Vokietis jėzuitas neseniai lankėsi Vilniuje ir dalyvavo tarptautinėje VU Komunikacijos fakulteto konferencijoje, kurioje analizavo pastarojo meto didelio atgarsio sulaukusius žiniaskaidos įvykius, susijusius su Bažnyčia.

Siūlome „Bernardinai.lt“ parengtą  interviu apie katalikiškos žiniasklaidos specifiką.

Katalikų žiniasklaida Lietuvoje pamažu stojasi ant kojų, tačiau toli gražu dar nėra pakankamai stipri sekuliarios žiniasklaidos partnerė. Dirba varginama nuolatinių finansavimo paieškų, remdamasi savanoriška pagalba ir pan. Sunkiai prigyja tradicija taip pat ir finansiškai remti patinkančią spaudą ar radiją. Kaip krikščioniškoji žiniasklaida gali gyvuoti laisvosios rinkos sąlygomis? Koks čia turėtų būti bažnytinės bendruomenės vaidmuo?

Neegzistuoja bažnytinė žiniasklaidos priemonė siaurąją žodžio prasme. Kiekvienas „produktas“ turi žinoti, kam jis yra reikalingas. Žurnalas ar bet kuris kitas Bažnyčios žiniasklaidos kanalas yra puiki motyvacijos stiprinimo priemonė. Jeigu tai turi tikslą, turiu šį darbą atlikti gerai – šiuo atveju, kurdamas tapatybę – ar tai katalikiškos mokyklos, bažnytinės bendruomenės ar katalikų intelektualų, katalikų darbininkų. Žiniasklaida – jų tapatybės tvirtinimo veiksnys. Tai motyvacinis lygmuo.

Neretai vyskupai kiek prisibijo, tačiau šiandien turime ir dialogo nevengiančių žiniasklaidos priemonių, kurios, užuot pasakiusios tiesą, kviečia jos ieškoti kartu, ir tai iškart suponuoja daugiskaitą. Neegzistuoja „katalikiška pozicija“ tais klausimais, kurie liečia ne doktrinos, bet praktinio gyvenimo sferą, pavyzdžiui, tam tikrą politinę situaciją. Gyvenime kyla įvairių aspektų, kurie katalikui yra itin svarbūs ir jis siekia apie juos diskutuoti.

Remdamiesi popiežių enciklikų ar vyskupų sielovadiniuose laiškuose išdėstytomis bendro pobūdžio gairėmis, aktyviai versle ar ekonomikoje veikiantys katalikai galėtų stengtis kartu ieškoti, kokia laikysena būtų teisinga konkrečioje ekonominėje situacijoje, kur veikia kazino tipo kapitalizmo dėsniai ar tarptautinio verslo įstatymai. Tai paskatintų keisti mūsų požiūrį, pavyzdžiui, į trečiojo pasaulio šalis ar Afrikos ekonomiką. Visais šiais klausimais vyskupai neturi dieviško apreiškimo – mums tenka ieškoti atsakymų kartu. Tam ypač gerai gali pasitarnauti internetinė žiniasklaida, kuri yra interaktyvi. Kaip vienas iš jos uždavinių galėtų būti, pavyzdžiui, sužadinti tam tikros srities specialistų katalikų intelektualinius debatus, o vėliau apibendrinti jų atsakymus.

Žinoma, tai nėra paprasta. Pavyzdžiui, neseniai JAV vyskupai paskelbė sielovadinį laišką ekonomikos klausimu, mėgindami sužadinti panašų dialogą. Gaila, tačiau labai greitai katalikų tarpe išryškėjo politinė konfrontacija, kuri galėtų būti įveikta. Juk dialogas vyksta ne tarp respublikonų ar demokratų, o tarp katalikų, – žmonių, kurie yra laisvi nuo partinio ar valdžios spaudimo.

Toks dialogas yra labai svarbus Bažnyčios gyvenimui, moralės klausimams, mūsų tapatybei: juk nesame paprasčiausiai kapitalistai, nesame socialistai, proletarai, esame kažkas specifinio. Patys dar iki galo nežinome, kas esame, nes dar tik turime tuo tapti. Be abejo, jei katalikų veikėjai patys nedalyvauja šiuose ieškojimuose, jie tikrai neskaitys ir sielovadinio vyskupo laiško šia tema, ten atsakymo tikrai neieškos.

Tad katalikų žiniasklaida turėtų pasitarnauti ne vien siekiant sutvirtinti katalikiškąją tapatybę, bet ir sprendžiant moralės, ypač socialinės etikos, klausimus. Svarstant apie lytiškumą, atsakymus galime pateikti pasiremdami amžinaisiais tikėjimo ir moralės principais, kurie dažnai nieko neįtikina. Tačiau jaunimas ar jaunos šeimos, kurios gyvena šiandienos seksualizuotame pasaulyje ir turi nuspręsti, kaip norėtų gyventi, gali daug geriau apie tai papasakoti. Gali pasidalinti apie tai, kada jaučia sąžinės priekaištus, o kada ne. Tai paveikiau už bet kokį vyskupo laišką.

Pasidalinimas – tai apsikeitimas dovanomis: dovanoju tau savo patirtį. Ji gali būti teigiama arba ne, tačiau bet kuriuos atveju yra įdomi ir pamokanti. Dovanos aš neprimetu: ją duodu, o kitas priima arba ne. Šitai įmanoma esant interaktyvumui: turiu išgirsti, ką kitas sako, atsižvelgti į išsakomas mintis ar komentarus.

Dialogo kultūra – svarbus ir nelengvas uždavinys. Neretai susiduriame su žmonėmis, kurie, iškilus svarbiems debatams, pavyzdžiui, bioetikos klausimais, gindami tiesą užima gana radikalią poziciją. Be jokios abejonės, moralės klausimais būtina užimti aiškią poziciją, tačiau kartais mums nepavyksta išsaugoti dialogo dvasios, pagarbos kitaip manančiam. Galbūt reikia guostis mintimi, kad kitaip būti negali, kad pusiausvyra įgyjama tik per ilgą brandos procesą?

Gali būti, kad įsiklausymo esama, tik jis neparodomas, mes jo nepamatome. Kunigas savo tarnystėje sutinka įvairiausių žmonių, įvairiausių įsitikinimų jaunų porų, kurios, pavyzdžiui, kenčia nuo nevaisingumo ir yra pasirengusios dirbtiniam apvaisinimui, net jeigu jų norui patenkinti bus sukuriami, o vėliau sunaikinami papildomi embrionai.

Tačiau yra ir kitokių porų, kurios sąmoningai rado kitą sprendimą, vadovaudamosis savo sąžine. Jei viename forume pristatysiu šias abi poras, turinčias praktinę, o ne teorinę problemą, bus lengviau rasti teisingą sprendimą. Su tokia problema susidūrusi pora daug atidžiau klausysis, kuo dalinasi panašaus likimo žmonės.

Homoseksualai – kas domisi jų reikalais? Žinoma, visų pirma patys homoseksualai. Tad jeigu turiu progą bendrauti su žmonėmis, kurie turi homoseksualią tendenciją (niekada homoseksualumas nėra 100%), į juos atidžiau įsiklausau. Žmonės metų metus ieško sprendimo, o viešojoje erdvėje juk kalbama vien apie homofobiją arba homofiliją, – tertium non datum (kito pasirinkimo nėra – lot. k.). Jeigu suvesiu žmones, kuriems tai rūpi ir kurie gali dalintis savo patirtimi, pavyzdžiui, tėvai turintys homoseksualių vaikų ar patys homoseksualūs asmenys, jie turės tikrai daugiau idėjų už mane.

Teoriškas interesas juk toli gražu neprilygsta rūpesčiui žmogaus, kuris kenčia ir neranda pagalbos. Turiu omenyje ne vien tą specifinį jų egzistencijos apsektą, bet visą gyvenimą apskritai. Juk ir homoseksualią tendenciją turintis žmogus turi gyventi visą savo gyvenimą, savo vienintelį gyvenimą, kuris taip pat turi vietą Dievo plane. Reikia leisti jiems pasisakyti, skirti erdvės šiai temai, analizuojant įvairias plotmes: psichologinę, intelektualinę, socialinę ir pan.

Kitą katalikų žiniasklaidai tenkantį uždavinį kažkada atlikdavo katalikiškos asociacijos: katalikų verslininkų, katalikų  darbininkų, jaunimo, moterų ir t. t. Ką žmonės ten veikdavo? Susitikdavo ir bendraudavo. Taip susikūrė jų tapatybė, stiprėjo vienijanti dvasia, kuri leido aiškiai žinoti: šitai mes darome, o šito – ne, taigi, subrandinama aiški moralinė laikysena. Štai iš šitokių patirčių įkvėpimo semdavosi vyskupai, rašydami savo sielovadinius laiškus.

Jei šiandien  ši socialinė tikrovė nebeegzistuoja, nes katalikų asociacijos patiria krizę ar išvis yra išnykusios, reikia sukurti panašią erdvę, pasitelkiant komunikacijos priemones. Taigi, katalikų žiniasklaida turi ką veikti.

Kalbant dar konkrečiau, kaip, jūsų manymu, turėtų atrodyti katalikiško žiniasklaidos kanalo kūrybinis kolektyvas? Ar svarbu, kad visi redakcijos nariai būtų vienminčiai? Gerai išmanytų krikščioniškąją doktriną, dalyvautų Bažnyčios gyvenime? O gal geriau, kad kolektyve nuolat skambėtų skirtingi balsai, atspindintys visuomenės įvairovę?

Kaip būtų nuobodu, jei visi laikytųsi tos pačios nuomonės. Labiau nei apie skirtingas nuomones, kalbėčiau apie skirtingas patirtis. Sakyčiau, kad tik susipriešinimo aplinkoje, kur niekas nesidalina savo patirtimi, skirtingos nuomonės neduoda nieko gero. Tačiau visais kitais atvejais jos – praturtinimas. Pabrėžiu, su sąlyga, jei yra galimybė dalintis patirtimi.

Žinoma, būna atvejų, kai akivaizdžiai matome, kad nėra prasmės net pradėti kalbos su žmogumi, nes kiekviename žingsnyje kyla konflikto grėsmė, išryškėja valdžios ar įtakos siekiai ir pan.

Jei sugebate palaikyti dvasios laisvę, kuri drąsina apsikeitimą patirtimis, tuomet gerai. Jeigu konstatuojate, jog santykis tampa konfliktų ar priešiškumo priežastimi, tuomet jau pasiekta riba. Tokiu atveju galima tik liautis komunikuoti, nes ginčas dėl ginčo nieko neduoda. Tampu labai pažeidžiamas pats, kalbiniais argumentais naudojuosi vien tam, kad nugalėčiau pašnekovą. Tokia yra parlamentuose vyraujanti taktika, kur siekiama pergalės, o ne tiesos. Tokia situacija ilgai tęstis negali.

Jeigu taip nutiktų, jog vieną dieną jūs konstatuosite, kad visų redakcijos darbuotojų pažiūros identiškos, turite būtinai rasti žmogų, kurio patirtis būtų kitokia, kuris gyveno kitoje aplinkoje ar yra kilęs iš kitos socialinės klasės, pavyzdžiui, yra buvęs trečiojo pasaulio kraštuose ar tarp darbininkų.

Tuo atveju, jei pergyvenate ieškojimų laikotarpį ir kyla sunkumų, tuomet taip pat reikia komunikuoti.

Jus praturtina ir jūsų auditorija, jūsų skaitytojai, juk yra žmonių, kurie dalinasi savo patirtimi, ir tai labai linkėtinas dalykas. Deja, dažnai nutinka, kad redakcijos kolektyvas labai greitai užsidaro savyje, virsdamas visiškai „endogamišku“ bičiulių kolektyvu… ir tampa nuobodus kitiems.

Jei išlaikote simpatija persmelktą atvirumą kitam, gebate įsiklausyti, apmąstyti kito patirtį – tai visada praturtins.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję