena žmonių iš viso pasaulio, keičia situaciją. Pasak Sjóno, Islandijoje vis dažniau jaučiama neapykanta atskiroms visuomenės grupėms, ypač musulmonams, moterims. Kitas diskusijos dalyvis, estų rašytojas Reinas Raudas pastebėjo, jog neapykanta visada buvo tam tikra žmonijos bendravimo dalis, bet didžiausia problema yra ta, jog neapykantos kalba tampa normaliu reiškiniu. „Žmonės kuriasi netikras anketas feisbuke, rašo anoniminius komentarus, o politikams tai naudinga“, – kalbėjo R. Raudas.

Diskusijoje taip pat svarstytas klausimas, kaip valstybė turėtų reaguoti į šią neapykantos problemą. Islandas Sjónas minėjo, jog Islandijoje galioja tam tikros taisyklės prieš neapykantos kalbą, tačiau neretai vis dar svarstoma, ar tai negalėtų būti traktuojama kaip saviraiškos laisvė. „Kiekviena šalis turi būti labai atsargi ir būtent šiuo atveju – konservatyvi neapykantos raiškai. Turime matyti, kai ribos yra peržengiamos“.

Nors nemažai neapykantos apraiškų kyla socialinėse medijose, islandų poetas mano, jog tose pačiose medijose žmogus turi didesnę galimybę apsiginti nei tie, kurie toms medijoms nepriklauso. Anot Sjóno, žmonės net nebeslepia savo tapatybės ir laisvai reiškia neapykantą. „Tačiau mes negalime ir neturime to keisti. Jei tikime laisve medijose, turime visai tai priimti“, – kalbėjo Sjónas. Estas R. Raudas pastebėjo, jog interneto erdvėje nevengiama komercializuoti neapykantos, nes dažnai publikuojami ir į patrauklių antraščių rėmus įtraukiami tam tikri kivirčai, pavyzdžiui, tarp homofobų ir homoseksualų, tampa tikrų tikriausiomis sensacijomis.

„Neįmanoma būti nešališku. Mes visi esame šališki. Bet turėtumėme sugebėti kritiškai vertinti savo pačių nuomonę ir pripažinti tą šališkumą, aklai neskelbdami visiems savo tiesų ir neišklausydami kitų“, – sakė islandų poetas Sjónas.

Diskusijos dalyviai užsiminė ir apie prancūzų satyrinį leidinį „Charlie Hebdo“. A. Gelūnas pabrėžė, jog šiais laikais lokalios problemos neretai išauga į kur kas rimtesnį, globalų mastą. „Tai, kas yra humoras vienai grupei žmonių, gali būti visiškai nepriimtina kitai grupei“, –  sakė UNESCO ambasadorius. Jam pritardamas Sjónas pastebėjo, jog humoras ilgus dešimtmečius buvo ir propagandos įrankis. Pasak islandų poeto, svarbiausia žinoti, kokiu tikslu jis yra naudojamas, kur tai nukreipta, ir jei humoras iššaukia agresiją, tai jau ne humoras, o atvira neapykanta. „Charlie Hebdo“ man yra šlykštus leidinys. Vieno numerio viršelyje jie išsityčiojo iš moterų, kurios Nigerijoje buvo prievartaujamos „Boko Haram“ grupuotės. Mano pasaulyje to negali būti“, – pritarė ir Reinas Raudas.

Sjónas atkreipė dėmesį, jog saviraiškos laisvės nederėtų painioti su neapykantos kalba. Pasak jo, saviraiškos laisvė yra laisvai kritikuoti žmonių elgesį ar mintis, bet negalima žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, nužmoginti ir pasmerkti.

Diskusijos moderatorius Arūnas Gelūnas pranešė, jog šis pokalbis yra dedikuotas praėjusiais metais mus palikusiam profesoriui Leonidui Donskiui. Pasak Seimo nario, profesorius tądien būtų turėjęs sėdėti šalia kitų diskusijos dalyvių, nes jo idėjos laisvės ir neapykantos tema itin vertingos šiandieninėje visuomenėje.