Misija įmanoma: šalies įvaizdis, kuriamas bendruomenės
LRT Forumo studijoje vyko diskusija apie skirtingus Lietuvos veidus. Įvaizdžius, su kuriais prisistatome pasauliui ir kuriuos kurdami mėginame pažinti save geriau. Keturiose skirtingose užsienio šalyse gyvenę diskusijos dalyviai dalijosi patirtimi apie tai, kokią Lietuvą regi pasaulis ir kokią norime matyti mes ją patys. Diskusijos moderatorius, publicistas bei laidų kūrėjas ir vedėjas Rytis Zemkauskas pokalbį pradėjo klausimu – ar mums rūpi tai, ką apie mus mano kiti?
Diskusijos „Skirtingi Lietuvos veidai” dalyviai. Autorės nuotr. Pokolonijinės šalies sindromas
Toks sindromas pasireiškia didžiu nusivylimu, jeigu kažkada buvusią kitos valstybės dalimi, o dabar jau laisvą šalį žmonės palaiko vis dar praeities istorijos puslapių menama kam nors priklausančia teritorija. Saulius Černiauskas, Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos (PJLS) pirmininkas, sutiko su mintimi, jog mūsų tautiečiai nori būti atpažinti: „Pastebiu, jog lietuviams būnant užsienyje svarbu, kad tos šalies žmonės žinotų, iš kur jie yra atvykę. Mes linkę susijaudinti, jeigu kažkas nežino, kur yra Lietuva.“
S. Černiauskas paminėjo, jog panašiai jaučiasi ir jo draugai iš Kongo ar Nigerijos – ilgą laiką nelaisvų respublikų, kadais priklausiusių galingesnėms valstybėms – jie taip pat nori būti Europoje atpažinti ir atskiriami.
Pasak rašytojos ir redaktorės Dalios Staponkutės, mažai valstybei po tragiškų istorinių įvykių sudėtinga atsirasti žemėlapyje – ne vizualiame, o mentaliniame, štai kodėl pokolonijines šalis jungia jų bendras noras būti žinomoms. Rašytojos akimis, mūsų asmeninis pasakojimas kitiems irgi yra labai svarbus – jis formuoja tokį šalies įvaizdį, kokį trokštame matyti pasaulyje.
Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos departamento direktorius, diplomatas Rytis Paulauskas dėstė, jog istoriniai šleifai vis dar velkasi paskui mūsų modernėjančią visuomenę ir po 25 laisvės metų turėtume dėti dideles pastangas tam, kad iš mūsų kaip šalies apibūdinimo dingtų „posovietinės respublikos“ terminas. R. Paulauskas tvirtino, kad Lietuva per 1000 valstybės gyvavimo metų save pažino pakankamai ir turi aiškią DNR, kuria abejoti nevertėtų.
Įvaizdžio prasmės filosofija
Įvaizdžio kūrimo reikšmė ir prasmė, iš pirmo žvilgsnio, atrodo aiški ir suprantama, tačiau R. Paulauskas akcentavo, jog kalbant apie šį procesą reikia suprasti, kad tai kompleksiškas dalykas, todėl dėl sąvokos apibūdinimo susitarti sunku. Komunikacijos departamento vadovo požiūriu, svarbu rasti vienodą kryptį, projekciją to, kokie mes norime atrodyti iš tikrųjų.
S. Černiauskas įvaizdžio prasmę palygino su paveikslu: „C. Monet nutapė paveikslą su lelijomis, tačiau kartu sugebėjo atskleisti paprastos, gal net banalios gėlės grožį. Dabar su šiuo paveikslu siejama ir tapytojo gimtinė – Prancūzija.“ PLJS pirmininko kalbėjo, jog kurti grožį savo valstybėje galėsime tada, kai turėsime kitokį žvilgsnį į paprastus dalykus.
R. Zemkausko nuomone, tinkamo įvaizdžio ieškojimas – tai savęs paties pažinimas. „Kai kalbi apie įvaizdį, tu aiškinies save. Ir tada jau gali prisistatyti pasauliui, naudodamas tą susikurtą savo paties paveikslą,“ – aiškino žurnalistas.
Šalies ženklai yra aktyviai veikiantys žmonės
„Šalis tampa žinoma, kai joje atsitinka kažkas neįprasta, nematyta ir dažniausiai už tai esame dėkingi žmonių kūrybiškumui“, – apie esminį įvaizdžio kūrimo elementą kalbėjo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijoje Rita Valiukonytė. Ji pateikė pavyzdžių, kai valstybės įvaizdį kuria ne tik įvairios valstybės strategijos ar reklamos agentūrų darbas, bet ir tos šalies žmogiškasis kapitalas – talentingi asmenys, besidalinantys novatoriškomis idėjomis su pasauliu. R. Valiukonytė didžiuojasi jaunimu, kuriančiu tokius portalus kaip Bored panda, taip pat ir jaunaisiais verslininkais, kurie parduoda išmaniųjų telefonų programėles internetinėse parduotuvėse ir taip garsina Lietuvą visame pasaulyje. Kultūros atašė juokavo, jog gyvendama Vokietijoje kartais garsiai padejuoja, kad „kaip gera Lietuvoje – ten internetas toks greitas“, taip parodydama, ką turime geriausio savo šalyje.
R. Paulauskas taip pat pasidalino lietuviškų iniciatyvų ir ženklų, kuriančių tam tikrą įvaizdį, pavyzdžiais: „Išeivijos archyvų sugrąžinimas, tarptautinių organizacijų plotmėje eksponuojami lietuvių menininkų darbai, visuomeniniai renginiai skirti trėmimo aukoms atminti, bėgimas Sausio 13 dieną – nematerialūs ženklai, kurie kuria mūsų savitumą.“ Diplomatas mano, jog kuriant šalies ar bet ko kito įvaizdį kiekvienas pilietis neišvengiamai tampa to dalimi: „Praleidau ketverius metus Niujorke. Labai dinamiškame, niekada nemiegančiame mieste. Natūralu, jog kilo noras tapti to įvaizdžio dalimi, tapti niujorkiečiu. Tu stengiesi būti maksimaliai sėkmingas toje aplinkoje, kurioje formuojamas tam tikras įvaizdis.“
R. Paulauskas nurodė, jog įvaizdžio kūrimas – bendruomenės, o ne elito darbas: „Mums reikia išgirsti, ką sako skirtingos žmonių grupės. Nebūtina skirstyti – elitas tai, ar ne. Daugiasluoksnėje visuomenėje yra daug žmonių grupių. Nuolatinė konsultacija ir gebėjimas girdėti kitus, ko gero, priartins prie tikrojo įvaizdžio sukūrimo.“
Lietuva pasaulyje: painiojama su rusų kultūra ir siejama su krepšiniu
Įvairiose užsienio šalyse gyvenantys diskusijos dalyviai pasidalino patirtimis apie tai, ką kalba užsieniečiai apie mūsų šalį. D. Staponkutė, šiuo metu gyvenanti Kretoje, pasakojo, jog dažniausiai yra klausiama, ar lietuvių kalba nėra susijusi su kaimynų rusų: „Žmonės teiraujasi, ar nesame rusų kalbos dialekto dalis. Tada turiu atlikti nuoseklų aiškinimo darbą, kokia unikali ir sena yra mūsų, lietuvių, kalba.“ Rašytoja paminėjo, jog Lietuva vis dar tapatinama su A. Saboniu. Jį žino net ir jaunesnieji Viduržiemio jūros šalių regiono gyventojai.
S. Černiauskas, gyvenantis Vokietijoje, akcentavo, jog vokiečiai žino ne tik apie Lietuvą, bet ir apie mūsų „seses“: „Jie dažnai mėgsta pasigirti, jog žino visų trijų Pabaltijo valstybių sostinių pavadinimus. Tačiau tenka atlikti diferencijavimo „darbą“ – Lietuvą padėti atskirti nuo regioninio šalių matymo kartu su Latvija ir Estija.“
R. Valiukonytei organizuojant menininko parodos atvežimą į Lietuvą teko paaiškinti, jog pervežant meno kūrinius per šalies sieną muitų mokestis nėra taikomas. Pasirodo, ne visi užsieniečia žino, kad Lietuva priklauso ES ir Šengeno zonai.
Apie Lietuvą reikia diskutuoti ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs
Diskusijos moderatorius pokalbio pabaigoje pašnekovams uždavė klausimą, ar turime parankų pasakojimą apie save, kurį galėtume naudoti prisistatydami pasauliui. Pokalbio dalyviai sutarė, jog esame šios istorijos kūrimo procese ir kiekvienas mažas laimėjimas, naujai išversta lietuvių kūrėjų knyga, opera parodyta svetur – visa tai kuria tą išskirtinį pasakojimą, kuris pristatys Lietuvą. Tam net nereikia jokio specialaus planavimo, priešingai, priverstinis įvaizdžio kūrimas gali įsprausti į rėmus ir sukelti neigiamas emocijas: „Kai išgirstu žodžius „projektas, strategija“ iš karto susigūžiu – mane tai suvaržo. Lietuviški vardai klajoja pasaulyje, lietuvių yra absoliučiai visur. Reikia mokėti sau pripažinti, kad situacija jau dabar yra gera“, – pozityvo nepristigo rašytoja D. Staponkutė.
Lietuvos ir jos piliečių įvaizdžio klausimas iki šiol dar niekada nebuvo taip plačiai aptariamas. „Galime pasidžiaugti, jog nors ir prireikė beveik 25 metų, mes pagaliau pradėjome save aiškintis ir nebebijome to daryti“, – R. Zemkauskas apibendrino optimistiška gaida.
Po diskusijos pasiteiravau žurnalisto, ką mano apie Lietuvos turizmo plėtros projektą „Lithuania. Real is beautiful“ komunikavimo nesėkmę. R. Zemkausko nuomone, jokio skandalo nebuvo – tiesiog prastai suvaldyta situacija socialinėje interneto erdvėje ir negebėjimas aiškiai aprašyti, kad „Lithuania. Real is beautiful“ puslapyje bus galima rasti ne tik nuotraukų iš Lietuvos. Paklausus, ar tikrai Lietuvos įvaizdžio kūrimas yra tokia sudėtinga užduotis, žurnalistas atsakė: „Mes esame labai normalūs ir įvaizdžio aptarinėjimas neturėtų būti kančia. Tai tik naujų savęs pažinimo įrankių kūrimas. Svarbiausia nenorėti pasirodyti didvyriais. Didvyriškumui ne, o kasdieniam darbui – taip”.
