Edmundas Jakilaitis: Aš nesiekiu, kad žmonės iš mano laidos išeitų išsinešdami malonius prisiminimus
Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas aiškiai apibrėžia, kas yra etiška žiniasklaida. Vis dėlto kartais žurnalistai sulaužo tam tikras etikos normas, dažnai susilaukdami visuomenės kritikos, kaip netinkamai gynę jos interesą. Patyręs žurnalistas, TV laidų vedėjas ir redaktorius, buvęs „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas Edmundas Jakilaitis – taip pat ne išimtis. Po laidos „Dėmesio centre“, kurioje kalbino naujai išrinktą Seimo narį Viktorą Pranckietį, žurnalistas sulaukė kontroversiškų vertinimų: vieniems aštri kritika pasirodė neetiška ir priminė patyčias, kiti pateisino aštrų kalbėjimo būdą, siekiantį atskleisti pašnekovo politines spragas. Kur yra riba tarp kritikos ir patyčių? Kodėl kartais sulaužomos etikos normos?
Edmundas Jakilaitis. Akvilės Petraitytės nuotr. – Jūsų pokalbis su Viktoru Pranckiečiu laidoje „Dėmesio centre“ viešojoje erdvėje sulaukė prieštaringų vertinimų, tarp jų ir kaltinimų pažeidus žurnalisto etikos principus, bandant pasityčioti, pažeminti ir įžeisti naująjį Seimo pirmininką. Kaip manote, kodėl skirtingai suprantame etiką žurnalistikoje?
Žmonės gal tiesiog yra susitapatinę su tam tikra politine jėga. Man atrodo, kad tikėti pranašais yra bendras Lietuvos visuomenės bruožas. Vis dėlto mes dar esame kumečių tauta. Gaila, bet taip yra. Tai – labai primityvus matymas, nes laida buvo ne apie tai. Laidoje buvo kalbama apie tai, kad Seimo Pirmininko postas yra devalvuotas. Jei kažkas tą pokalbį suprato taip primityviai, tai čia jau jų problema. Negatyvūs žmonės dažniausiai yra aktyvesni nei pozityvūs, todėl ir labiau matomi, bet tai nereiškia, kad jų yra labai daug. Nežinau iš kur išvis tas žodis „patyčios“. Stengiuosi iš nieko nesityčioti. Aš rengiu laidas, keliu problemas, taip, kaip jas įsivaizduoju. Ši laida taip pat buvo apie, mano galva, didelę problemą – Seimo pirmininko postą, kuris yra aiškiai nuvertintas.
– Klausimą, kodėl šį postą užėmė, Jūsų nuomone, to nevertas žmogus uždavėte net keletą kartų: „Ar jaučiatės vertas pareigų?“ „Ar Jums nekilo klausimas, kodėl Jūs?“ „Ar Jums nėra nepatogumo dėl šios situacijos?“ Ar šį metodą – užduoti tą patį klausimą – naudojate tam, kad pašnekovas galų gale atsakytų į nepatogų klausimą?
Taip, bet šį kartą jis neatsakė. Jis tik pasakė, kad kada nors tikisi būti vertas šitų pareigų.
– Ar tenka nusižengti mandagumo, etikos principams, tam, kad atskleistumėte pašnekovą?
Aš nesistengiu būti mandagus ar kažkam patikti. Aš stengiuosi kiek įmanoma labiau atskleisti asmens dalykines ir asmenines savybes ir tai, mano galva, geriausiai pavyksta sukūrus studijoje daugmaž kritišką aplinką. Į aptakius, mandagius klausimus žmonės dažniausiai labai lengvai atsakinėja, jiems tai nėra problema. Bet tada sunku pamatyti žmogų iš įvairių pusių. Aš nesiekiu, kad žmonės išeitų iš mano laidos, išsinešdami malonius prisiminimus. Aš neieškau draugų dirbdamas televizijoje. Draugų turiu ir taip, naujų man nereikia. Aš nesistengiu draugauti nei su politikais, nei su kitais viešais asmenimis.
– Kartais numatote, kas gali paaiškėti, „išlįsti“, kalbinant tam tikrą asmenį, ypač politiką?
Aš visada stengiuosi, kad laida vyktų pagal tam tikrą, iš anksto numatytą, scenarijų ir tai atrodytų tarsi ideali improvizacija. Visada prieš laidą pagalvoju, kur noriu nukeliauti. Man atrodo, kad pokalbis turi kažkur baigtis, kitaip tariant, jis negali tiesiog pasibaigti. Ta kelionė turi būti įvairi: turi keistis nuotaika, pokalbio tempas, kaip realiame gyvenime, tik visa tai įvyksta per penkioliką minučių ir ne daugiau. Nes aš niekada nemontuoju savo laidų. Netrumpinu ir neilginu. Nes jeigu kalbi valandą ir palieki dešimt minučių lengva padaryti protingą pokalbį. Todėl, net jei ir pačiam kažkas nepavyksta, ir tam tikroje situacijoje atrodau pokvailis, pavyzdžiui, supainioju faktus, aš visą tai palieku. Manau, kad nebūtinai visada turiu atrodyti protingas ar teisingas. Stengiuosi ir į save pažiūrėti iš šalies, norėdamas, kad laida būtų įdomi. Kaip pavyksta, nežinau. Aš pats savo laidų žiūrėti nemėgstu.
– Kaip manote, ar yra situacijų, kai žurnalistas yra priverstas nepaisyti etikos normų?
Aš manau, kad kartais, siekdamas aukštesnio gėrio, gali pažeisti kai kurias taisykles, bet tiktai tam, kad būtų įvykdytos aukštesnės normos. Latvijos visuomeninė televizija turi fantastišką televizijos projektą, kuris vadinasi „Draudžiamas metodas“. Jie viską filmuoja slaptom kamerom ir visada provokuoja: įkuria kioskelį, išdalina kyšius, kad tas kioskelis sėkmingai veiktų, eina į poliklinikas, apsimetę paprastais žmonėmis, perka nedarbingumo lapelius. Kyla triukšmai, atsistatydina ministrai, poliklinikų vadovai, mokesčių inspekcijos viršininkai. Žurnalistai tokiu būdu atskleidžia visuomenės blogybes. Ir kad etikos prasme niekam nekiltų diskusijų, laidos kūrėjai iškart sako, kad laida vadinasi „Draudžiamas metodas“. Tai yra pavyzdys laidos, kuri, nepaisant to, kad konkretus techninis momentas ir kertasi su žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, tarnauja didesniam gėriui.
– Ar Jūsų politinę agitaciją už vieną kandidatę šiuose Seimo rinkimuose taip pat galima laikyti sąmoningu etikos kodekso sulaužymu, siekiant didesnio gėrio? Jei taip, tai kokio?
Ne, nieko aš nesulaužiau. Tą žinutę parašiau savo asmenėje socialinio tinklo facebook paskyroje, kurią naudoju, kaip fizinis asmuo. Aš tuo metu neveikiau kaip žurnalistas, kuris tą darytų už pinigus ar tai kaip nors paveiktų jo rengiamų laidų turinį. Mano laidose tai niekaip nebuvo atspindėta. Tai buvo grynai pilietinė pareiga sutrukdyti antivalstybiniam veikėjui, kurio nuomone, Kovo 11-osios aktas yra neteisėtas ir valstybės nepriklausomybė yra neteisėta, tapti parlamento nariu.
– Bet visuomenės informavimo etikos kodekse yra kalbama ir apie socialinius tinklus.
Gali būti. Bet kuriuo atveju, aš čia veikiau kaip pilietis. Nors, tiesa sakant, aš nelabai norėčiau savo asmenį atskirti nuo žurnalisto. Kaip neskirstau gyvenimo į darbą ir nedarbą. Bet tai nebuvo nebuvo profesinė veikla, už kurią aš gaučiau honorarą. O visa kita kiekvienas gali interpretuoti savaip. Aš manau, kad tai darydamas nepakenkiau žurnalistikos prestižui, o kaip tik jį padidinau visuomenės akyse.
– Nepaisant to, kad kartais etikos normos sulaužomos, siekiant kilnesnių tikslų, tai turi būti labai pasverta, vietoje ir laiku?
Taip. Iš esmės juk keista būtų, kad žurnalistas su nemaža patirtimi staiga užsipultų ir sulaužytų etikos kodeksą (taip yra buvę Lietuvos žurnalistikoje, kai žinomas žurnalistas triuškina į miltus facebook‘o gražuolę). Čia didelio proto nereikia. Kiekvienas žurnalistas gali tai padaryti. Tik ta kritika ar kritiškas kalbėjimas turėtų būti vietoje ir laiku. Jei mes kalbame su Seimo pirmininku, kuris jau yra Seimo pirmininkas, galime rimtai pasikalbėti, nes jis pats, nieko neverčiamas, sutiko eiti šias pareigas, o tai reiškia ir buvimą dėmesio centre, ne tik laidos, bet ir platesniame kontekste. Tai čia galima kalbėti taip, kaip reikia kalbėti su tokio lygio politikais, o pulti silpnus ar negalinčius apsiginti, žinoma yra neetiška.
