D. Jastramskis: už kriminalinės informacijos viešinimą dažnai atsakinga pati teisėsauga
Nors šiomis dienomis teisėsauga piktinasi žurnalistų noru kuo greičiau informuoti visuomenę, nes, pasak jų, tai gali pakenkti įvairiems tyrimams, pati teisėsauga iš dalies yra atsakinga už tokios informacijos nutekinimą ir viešinimą. Taip teigia Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius Deimantas Jastramskis, pridurdamas, jog korektiškas policijos darbas nesukeltų problemų ir pačiai žiniasklaidai.
– Lietuvos žiniasklaidoje gausu kriminalinių naujienų. Kas labiau ,,mėgaujasi“ tokiomis žiniomis: pati žiniasklaida ar skaitytojai?
Tiek paklausa, tiek pasiūla lemia tokių naujienų kiekį. Žiniasklaidos vadovai dažnai teigia, kad jie pateikia tokią informaciją, kokios reikia žmonėms. Kiekvieną kartą, kai šalyje vyksta kokie nors ,,aštrūs“ ar emocionalūs įvykiai, žiniasklaidoje pasirodo keliasdešimt pranešimų tokiomis temomis, nors užtektų ir kelių. Taip yra todėl, kad matomas palankumas tokioms naujienoms, tai ypač lengva pastebėti elektroninėje žiniasklaidoje. Portalai, matydami kriminalinių naujienų skaitomumą, toliau jas teikia. Tačiau jei žiniasklaida siūlytų kitokią informaciją ir ji taip pat būtų pateikta kūrybiškai ir trauktų auditoriją, tokių naujienų skaitomumas irgi būtų analogiškas. Tokių atvejų tikrai yra. Pavyzdžiui, vienais metais vyko gripo epidemija ir portalas ,,Delfi.lt“ šią informaciją iškėlė į pirmą puslapį. Žinia buvo itin populiari, tačiau jei portalas nebūtų taip jos viešinęs, jos lankomumas būtų buvęs daug mažesnis. Taigi viena vertus, paklausa kriminalinėms naujienoms tikrai matoma, tačiau, kita vertus, tą paklausą skatina pati žiniasklaida. Taip pat neigiamą informaciją yra lengviau parengti, nes ji mažiau kainuoja. Pažiūrėkime į paskutinius įvykius apie mūsų fakulteto absolventę, tragiškai baigusią savo gyvenimą: nereikia didelės kūrybos nuvažiuoti į laidotuves ar skelbti informaciją, gautą iš policijos. Faktiškai už mažiausias sąnaudas galima pritraukti didžiausią auditoriją.
– Tai visgi visuomenė ima tai, ką duoda žiniasklaida, ar žiniasklaida kuria tai, ko reikalauja visuomenė?
Sunku išmatuoti, kurio įtaka didesnė, tačiau ,,vežantis ratas“ yra žiniasklaida, nes žmonės yra tik vartotojai. Žinoma, žiniasklaida sako, kad kalta visuomenė, o mažoji visuomenės dalis – kad žiniasklaida. Didžioji dalis auditorijos apie tokius dalykus net nesusimąsto, jie yra tiesiog pasyvūs vartotojai. Mane pastaruoju metu apskritai stebina žmonės, kurie išmano, kas yra žiniasklaida, tačiau patys dažnai piktinasi ir dalinasi nelabai kokybiška informacija. Jie kažką aiškina, bet tuo pačiu ir skleidžia tokį turinį.
– Minėjote, jog jei žurnalistika pradėtų kelti didesnes ambicijas, gal ir žmonių interesai pasikeistų, augtų didesnius reikalavimus keliančių skaitytojų ratas. Ar tai realiai įgyvendinama?
Taip, potencialas yra didžiulis ir tai nėra nerealu. Manau, kad tai tik laiko klausimas. Vėlgi, čia priklauso ir nuo to, ar jaunesnė karta bus reiklesnė, nes vyresnių žmonių jau niekas nepakeis ir neperauklės. Dabar kažkokio lūžio nematau, tačiau turiu optimizmo, kad ateityje tai galėtų įvykti.
– Kiek prie skeptiško žmonių požiūrio į žiniasklaidą prisideda šalyje vykstantys neigiami procesai? Ar apskritai tas piktinimasis įvairiais įvykiais persiduoda informavimo priemonių įvaizdžiui?
Be abejonės, tie lūžio momentai, kalbant apie nepasitikėjimą žiniasklaida, yra susiję su dideliais konfliktais šalyje. Pats didžiausias lūžis ir pasitikėjimo nuosmukis buvo per prezidento Rolando Pakso apkaltą. Taip buvo dėl to, kad dalis žiniasklaidos beatodairiškai palaikė prezidentą, o kita dalis kritikavo. Trūko informacijos pateikimo be išankstinės nuostatos, dėl to nemaža dalis auditorijos nusisuko nuo žiniasklaidos. Kai šalyje ilgai eskaluojamos politinės problemos ir žiniasklaida tai daro neobjektyviai, pasitikėjimas smunka.
– Policija, atlikdama tyrimus, neretai prašo žurnalistų susilaikyti ir neatskleisti kai kurių duomenų apie nusikaltimą, tačiau šis prašymas kartais lieka neišgirstas. Kam visgi derėtų teikti pirmenybę: teisei žinoti ar pageidavimui laikinai sustabdyti informacijos viešinimą?
Iš praktikos galiu pasakyti, kad Lietuvoje dalis žurnalistų turi savo šaltinius ir gauna informaciją, nepaisant to, kad komisaras yra nurodęs jos neduoti. Žurnalistai informaciją gauna ne tik iš policijos, bet ir iš advokatų ar dar kitų šaltinių. Problema tokia, jog viena žiniasklaidos priemonė paiso komisaro nurodymų, o kita vis tiek bando kažką ,,iškasti“. Ir tie, kurie paiso, konkurencinėje kovoje atsiduria nelygiose sąlygose. Pralošdami tą kovą, jie pradeda patys naudotis tais šaltiniais.
– Kaip yra su tomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios nepaiso nurodymų: tai yra dalis verslo ar visgi etikos normų peržengimas?
Žinoma, jei žiniasklaidos priemonė yra siekianti pelno, tai yra verslo dalis. Tačiau verslas gali būti socialiai atsakingas arba ne. Priklauso nuo to, kokie žmonės tą verslą plėtoja. O socialinis atsakingumas ir yra susijęs su etika. Suprantu, kad žurnalistams yra sudėtinga, kai jie mato, jog kiti elgiasi neetiškai ir laimi tokiais būdais, bet yra ir tokių žurnalistų, kurie turi aiškius principus ir stengiasi išlikti socialiai atsakingais. Negalima atskirti verslo nuo etikos: yra etiškas ir neetiškas verslas.
– Ar neetišką verslą galima ir reikia bausti?
Taip, Lietuvoje yra įstatymai, etikos kodeksas, ne vienas prižiūrėtojas, inspektorius ir komisija. Galima naudoti ir civilinį kodeksą, ir baudžiamąjį, ir administracinį – tiek atsakomybių, kad tik belieka jas pradėti taikyti. Galbūt problema yra su pačiais bausmių taikytojais, nes jie vieniems taiko tas baudas, kitiems – ne. Kita vertus, žiūrint formaliai, kažkokios informacijos skelbimas nėra privatumo pažeidimas. Visuomenės informavimo įstatyme nurodyta, kad jei yra įvykęs nusikaltimas, žurnalistai gali keisti privatumo ribas. Kai kuriais atvejais informacijos viešinimas yra ne vien žurnalisto, bet ir policijos etikos reikalas. Jei policija ir teisėsauga dirbtų korektiškai ir informacija nebūtų nutekinama, jokios problemos nekiltų ir žiniasklaidoje. Dažnai teisėsauga informaciją duoda už kokią nors naudingą pažintį arba ją tiesiog parduoda. Patys žurnalistai gali būti vienaip ar kitaip kaltinami tik tada, jeigu jie neteisėtai įsilaužia į kokius nors kompiuterius, tačiau taip nėra, jie tą informaciją gauna. Tai galioja ne tik kriminalinėms naujienoms.
– Šiomis dienomis pasirodo vis daugiau informacijos apie iš Rusijos atkeliaujantį ,,žaidimą“, pavadinimu ,,Mėlynasis banginis“, kuris skatina vaikus žaloti save ir galiausiai priveda prie savižudybės. Ar pranešdami apie šią ir panašias problemas žurnalistai elgiasi tinkamai, nes informuoja suaugusiuosius, ar visgi tokių naujienų publikavimas daro žalą, nes žinia skleidžiama vis didesnėms auditorijoms, tarp kurių yra ir vaikų?
Tas žaidimas nėra naujas, tai – sena istorija, turinti ir kriminalinį kontekstą. Jeigu tas ,,žaidimas“ į Lietuvą atkeliavęs jau sukėlė kažkokią problemą, reikia žiūrėti, kaip žiniasklaida pateikia apie jį informaciją. Jei tai yra perspėjimas tėvams, jog žiūrėtų, kuo užsiima jų vaikai, tuomet viskas yra gerai, tačiau jeigu tekstas tiesiog supažindina su ,,žaidimu“ ir ištraukta sena informacija yra pateikiama kaip sensacija, tada žurnalistai tiesiog praranda progą patylėti. Svarbiausia – turinys. Visgi jeigu ši problema neliečia jokių asmenų Lietuvoje, tos informacijos reikėtų neskleisti.
– Ar tokiose situacijose nepilnamečių apsauga nuo neigiamos informacijos yra užtikrinama tinkamai?
Nepilnamečių apsauga niekada nebus užtikrinama tinkamai, nes technologijos aplenkia mus ir visada aplenks, net ir įstatymų kūrėjus. Vienintelis dalykas, kuris gali kažkiek pagelbėti, tai tėvų informacinis raštingumas bei valia padėti savo vaikams. Taip pat prie to gali prisidėti ir žiniasklaida.