Lietuva sieks tarptautinio pripažinimo Leipcigo knygų mugėje
Lietuva, kaip garbės viešnia, šių metų kovo 23-26 dienomis dalyvaus tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje ir tai yra didelis pasiekimas Lietuvos rašytojų istorijoje. Naujai atsikūrusios valstybės rašytojai ilgai ieškojo būdų, kaip pasiekti užsienio skaitytojus, o dabar atsirado puiki galimybė pristatyti net tik šalies literatūrą, bet ir pačią valstybę. Tačiau kelias link pripažinimo nebuvo lengvas, o, koks jis buvo, aiškinosi Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Lietuviškos knygos: keliai ir klystkeliai“ dalyvavę Lietuvos istoriją išmanantys specialistai.
Diskusijos „Lietuviškos knygos: keliai ir klystkeliai" dalyviai. Autorės nuotr. Istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys moderavo diskusiją ir aiškinosi, kokios buvo pagrindinės problemos, trukdžiusios lietuviškai literatūrai laisvai skverbtis į pasaulį. Taip pat istorikas skatino diskusijos dalyvius pasigilinti į tą faktą, kad Lietuva yra ne tik dalyvė, bet kaip jis sakė, viešnia Leipcigo knygų mugėje, kuri pasirodo su daugybe knygų vertimų. Moderatorius iškėlė klausimą, ar bėgant metams knygų platinimo situacija pasikeitė.
Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė prisiminė lietuviškos literatūros sklaidos proceso organizavimo, veiklų inicijavimo pradžią: „Po nepriklausomybės paskelbimo atsivėrė naujas pasaulis, kuris nepažinojo Lietuvos literatūros, todėl reikėjo viską pradėti nuo nulio. Pirmas tikslas buvo susipažinti su kitų šalių institucijų veikla, kurios užsiima literatūros sklaida, ir tai pritaikyti savo šalyje. Tačiau šiandien darbo yra ne mažiau, literatūros sklaida yra mažos šalies didelis iššūkis.“ Bet, kaip sakė A. Žilinskienė, ryšiai ir pažintys su kitų šalių leidėjais yra svarbiausias ginklas literatūros platinimo rinkoje, o lietuviai tokį ginklą turi.
Nors lietuviai kukliai reiškia savo jausmus pasiekus puikius rezultatus ir emocingai liūdi, jei nepavyksta laimėti aukštos vietos Eurovizijos konkurse ar medalio krepšinio varžybose, kultūros viceministrė, humanitarinių mokslų daktarė Gintautė Žemaitytė ragina pasidžiaugti, kad Lietuva bus garbės viešnia Leipcige: „Tai yra išskirtinis įvykis, reiškiantis, kad Lietuvos literatūra eina greta kitų šalių literatūros.“
Nors atsirado interneto sklaida, padedanti platinti kūrinius, dėl to rašytojams nėra lengviau. Bet dalyvavimas kitos šalies knygų mugėje gali padėti užmegzti daugiau pažinčių su užsienio leidyklomis, įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje ir taip pasiekti dar platesnę skaitytojų auditoriją.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, oetas ir vertėjas Antanas Gailius vertino tai, kad Lietuva dalyvaus Leipcigo knygų mugėje, tačiau taip pat neslėpė ir kontraversiškų minčių. Apie dalyvavimą artėjančiame renginyje jis kalbėjo taip: „Knygų mugės yra knygų mugės, ne literatūros mugės. Gal kaip literatas ir turėčiau kalbėti akcentuodamas literatūrą, bet, man atrodo, kad ir mūsų gyvenime poezija, proza ir kita beletristika užima vis mažiau svarbią poziciją. Todėl tai duoda paskatą galvoti apie platesnį prisistatymą.“
Į tokias pastabas turėtų atsižvelgti ir Lietuvos delegatai, kurie pristatys mūsų šalį, nes, nors valstybė ir yra nedidelė, bet moderni. Deja, bet ne visos užsienio šalys tai žino, todėl reprezentuoti šalies kultūrą, prekybą ir kitas sritis svarbu, kad vyktų sklandus ir produktyvus šalių bendradarbiavimas tarpusavyje.
Tačiau norint parodyti pasauliui, kokia Lietuva yra turtinga įvairių kūrinių, juos reikia išversti į kitas užsienio kalbas, o tai padaryti nėra lengva. Savo patirtimi dalijosi lietuvių literatūros vertėja į vokiečių kalbą Claudia Sinnig. Vertėja sakė: „Kūrinius reikia išsiversti sau, po to, žinoma, išversti į kitą kalbą, o tai yra ilgas procesas, dar vėliau įvairias metaforas, užuominas reikia pritaikyti taip, kad tekstas būtų įtikinamas ir skaitytojui patraukliai skambėtų.“ Todėl puikus vertimas yra vienas iš veiksnių, padedančių pritraukti užsienio skaitytojus.
Ryšiai su leidėjais ir dabar yra labai svarbūs, todėl ne tik prieš kelis dešimtmečius lietuviai norėjo likti pastebėti, jie ir dabar stengiasi parodyti, kad tokia tauta egzistuoja. Bet tada kyla esminis klausimas, ar iš viso kas nors pasikeitė, kaip klausė dr. N. Šepetys, „ar yra pastebimi kokie pokyčiai?“
Į šį klausimą mėgino atsakyti dr. G. Žemaitytė, tačiau konkretų atsakymą rasti buvo sudėtinga. Anot pašnekovės, bėgant metams keitėsi technologijos ir, jei vienokių problemų nebuvo prieš dvidešimt metų, kitokių atsirado šiomis dienomis. Dėl informacijos pertekliaus kūrinius sudėtinga populiarinti, nes visada atsiras kas nors naujesnio. A. Gailius sakė, jog patys autoriai šiais laikais turi keisti savo požiūrį. Jie turi ne tik kurti, bet savo kūrybą ir reklamuoti, nes, priešingu atveju, lietuviškų knygų niekas nepirks. Todėl pagrindinis skirtumas yra toks, kad jei anksčiau labiau rūpėjo surasti leidėjus ir rėmėjus, dabar norima parduoti daugiau kūrinių, nes tik tokiu būdu įmanoma likti pastebėtiems.
Diskusija žiūrovams parodė, kad lietuviškos knygos kelias sėkmės link nebuvo lengvas, o literatūros sklaidos problemos taip pat yra sunkiai aplenkiamos. Tačiau rašytojai ir su jais dirbantys specialistai stengiasi skverbtis į tarptautinę pasaulio rinką, o dalyvavimas Vokietijoje vyksiančioje knygų mugėje yra ne tik puikus įvertinimas, bet ir dar vienas žingsnis pripažinimo link.
