Jaunius Gumbis: kolekcininkas nesisavina meno – renka, kad pasidalintų
„Tai labai atsakingas ir daug laiko atimantis darbas“, – taip apie savo pomėgį ir tikslą kalba advokatas dr. Jaunius Gumbis. Šiais žodžiais jis apibūdina Lietuvos nacionaliniame muziejuje Naujajame arsenale keturis mėnesius eksponuotą savo surinktą, vieną didžiausių Lietuvos tautodailės kūrinių kolekciją.
Paroda „Surinkta ir išsaugota“ muziejuje atidaryta nuo rugsėjo 15 dienos, ši ekspozicija – dalis pradėto parodų ciklo „Muziejus ir kolekcininkas“. Vykstančioje parodoje iki sausio 8 galima buvo apžiūrėti XVIII-XX a. pr. liaudies skulptūras ir tapytus paveikslus.
Menas J. Gumbio gyvenime užima labai svarbią vietą. Šiam požiūriui įtakos gal būt turi ir tai, kad ilgą laiką kolekcionierius dėstytojauja Vilniaus universitete, pasakoja studentams apie teisės filosofiją. Kaip pats sako – nesvarbu kokios krypties, bet filosofijos pamatinės tiesos galioja visur: „Filosofiškai mąstant, visiška pilnatvė tai – natūralus gyvenimas, mokslas ir menas. Tai trys trečdaliai, kurie žmogui suteikia visišką pilnatvę ir gyvenimo suvokimą. Jei žmogus nesidomi menu, jo gyvenime trūksta to trečdalio, jis jį užpildo kažkuo kitu“.
J. Gumbio pamąstymai paaiškina, kodėl advokatas kolekcionuoja meno kūrinius. Tačiau meno kūriniai gali būti labai įvairūs, pradedant nuo laikmečiu, baigiant forma. Kyla klausimas, kodėl pasirinkta būtent Lietuvos tautodailė.
Anot J. Gumbio, jo kolekcijos tikslas yra ne savanaudiškas, jis turi didesnių užmojų, o tautodailė prie to gali ženkliai prisidėti: „Lietuvos tautodailės kūriniai yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir galima drąsiai teigti, kad iš visų Lietuvos paveldo sąrašo kūrinių, būtent tautodailė – labiausiai pripažinta ir vertinama pasaulyje“.
Konkrečiai kalbant apie eksponuojamas skulptūras, kolekcijoje daugiausia tradicinės skulptūros pavyzdžių iš Žemaitijos, kai kurios iš jų stovėjo koplytėlėse, koplytstulpiuose, yra skulptūrų, kurios kadaise puošė bažnyčias.
Remiantis muziejuje esama medžiaga galima teigti, kad kai kurias skulptūras išdrožė dievdirbiai – Vincas Svirskis, Kazimieras Indriekus, Juozapas Paulauskas, Kazimieras Razmas bei Juozapas Stankus. Žinoma, kolekcijoje yra eksponatų, kurių autoriai liko nežinomi.
Būtent dėl ribotų galimybių atsekti kūrinio istoriją, sąsajas ir kitas detales, J. Gumbio teigimu, tautodailės kolekcionavimas yra labai atsakingas ir daug laiko atimantis darbas. Kolekcionuoti – tai ne tas pats, kad tiesiog rinkti.
„Nereikia painioti kolekcininko ir tiesiog „rinkėjo“. Rinkti galima viską: butelius, monetas, atvirutes, o štai kolekcionuodamas tu domiesi tų daiktų istorija. Kolekcionuodamas neatsirinkinėji, ar tas daiktas tau patinka ar ne, jis yra svarbus, nes tai – kolekcijos dalis“, – pasakoja J. Gumbis.
Didžiąją dalį eksponuojamos kolekcijos sudaro šventųjų personažai. To meto lietuviams šventieji reiškė ne tik tikėjimą, bet buvo gyvenimo kasdienybės ir asmeninių savybių, tokių kaip teisingumas, išmintis, darbštumas, pavyzdžiais.
Kalbant apie kitą kolekcijos dalį – paveikslus, dauguma jų tapyti XVIII-XIX a. Jaučiama baroko tapybos maniera, vyrauja tamsios spalvos, jos dažniausiai grynos, be atspalvių. Paveiksluose atsispindi ir LDK portretinės tapybos bruožų. Kaip skulptūrose, taip ir paveiksluose dažniausiai matome šventuosius. Ypač dažnai vaizduojama Švenčiausioji Mergelė Marija su kūdikėliu ant rankų.
Parodoje esantys meno kūriniai nėra visa J. Gumbio kolekcija. Be skulptūrų ir paveikslų jis taip pat kolekcionuoja ir XVI-XIX a. knygas ir maldaknyges. Visą sukauptą tautodailės grožį norintieji kartas nuo karto gali pamatyti parodose, pasižiūrėti elektroninėje erdvėje ar knygų puslapiuose.
J. Gumbio teigimu, kolekciją jis renka ne tik dėl savęs, jos tikslas daug didesnis. Meno kūrinius jis kaups ir toliau, gal būt šį atsakingą darbą perims ateities kartos, tačiau anksčiau ar vėliau eksponatai bus padovanoti muziejui. Pagrindinis jo kolekcijos tikslas – išsaugoti Lietuvos kultūrinį ir istorinį paveldą bei perduoti jį ateities kartoms.