Kokios yra klasikinės spaudos fotografijos vertybės, poveikis, reikšmė? Kokia fotožurnalistikos siekiamybė?

Pirmiausia tai turėtų būti nerežisuotas, faktų neiškraipantis dokumentas. Antra, tas dokumentas turi perteikti įvykio, situacijos ar žmogaus jausminius dalykus, kad žiūrovas (skaitytojas) matytų ne tik faktą, bet jaustų aplinką ir emocijas. Dalis spaudos fotografijų, deja, yra tiesiog dokumentika, o visada norisi, kad tai būtų gerokai daugiau nei vien tik fakto ar įvykio užfiksavimas.

Prieš kelerius metus, Prancūzijoje, tarptautiniame spaudos fotografijos festivalyje, buvo vienos fotografės paroda pasakojanti apie gyenimą Afganistane. Ten nebuvo nė vienos nuotraukos su krauju ar ginklais, bet vaizdas buvo stingdantis. Fotografija perdavė tą emociją, įtampą, baimę, pavojų, nors ir nebuvo aiškių ženklų.

 Mes įsivaizduojame, kad spaudos fotografija yra tiktai ten, kur yra kraujo ar ginklų. Nieko panašaus, svarbiausia yra sugebėjimas perteikti tuos dalykus nebūtinai rodant juos tiesiogiai.

Gera fotografija yra tada, kai autorius „įdeda“ save, savo mintis, sugebėjimus ir atskleidžia tai, ką jis pasirinko. Visų pirma, kai ką nors darai, turi aiškiai žinoti atsakymą, kodėl tai darai. Ne todėl, kad redakcija tau davė užduotį, bet todėl, kad ji tau įdomi. Jeigu pačiam neįdomu – gerų fotografijų neverta net tikėtis…

Vadinasi, tai yra ne tik informacija. Turėtų būti ir emocinis krūvis?

Taip, emocinis krūvis turi būti. Priešingu atveju, skaitytojas nesustos prie jos. Net jei yra tik viena fotografija, tau turi būti sudaryta galimybė bent jau įsivaizduoti, kas atsitiko prieš ir po. Fotografija yra tik akimirka, bet kai tu įsitrauki į visą įvykį, jų seką, žmogaus ar bendruomenės gyvenimą, tada ta spaudos fotografija yra vertinga. Tai yra dalis žmonių bendravimo kultūros, kur atsispindi elgesys, nuotaikos, veidai, mus supanti aplinka.

Kaip technologiniai pokyčiai, mobiliosios technologijos ir piliečių žurnalistika pakeitė fotožurnalistikos tradicijas?

Pakeitė nemažai. Pagelbėjo ir kartu pakišo koją spaudos fotografams. Pagelbėjo, nes sudėtingesnėse situacijose, taip vadinamuose karštuose taškuose jau nebereikia turėti didelio fotoraparato, dėl kurio iš karto esi identifikuojamas kaip fotografas. Pirmieji fotografai, kurie važiavo į Afganistaną prieš dešimt metų, fotografavo vadinamomis skaitmeninėmis muilinėmis. Ten nuvykęs fotografas pats iš karto tampa objektu. Fotoaparatas yra tik priemonė, pagrindinis fotografo darbas yra jo mintys, jausmai, suvokimas. Kai nesi atpažįstamas kaip fotografas, tai gelbsti būti mažiau pastebėtam ir perduoti emocijas yra lengviau: žmonės nepozuoja, specialiai nenusisuka arba neatsisuka. Tu tampi vienu iš to įvykio dalyvių.

Piliečių fotožurnalistika, vadinkim, turi vieną pagrindinių bėdų, kurią turi ir pilietinė žurnalistika. Tai yra informacijos patikimumo problema. Jeigu praeivis užfiksavo kažkokį faktą, nufotografavo ir išsiuntė, jis praktiškai nėra atsakingas už tai, nei jį atleis iš darbo, nei įtrauks į nepatikimų žurnalistų sąrašą.

Piliečių fotožurnalistika gerokai išplečia redakcijos galimybes gauti informaciją iš sunkiai pasiekiamų vietų. Tačiau ar nekyla grėsmių profesionalumui? Tarkim, visai įmanoma, jog gali atsirasti skaitmeninė manipuliacija?

Žmogus gali galvoti, kad nėra nieko blogo, jei jis pašalino fone kompoziciškai netikusį medelį ar stulpelį. Galima sakyti, kad fakto jis neiškreipė, bet vis tiek tai yra įsikišimas, kuris yra draudžiamas.

Praėjusiais metais „World Press Photo“ išrinko ukrainiečio fotografo istoriją sporto tema. Kai autoriui reikėjo atsiųsti originalius failus, paaiškėjo, kad vienoje nuotraukoje, kurioje stambiu planu nufotografuota tvarstoma ranka, fone retušuota detalė, koja ar ranka. Esmės, jokios emocijos jis nepakeitė, bet sprendimas buvo labai griežtas, buvo diskvalifikuota be kalbų. Aš manau, kad tai buvo įspėjimas, prevencija kitiems. Skaitmeninėje fotografijoje atsiranda didelis pavojus dėl technologinių galimybių.

Fotografijos bendruomenėse labai įvairiai vertinama tai, kad nemažai kur leidžiama apdoroti fotografijas šiek tiek dramatizuojant jas kompiuteriu.  Anksčiau tai būdavo daroma laboratorijoje, šviesinant, tamsinant tam tikras dalis. Principams lyg ir nenusižengiama, jei patamsinamas dangus, pašviesinamas žmogus ar šešėlis. Kiek aš stebiu konkursus, tos fotografijos nediskvalifikuojamos, jos realybės nekeičia, tuo žaidimu šviesumu ir tamsumu bandoma pridėti emocijų. Bet tai yra labai slidus dalykas: nors pagal visas taisykles tai buvo leidžiama ir daroma, atsiranda tokių, kurie jau balansuoja ant ribos.

Ar dėl tokio dramatizuoto ar romantizuoto vaizdo neišnyksta riba tarp spaudos ir meninės fotografijos?

Taip, kiek man teko matyti ir su kolegomis kalbėt, kai kurie jau balansuoja ant ribos. Tik ta riba nebūtinai yra perėjimas į meninę fotografiją, tai labiau nei įprasta ar leistina „apdorota“ spaudos fotografija. Atsirado net naujas terminas   „Holivudo spaudos fotografija“. Yra nerašyta taisyklė, kad leistina tai, ką buvo galima padaryti didintuvu: pašviesint, patamsint, tu nieko neatimi ir nieko nepridedi, tiesiog sudedi akcentus. Spaudos fotografijoje turi fotografuot čia ir dabar. Negali laukti, kol atsisuks saulė ar užsidegs šviesos, nes akimirka „pabėgs“.

Kalbant apie festivalių ir konkursų patirtį, ar Lietuvos spaudos fotografijos apdovanojimuose jau pasitaikė tokių piktybinės ar netyčinės manipuliacijos atvejų?

Praėjusiais metais taip sutapo, kad mes, kaip ir „World Press Photo“, diskvalifikavome dvi fotografijas. Vienoje nuotraukoje buvo išimtos kompoziciškai salės viduryje netikusios lempos, kitoje, vadinkime, truputėlį pagarbanoti plaukai. Mums kilo įtarimas ir jis pasitvirtino. Svarstėme, ką daryti, nes galėjome neleisti tam žmogui dalyvauti konkurse ir kitais metais, bet jis nepuolė neigti, prisipažino tai padaręs iš nežinojimo, be to, jis nedirba spaudoje kasdien, tik bendradarbiauja. Tai nebuvo padaryta piktybiškai. Bet toks faktas buvo.

Ar fotoredaktoriai Lietuvoje gali skirti dėmesio piliečių žurnalistikai ir atskirti netinkamą kadrą?

Kvalifikacinės galimybės, aš manau, būtų pakankamos, bet tai priklauso nuo darbo apimčių. Be to, fotoredaktorių Lietuvoje vos vienas kitas. Dažnai jų funkcijas atlieka skyrių arba pagrindiniai redaktoriai. O tai nėra gerai.

Per visą informacijos srautą, kai darbo apimties kiekiai yra dideli ir pats fotoredaktorius, tikrindamas, ką gauna, kartais gali sunkiai pasakyti, ar ta fotografija yra tikra. Ypač, jeigu fotografuota telefonu, kai nėra aukštos kokybės, didelės raiškos, labai sunku pasakytio, ar ten pagražinta ar nepagražinta.

Nepaisant to, tai daro patys leidiniai. Vienas portalas po lėktuvų susidūrimo Šiauliuose įdėjo fotografiją, kurioje akivaizdžiai sumontuoti du lėktuvai. Sudėtas toks vaizdas, kad atrodo vienas tuoj įskris į kito galą. Tiesą sakant, mes buvom pašiurpę. Aš nesuvokiu šito, net ir parašius, kad tai yra fotomontažas. Suprantu, kad kiekvienas siekia populiarumo ir dėmesio, bet negalima taip daryti, yra kažkokia riba ir atsakomybė skaitytojui.

Kokias Lietuvos spaudos žurnalistikos ydas pastebite? Kokie žanrai neišnaudojami, ką dar būtų galima padaryti?

Visiškai neišnaudojamas fotopasakojimas, tokio žanro beveik nėra. Parengti gerą fotopasakojimą yra sudėtinga, reikalingas ganėtinai aukšo lygio meistriškumas. Tai yra ne viena fotografija, kuri gali būti atsitiktinė, kartais reikia pasakoti ir be „palydinčio“ teksto. Tam reikia laiko, kurio redakcijos neskiria.

Fotografas yra kaip psichologas: jis turi pajausti žmones, turi būti tarsi nematomas. Kai aplinka prie tavęs pripranta, tu esi jos dalyvis, lengviau ją perteikti iš vidaus, tokią gilesnę, o ne tik atlėkus dviems ar trims valandoms kažką užfiksuoti. Bet tam net ir turint metus laiko, jeigu neduota, tu ir nepadarysi.

Rusas fotografas Jurijus Kozyrevas pasakė: nebūtina kažkur toli važiuoti. Lietuva, kaip skaudu jums bebūtų, praktiškai pirmauja savižudybių skaičiumi. Pabandykite kas nors padaryt fotopasakojimą šia tema.

Tai yra beprotiškai sunkus dalykas.

Nebūtinai temos turi būti sunkios, jos gali būti ir kasdienės. Fotopasakojimai keltų pačių fotografų kvalifikaciją. Juos kurdamas pradedi galvoti, o kai kurie fotografuoja negalvodami. Tas tobulėjimas persiduotų ir į kasdienį darbą, nes vieną nuotrauką padaryti lengviau, tuo pačiu ir labai sunku, kai reikia didelį įvykį sutalpinti į vieną kadrą. Bet kuriuo atveju, fotopasakojimas reikalauja daugiau paties fotografo patirties, išmonės, žinių. Tiesiog būtina pasidomėti tuo, apie ką tu pasakoji.

Fotografas turi įsijausti į aplinką, tapti jos dalimi. Bet ar lengva tai perduoti, sukurti „dalyvavimo efektą“ skaitytojui, matančiam iš šalies?

Nelengva, todėl ir yra tokios pareigybės kaip fotoredaktorius. Fotografui yra ganėtinai sunku, nes jis pats buvo tame įvykyje ir matė daugiau nei yra nuotraukoje: jis jautė kvapus, girdėjo garsus, matė, kas vyko prieš tai ir po. Fotoredaktorius yra tas tarpininkas tarp fotografo ir skaitytojo, kuris padeda „išgryninti“, kad tai būtų suprantama. Čia kaip ir verdant košę, kai tu pats verdi, žinai, kas yra viduj, bet dar reikia, kad ir tas, kas valgo, suprastų, ką valgo.

Dabar fototechnika yra sąlyginai pigi, viena iš prieinamiausių saviraiškos formų, kai fotografuoti gali bet kas. Kuo skiriasi profesionalas nuo mėgėjo?

Gal tai labai abstraktu, bet visų pirma tai yra fotografijų kokybė. Fotografijų kokybė nereiškia tik milijonus pikselių. Tai vaizdo aiškumas, kompozicija, pats vaizdo perteikimas. Ypač kalbant apie spaudos, žurnalistinę fotografiją, tai yra ir atsakomybė. Atsakomybė skaitytojui, visuomenei, kad tu neiškraipai fakto. Net ir nemanipuliuojant techniškai, fotografiją galima panaudoti visiškai kitame kontekste, nors iš tikrųjų faktas buvo kitoks. Tačiau šiuo atveju prisideda ir pačios redakcijos ar redaktoriaus atsakomybė, kokiame kontekste panaudota fotografija.

Vienas geriausių pavyzdžių – jaunimo mitingas Londone. Pasirodė nuotrauka, kurioje matyti metaline tvora atitverta gatvė. Vienoje pusėje vyresnio amžiaus moteris, kitoje – jaunuolis. Atrodo, kad jie šaukia vienas ant kito, vyksta konfliktas, ji ir buvo panaudota tokiame kontekste. Pasirodo, jie nerėkė vienas ant kito, jie rėkė todėl, kad per triukšmą negirdėjo vienas kito. Mat vienas norėjo sužinoti kas vyksta, o kitas bandė paaiškinti. Turi būti teisinga ne tik fotografija, bet ir kontekstas, tai profesionalų atsakomybė, kurios dalis priklauso ir leidėjui. Atrodo, kad tai toli nuo pilietinės žiniasklaidos, bet svarbiausia yra fakto ir realybės atitikimas. Atsakomybės dalykai jau seniai įvardijami svarbesni nei techninės kokybės.

Kartais žmogus tai gali padaryti nepiktybiškai ir nenorėdamas, o tiesiog neturėdamas įgūdžių, iš nežinojimo ar nematydamas. Eini gatve ir dedasi keisti, tau įdomūs dalykai. Padarei kadrą ir nuėjai, bet tau reikia ten pastovėti bent dešimt minučių, kad suprastum, kas ir apie ką vyksta.

Kiek aktuali ir rimta ta fotografijų patikimumo problema Lietuvoje?

Galima tai vertinti kaip baimę vilko, kurio dar nėra. Tai, kas yra normalių leidėjų portaluose, daugiau ar mažiau įvardijama kaip skaitytojų fotografija ir, jeigu tu esi suvokiantis žmogus, suprasi, kad redakcija kaip ir neatsako už to vaizdo tikrumą. Kita vertus, kuriasi nemažai blogų, kuriuos labai sunku vertinti, jie pretenduoja būti pripažinti žiniasklaidos priemone, bet iš tiesų neturi tos atsakomybės, nes tu pats sau esi ir direktorius, ir režisierius. Kai kurie iš jų galbūt iš tiesų įdomūs ir vertingi, bet kai kurie gali būti ne visai patikimi, nes gali būt, kad žmogus turi ne pačių geriausių intencijų.

Žurnalistų sąjungoje vyko konferencija, kurioje buvo diskutuojama, ar taikytinas blogeriams etikos kodeksas, ar ši veikla tėra atskira saviraiškos forma. Jeigu jiems taikytinas etikos kodeksas, kartu turėtų būti taikytini visi žurnalistikos standartai, kuriuos nėra lengva pasiekti. Aš suprantu, kad mūsų žiniasklaidoje yra ir daugiau problemų bei taisytinų dalykų, bet turėtų būti bent aišku, kas yra tikrasis leidėjas. Pavieniai blogai yra gerai. Puiku, kad turime informacijos pasirinkimą, bet, mano nuomone, tada aiškiai turi būti įvardyta takoskyra. Tarkim, kaip laikraščio komentarų skiltis: redakcijos pozicija, žmogaus komentaras, į kurį tu nežiūri kaip į faktus, skaitai jį kaip vieno žmogaus nuomonę ir neieškai alternatyvų, bent dviejų informacijos šaltinių ar kelių nuomonių. Taigi, jei tai bus interpretuojama kaip fotografinis žmogaus komentaras, viskas gerai, jis turi teisę, bet, jei tai pateikiama kaip faktai, tada ir atsiranda atsakomybė bei jos nebuvimo rizika.

Lietuvoje fotožurnalistika neretai nuvertinama, bet idealiu atveju kas pasakoja daugiau: tekstas ar nuotraukos?

Anksčiau pastebėdavau klaidą, kai ruošiant fotopasakojimą ar reportažą buvo bandoma pasakytas mintis iliustruoti fotografijomis: tai, ką matai nuotraukoje, perskaitai tekste, o tai, apie ką skaitai, matai fotografijoje. Nėra prasmės kartoti, fotografija turi pasakoti savo pasakojimą.

Daugeliu atvejų nebuvo tos harmonijos, o tik primityvus teksto iliustravimas nuotraukomis. Gal dabar tai keičiasi, bet anksčiau būdavo taip. Nevadinčiau tokio dalyko kokybiška žurnalistika.

Kas yra idealus atvejis – sunku pasakyti. Kiekvienąkart būna kitaip, savitai. Vieną kartą tekstas yra svarbesnis, kitą –  vaizdas, kartais abu būna lygiaverčiai. Tuo ir įdomus tiek žurnalisto, tiek fotožurnalisto darbas. Jis reikalauja žinių, išmanymo, patirties, pasaulio suvokimo.

Tai, kad fotožurnalistika ne visada būna deramai įvertinta, nėra vien tik fotografų ar jų darbų kokybės reikalas. Tai nemaža dalimi leidėjų ir redaktorių pasirinkimas ar suformuota nuomonė. Tad jų ir reikėtų klausti, kodėl fotožurnalistikai skiriama tiek mažai dėmesio ir erdvės žiniasklaidoje. Džiugina tai, kad jau atsiranda žiniasklaidos priemonių, suprantančių fotožurnalistikos prasmę ir poreikį visuomenėje. Tai ir skatina mus, fotografus, tobulėti.

Ačiū už pokalbį.