Šv. Brunonas ir 1009-ieji, arba kodėl šiuolaikinis žmogus ieško atsakymų į amžinus klausimus

2009-aisiais Lietuva šventė valstybės vardo paminėjimo ir atradimo tūkstantmetį. Ko gero, ne vienas žmogus yra girdėjęs apie Kvedlinburgo analus, šv. Brunoną Bonifacą ir jo tragiškai pasibaigusią krikščioniškąją misiją Rusijos ir Lietuvos pasienyje. Dr. Ingos Leonavičiūtės monografijos „Tūkstantmečio detektyvas: šv. Brunonas ir 1009-ieji“ pristatyme istorikai diskutavo apie Brunono nužudymo vietą, jo kankinystę, monografijos turinį ir aiškinosi, kas sieja ankstyvuosius šaltinius ir bendruomenę.

Ingos Leonavičiūtės monografija "Tūkstantmečio detektyvas: šv. Brunonas ir 1009-ieji". Autorės nuotr.Ingos Leonavičiūtės monografija "Tūkstantmečio detektyvas: šv. Brunonas ir 1009-ieji". Autorės nuotr.

Kankinys ar Lietuvos herojus?

Nors 1009-ieji ir reikšmingi metai Lietuvai, tačiau arkivyskupo šv. Brunono tapatybė ir vaidmuo kelia abejonių. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkės dr. Ingos Leonavičiūtės monografija „Tūkstantmečio detektyvas: šv. Brunonas ir 1009-ieji“ nagrinėja šv. Brunono ir Lietuvos santykį, jo biografijos detales bei misionieriškos veiklos kainą.

1983 m. prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius Mokslų akademijos darbuose išspausdino straipsnį „Lietuvos vardas XI–XII a. I pusės šaltiniuose”. Ši publikacija buvo skirta ankstyviausiems Lietuvos vardo paminėjimams. „Prieš daugiau nei 30 metų E. Gudavičiaus parašytas straipsnis įprasmino sąsajas tarp šv. Brunono ir Lietuvos. Brunonas tapo mūsų tautos ankstyvosios tapatybės kūrėju,“ – sako dr. I. Leonavičiūtė.

Šv. Brunono auka Lietuvos istorijai yra reikšminga, tačiau dr. I. Leonavičiūtės monografijoje atsiskleidžia jo, kaip kankinio, dvilypumas. „Viena vertus, šv. Brunonas nėra eilinis kankinys. Iš Lietuvos istorijos perspektyvos, tai yra ta kankinystė, dėl kurios atsiranda mūsų valstybė. Kita vertus, krikščioniškos Europos požiūriu, jis – vienas iš daugybės kankinių, susijusių su krikščionių bažnyčios istorija. Ingos Leonavičiūtės monografija paradoksali – nors šv. Brunonas Lietuvai turėtų būti svarbus, tačiau beveik visoje monografijoje veiksmas vyko ne Lietuvoje, ne lietuviai jį kūrė ir rašė. Dažniausiai jie nusirašinėdavo iš kituose kraštuose gyvenusių autorių pasakojimų,“ – aiškino doc. dr. Liudas Jovaiša.

„Tūkstantmečio detektyvo“ koncepcija

Šis veikalas – pirmasis fundamentalus brunonistikos tyrinėjimas, aprėpiantis itin platų darbo lauką. Monografijoje detaliai nagrinėjami šv. Brunono gyvenimo ir kankinystės istorijos šaltiniai, gilinamasi į 1009-ųjų siužeto painiavos ištakas bei skirtingas pažinimo versijas.

Pasak „Naujojo židinio“ vyriausiojo redaktoriaus doc. dr. Nerijaus Šepečio, tai knyga apie žinią, jos sklaidą ir pažinimą. Kartu tai ir veikalas apie tekstus, jų atsirandančias ir pradingstančias prasmes. Žinoma, kaip pavadinimas sufleruoja, tai yra knyga ir apie nusikaltimo aplinkybių aiškinimąsi – moksliškai vadinama kriminologija.

Monografijos autorė pasakoja, jog knygoje itin svarbus tampa šaltiniotyrinis vaizdas apie šv. Brunoną, jo žinojimą apie 1009-uosius metus. Vienas iš esminių klausimų antroje dalyje – XII a. šaltinio Magdeburgo vyskupų darbai apie Magdeburgo Gesta – šv. Brunono Darbų knygą, jos analizė ir pasipriešinimas įsivyravusiai istoriografijai bandant teigti, kad tam tikros šaltinių žinios galėjo būti Kvedlinburgo analuose.

Knygos pristatymo dalyviai sutiko, kad dr. I. Leonavičiūtės monografija yra originali knyga, išsiskirianti preciziškumu. Monografijai būdingas retrospektyvinis ėjimas – knygos autorė  atsispiria nuo istoriografinių veikalų, liturginių tekstų ir pereina prie pirminių šaltinių.

Bažnyčios, karo idėjų istorikas dr. Darius Baronas yra įsitikinęs, jog toks judėjimas yra naudingas, nes bandymas atrasti Europos Viduramžius mums yra savas, mes esame nevaržomi išankstinių nuostatų ir gilesnės tradicijos ieškojimas mums tampa privalumu. Mokslas kartais tampa save reprodukuojantis. Tekstai gaivina vieni kitus, ir tada tyrėjai praranda gebėjimą į reiškinius pažvelgti objektyviai.

Anot kultūros idėjų istoriko, biografo doc. dr. L. Jovaišos, visas detektyvas yra kaltinimas arba kritinis konstatavimas, kas ir ką iškraipė. Tai pasakojimas apie žmogiškojo pažinimo kelionę, tos kelionės privalumus, trūkumus, neužbaigtumą. Knyga bendriausia prasme yra pasakojimas apie žmogaus prigimtį.

Monografijos pristatymo dalyviai. Autorės nuotr.
Monografijos pristatymo dalyviai. Autorės nuotr.

Bendruomenės ir kronikos ryšys

Dr. Dariaus Barono nuomone, kronikos buvo naudingos lokalioms bendruomenėms. Tai buvo pamatiniai jų tekstai. Žmonėms rūpėjo fiksuoti vykstančius įvykius. Kronikos jiems teikia tvirtą tapatybę, įsišaknijimą, netgi galima sakyti, kad jos – kuria tautas. Mums tokių tekstų labai trūksta. Lietuviai, matyt, iš naujo atranda Kristijono Donelaičio „Metus“.

Monografijos pristatyme išryškėjo, kad ne tik Lietuvos valstybė, bet ir kitos tautos turi pamatinius tekstus, kurie sukuria tam tikrą nematomą ryšį, palaikantį tautos istorijos gyvybę. Pavyzdžiui, bažnytinė anglų kalbos istorija. Nors VIII a. anglų tauta neturėjo tvirto istorinio pamato, tačiau atsiradus bažnytinei anglų kalbos istorijai, istoriniai tekstai tapo neišvengiama savimonės dalimi.

Visuotinos tiesos paieškos

Šiuolaikinė visuomenė yra itin imli, besidominti įvairiais reiškiniais ir aktualijomis. Nesunku pastebėti, kad įvykus kraupiam nusikaltimui, svarbiausiu objektu tampa vieta, kaltininkas ir įvykdyto nusikaltimo priežastys. Dr. Ingos Leonavičiūtės monografijoje tyrinėjama žmogžudystė nėra išimtis. Istorikės teigimu, jau XI a. šaltiniuose turime mažiausiai penkias lokalizacijos versijas. Viena iš jų – Rusijos ir Lietuvos pasienis. Jos manymu, tai bus amžinas, neišsprendžiamas ginčas. Reikia atsižvelgti į šaltinių autentiškumą ir jų recepciją, tada kalbėsime apie Rusijos-Lietuvos pasienį ir kelsime klausimą, o kodėl gi ne Lietuva?

Vis dėlto tendencingas tokių klausimų kėlimas susijęs ne tik su noru sužinoti paslaptingas detales, bet ir su šiuolaikinio žmogaus informacijos troškimu. „Nespauskime iš šaltinių daugiau negu, kad jie gali duoti. Reikia tiesiog pasitelkti vaizduotę ir istorines žinias. Nuvažiavę į Europą, pavyzdžiui, Ispaniją, matome, kad ten dalis gyvenimo, vykusio prieš du tūkstančius metų, vis dar gyvuoja. Kitose vietose, anapus Romos imperijos, yra sudėtingiau. Nepasakysi, kur tiksliai gyveno žmonės. Tai yra toks neapibrėžtumas, kuris žmogų, išaugintą tiksliųjų mokslų ir šiuolaikinės informacijos epochoje, erzina. Jis negali suprasti, kad buvo kitaip,“ – sako dr. Darius Baronas.

Dr. Ingos Leonavičiūtės monografijos „Tūkstantmečio detektyvas: šv. Brunonas ir 1009-ieji“ pristatymas iškėlė klausimus, opius ir šiandieninei visuomenei. Diskusijoje dalyvavę istorikai tikri dėl vieno – galimų nužudymo vietų versijų yra ne viena, todėl pasakyti, kur tiksliai ir kodėl buvo nužudytas misionierius Brunonas, yra neįmanoma. Tačiau nekalto žmogaus nužudymas – amoralus veiksmas, o šv. Brunono Bonifaco mirtis gali būti suvokiama kaip auka, padėjusi pamatus Lietuvos valstybės atsiradimui.