„Vilko valanda“: Geležinio vilko valdomas ir puolamas Andriaus Tapino Vilnius

Jei neskaičiusiam žmogui reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Andriaus Tapino knygoje „Vilko valanda“ piešiamą Vilniaus paveikslą, cituočiau paslaptingą Vilniaus žydą Efraimą. „Kažin, ar Vilniuje dar liko namų be slaptų kambarėlių ir paslaptingų laboratorijų“ – ši paskutiniuose romano puslapiuose ištarta frazė geriausiai atspindi visą šio autoriaus sukurtą miesto portretą. Slapti kambarėliai, netikėti atradimai ir paslaptingos laboratorijos yra tai, kas išjudina šį alchemikų valdomą ir prižiūrimą miestą.

Debiutiniame romane A. Tapinas Vilnių apvilko dar nematytais rūbais. Leidyklos nuotr.Debiutiniame romane A. Tapinas Vilnių apvilko dar nematytais rūbais. Leidyklos nuotr.

Andrių Tapiną kaip žurnalistą žinojau, bet pirmą kartą nuoširdžiai atkreipiau dėmesį į jo su žurnalistika nesusijusią patirtį, atsivertusi pirmąją J. R. R. Tolkino „Žiedų Valdovo“ dalį. Pamačiusi „Andrius Tapinas“ prie žodžio „išvertė“ nustebau, pasitelkiau į pagalbą visagalį internetą ir sužinojusi, kad jis tai padarė 1994 metais, būdamas 17-os metų, išpūčiau akis. Mano galvoje tuo metu buvo pirmoji meilė, o štai čia – jaunas žmogus, paprašęs mamos filologės pagalbos, išverčia neįtikėtinai sudėtingą knygą ir pademonstruoja tikrą meilę literatūrai. Dėkojau Andriui skaitydama J. R. R. Tolkino trilogiją ir jau tada mintyse pridėjau prie jo vardo daug pliusų. Žinot, į ateitį, jei prisireiktų.

2013 metais tų mano galvoje sudėtų pliusų prireikė. Besisukant garo mašinos varomais krumpliaračiais atsirado „Vilko valanda“ – debiutinis Andriaus Tapino romanas. Pirmasis stympunkinis romanas Lietuvoje ir lietuviškai. Jis apvilko Vilnių nauju, dar nematytu rūbu. Taip akiai nemielai atrodantis, tiesiogiai išverstas angliškas terminas „steampunk“ nurodo fantastikos rūšį, kuomet įkvėpimo šaltinis randamas XIX amžiaus industrinėje visuomenėje. Garo mašinos, prisukami prietaisai, slaptos draugijos ir sąmokslo teorijos suka ir šio, netikėtai A.Tapino pakeisto Vilniaus miesto variklį.

Knygą ėmiau į rankas skeptiškai nusiteikusi, tačiau labai suintriguota. „Kvapą gniaužiantys nuotykiai KITOKIAME Vilniuje“ didžiosiomis raidėmis rėkė pažadas ant knygos viršelio, šalia dantis iššiepusio geležinio vilko. Pažadas buvo ištesėtas, tokio Vilniaus skaitytojai dar nebuvo matę. Tai vakarietiško ir lietuvių literatūrai kiek netipiško romano pavyzdys. Tai nuotykių romanas, geriausia jo forma, skaitytoją nukeliantis į komplikuotą, tačiau labai tvarkingai pasakojamos istorijos realybę.

Andrius Tapinas šiame kūrinyje atsiskleidžia kaip puikus literatūros statybininkas ir architektas, kruopščiai ir atidžiai išliejęs istorijos ir plaukiančio pasakojimo pamatus ir preciziškai dailinęs istorinio Vilniaus portreto architektūrą. „Alternatyvusis 1905 – ųjų Vilnius yra toks, koks mano mylimiausias miestas galėjo būti: laisvas, išdidus, atviras, romantiškas ir kupinas tamsių paslapčių“, – taip autorius apibūdina savo gimtąjį, tačiau nauju amplua atgimusį miestą kreipimesi į skaitytojus.  Autorius skaitytojui į rankas duoda naujo miesto žemėlapį, kuriame dabartinių, mums įprastų rajonų vietose atsiranda „Naujasis pasaulis“, suprask, Naujininkai. „Nekrikštais“ vadinamas Užupis, „Juodėsiais“ – Stoties rajonas, „Bėdomis“ pavadintas Naujamiestis. Gedimino bokštas tampa dirižablius reguliuojančiu Navigatorių bokštu, o Žirmūnai – Garmiesčiu, kur gamyklai vadovauja auksine ranka darbininkams vadovaujantis Petras Vileišis. Paties autoriaus paklausiau, kaip jam gimė idėja sukurti tokį Vilniaus portretą, nuvelkant įprastą rūbą ir puošiant jį visai netikėtu, stympunkiniu apdaru. „Kai išsigryninau koncepciją žanro, kuriuo noriu rašyti savo debiutinį romaną, nekilo abejonių, kad pagrindinis herojus ir veiksmo vieta turės būti Vilnius, miestas, kuris sutvertas keistis ir atrodyti vis kitoks, – pasakojo rašytojas. „Navigatorių bokštą būtent tokį ir pamačiau vieną vakarą, kai besileidžianti saulė apšvietė Gedimino pilį ir iš karto šovė mintis, kad čia turės būti įkurdintas oro kontrolės centras.“

Dar autorius priduria, kad nubraižyti visą naują miesto žemėlapį visai nėra lengva, ir tai ilgas ir kruopštus darbas: „Viskas radosi po truputį. Lengviausiai atsirado „Garmiestis“ ir „Bėdos“, norėjau didelį dėmesį skirti Universitetui, tad jis gavo visą atskirą rajoną. „Nekrikštai“ atsirado iš poreikio Vilniuje turėti pramogų ir smuklių rajoną, „Naujasis Pasaulis“, kuris istoriškai yra tikslus pagal savo pavadinimą turėjo atitikti pabėgėlių ir imigrantų vietą. Ir taip Vilniaus mozaika dėliojosi. Kai kurios vietos atsirasdavo spontaniškai, kai kurių ilgai ieškojau, kaip pvz. Viščigavo orlaivių uosto vietos, kurią pagaliau atradau peržiūrėjęs XX amžiaus pradžios žemėlapį, kuriame buvo pažymėtas hipodromas, pavadintas „Pole Wiszcigove“. Autorius taip pat drąsiai išduoda jo manymu magiškiausią jo sukurto Vilniaus vietą: „Vienareikšmiškai, ta vieta yra „Bėdos“. Ten praleidau daugiausiai laiko fantazuodamas ir kurdamas, ir jos sugrįš ir kitoje knygoje.“   Debiutinis Andriaus Tapino romanas „Vilko valanda“ 2013 metais gavo Metų knygos apdovanojimą. Taigi istorija apie laisvąjį, alchemikų valdomą Vilnių, išvaduotą nuo Carinės Rusijos priespaudos patiko skaitytojams. Sudėtinga istorija ir daug sodriai ir gyvai aprašytų skirtingų veikėjų privertė autorių rodyti kelią skaitytojui. Dėl to rašytojas į skaitytojo rankas paduoda ne tik jau minėtą Laisvojo Vilniaus žemėlapį, bet ir istorijoje veikiančiųjų asmenų sąrašą. Aljanso miestui Vilniui gresia pavojus – paslaptingos mirtys, neaiškūs miesto svečiai ir vys kylanti įtampa prieš atvykstant kitų šalių valdovams, tampa galvos skausmu ne tik Vilniaus legiono vadovui, Legatui Antanui Sidabrui, bet ir patiems miesto vadovams. O kur dar panika, kilusi paaiškėjus, jog mieste bręsta netikėti maištai, susidorojimai ir nusikaltimai.

Šiame kūrinyje Andrius Tapinas panaudoja visą savo išmonę ir štai – realiai veikę istoriniai veikėjai (dėl alchemijos ir savo skraidyklės pamišęs ir kiek pasipūtęs Jonas Basanavičius, ar auksine, krumpliaračiais sukama, ranka smakrą besikasantis Petras Vileišis), kurie atsidūrę šiame romane elgiasi kitaip, negu esame įpratę skaityti istorijos vadovėliuose. Vien ko verta, antai, J. Basanavičaus ištarta frazė: „Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau“. Istoriniai herojai aprašomi greta dabarties Vilniaus personažų (lyg iš dabartinės Vokiečių gatvės nužengusi Panelė Rožė ar Vilniaus graffiti chuliganas Solomonas, kurį autorius pašiepia dėl nemokėjimo skaityti). Rašytojo fantazija pakinkytas vežimas visą šį realių ir nerealių personažų būrį nugabena į šias dienas, ir skaitytojas nežinodamas negalėtų lengvai pasakyti, kad veiksmas, visgi, vyksta prieš daugiau nei 100 metų. Kūrėjas herojams suteikia netikėtus bruožus, atriekia jiems didelį gabalą Vilniaus miesto istorijos ir įduoda į rankas neštis su savim kulminacijos link. Pats autorius apie mylimiausius savo romano veikėjus teigia, kad tai – antraeiliai personažai: „O personažų tikrai daug, ypač antraplanių – man simpatiją kelia banditų karalius Motiejus Kairys ir galbūt du šaunuoliai iš Pernaravos Simutis ir Mikelis, nuolat atsirandantys ne vietoje, ir ne laiku.“

Su tradicinio vakarietiško romano tradicija ir nauju Vilniaus žemėlapiu ir veikėjais, šiame kūrinyje atsiranda ir Holivude gaminamais kino filmais dvelkiantis veiksmo elementas. Vien ko verta Geležinio Vilko gaudymo scena, matoma iš Jono Basanavičiaus sukonstruotos skraidyklės. Šioje scenoje yra viskas, ką gali pasiūlyti garsiausi ir geriausiai apmokami Holivudo kino pramonės kūrėjai: graži mergina, bėganti nuo žvėries, miestą saugančių Legiono vyrų užsispyrimas, padrąsinantys jau minėto Antano Sidabro žodžiai ir netikėta atomazga. Dar kaip mestas burtas pačioje knygos pradžioje mokslininko Nikodemo Tvardauskio ištarta frazė: „Mila grįžta į Vilnių“- buvo dirgiklis, įsukęs didžiąją viso pasakojimo dalį. Ir surišęs visą siužetą į vieną, bendrą istorijos mazgą.   A. Tapinas kuria labai kinematografišką istoriją. Tuo pačiu labai ironišką. Perkurtas Vilniaus miesto žemėlapis ir perkurti veikėjai skaitytojui jau leidžia tikėtis, kad ir visiems žinoma legenda apie Geležinį Vilką A.Tapino romane bus neatpažįstamai transformuota. Taip ir buvo. Andriaus Tapino klausiau, kaip interpretuoti vilniečių baimę miesto simboliui. Juk šiame romane būtent Geležinis Vilkas naktį lenda iš drėgnų ir tamsių požemių patenkinti vienintelį savo tikslą – šaltakraujiškai žudyti vilniečius. Ar taip pats Vilnius save naikina, ar jam reikia įveikti save, nugalėti savo istoriją? „Visiems gerai žinomas mitas virsta pabaisa, savotiškas beautyandthebeast (gražuolės ir pabaisos) žaidimas arba mitologijos dualumas, kuris tiesiog būtinas dabartiniame naratyve. Geležinio Vilko kaip miesto naikintojo ir tuo pačiu kontroliuojamos bei nuo grandinės nutrūkusios mašinos liniją daug kas supranta labai skirtingai ir tai mane labai džiugina“, – sako autorius.

„Mano visas gyvenimas nuo vaikystės persmelktas fantastine literatūra, nuo Tolkino iki Martino, nuo Žvaigždžių Karų iki urbanfantasy legendų. Todėl ir norėjosi drąsiai laužyti rėmus, stereotipus, kad fantastika Lietuvoje yra nišinis žanras, ir tą kitokią fantastiką parodyti masiniam skaitytojui, įpintą į mylimo miesto drabužį. Panašu, kad pavyko“, – apie savo kūrinį atsiliepia autorius. Vilnius šiame kūrinyje tampa vieta, kur galima magiškus ir fantastiškus įvykius ir nutikimus paversti realybe. Vilnius leidžia slaptai iš pragaro išlindusiems demonams apsigyventi jaunų karo akademijos kadetų kūnuose, prisukti jaunos mergelės širdį, leidžia virš iš čerpių suguldytų Vilniaus namų stogų kovoti milžiniškiems dirižabliams.

„Vilnius yra maginis miestas, miestas, kuris kutena fantaziją ir gimdo pavojingas mintis. Galbūt todėl jis toks patrauklus rašytojams ir atkreipkime dėmesį – rašytojams, kurie laužo barjerus ir vis išranda kitokį Vilnių – Gavelis, Kunčinas, Sabaliauskaitė, galiu prijungti prie jų ir save“, – Vilniaus fenomeną aiškina rašytojas. Vilnius yra pamatas, kuris leidžia Andriaus Tapino fantazijai augti, apipinti pagrindines miesto sienas legendomis ir įsismelkti į skaitytojų galvas. Ilgam.

Patalpinta: Kultūra, Knygos, Naujienos