Nesenstančios moters paslaptis
Šiais laikais žiniasklaida, o ypač internetas, knibždėte knibžda patarimų, kaip išlikti sveikoms, gražioms ir energingoms perkopus vidutinį amžių. Šie patarimai dažniausiai skatina tik sveiką gyvenseną. Tačiau pasiekti ilgaamžiškumą gali prireikti kur kas daugiau darbo pačiam su savimi.
„Kada buvo nubrėžta riba, kai tampame seni?“ – šis klausimas nuskamba ir priverčia žmones susimąstyti amerikiečių autorės Christiane Northrup knygos „Deivės nesensta“ įžangoje. Tai viena iš nedaugelio knygų lietuvių kalba, atkreipiančių dėmesį į moterų gyvenimą brandesniame amžiuje. Šios knygos autorė, gydytoja akušerė – ginekologė šia tema rašo jau keletą metų. Knyga, išversta iš anglų kalbos ir išleista leidyklos „Kitos knygos“, gausi patarimų, kuriuos galima pritaikyti bet kokiu gyvenimo periodu ir į brandaus amžiaus laikotarpį žengti drąsiai.
Knygų mugėje vykusiame pokalbyje „Laimingos moterys metų neskaičiuoja“ beamžės deivės paslaptis kartu aiškinosi ekonomistė, „Natūralaus šeimos planavimo mokymų“ organizacijoje vaisingumo pažinimo mokytoja dirbanti Ingrida Radėnė, knygos vertėja Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, holistinės mitybos vadovė Giedrė Latvėnaitė-Staškevičienė, o pokalbį moderavo rašytoja Vilija Pilipauskaitė-Butkienė.
Svarbiausia – tikėti savimi
Visos knygą pristatančios pašnekovės pritarė minčiai, kad moters gebėjimas save mylėti ir yra kelias į sveikatą, švytėjimą, gyvybingumą ir ilgaamžiškumą.
„Jeigu mes, moterys, patikėsime, kad esame deivės, tuomet amžius mums nėra rodiklis. Moterims pačioms reikia minti naują taką, niekas laimės neatneš ant lėkštutės ir nepadės, pasakęs: tu esi gražiausia, tai būk dabar laiminga. Net jeigu atneštų, mums tai nieko nereikštų, nepatikėtume, nes galbūt savivertė nėra tiek aukšta“, – knygos esmę atskleidė vertėja N. Jagelavičiūtė-Teišerskienė, įsitikinusi, jog savivertę galima auginti lyg gėlę ir sakė, kad ši amerikietės gydytojos Ch. Northrup knyga yra tarsi tam puikus gidas.
Su knygos vertėja sutiko ir vaisingumo pažinimo mokytoja I. Radėnė, pasakojusi, kodėl kartais moters savikritika tam tikrais atvejais tokia didelė. Jau dešimtį metų vaisingumo srityje dirbanti specialistė pastebėjo, kad moters supratimas apie save ir savo kūne vykstančius procesus lemia jos ramybę ir santykių su kitais darną.
Ribas nubrėžiame pačios
Knygoje labai daug dėmesio skiriama nuostatoms, įsitikinimams ir kaip tai veikia žmogaus smegenis, nes mūsų elgsena pasaulyje priklauso nuo to, kuo mes tikime. Lengva atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą, kas nustatė senatvės ribą. Visuomenė įsivedė pensijų sistemą, ir buvo labai aiškiai nubrėžta, kad nuo tam tikro amžiaus išeini į pensiją ir tampi senas. Tačiau Ch. Northrup rašo, jog tos ribos yra dirbtinės, ir mes nebūtinai turime joms paklusti, mes galime rinktis, kaip mums elgtis.
Apie ribas pasakojo ir holistinės mitybos vadovė Giedrė Latvėnaitė-Staškevičienė, kuri džiaugėsi, kad knygos autorės požiūris į mitybą yra toks artimas jai pačiai. „Holistinė mityba skiriasi nuo paprastų Lietuvos dietologų patarimų: tai ne tik, kiek kalorijų moteriai suvalgyti, ar kokį paskirti maistą valgyti ir kokią mitybos dietą sudaryti, tačiau į kiekvieną atvejį žiūrima labai individualiai, ką autorė ir akcentuoja“, – aiškino holistinės mitybos ir gyvensenos vadovė. Labiausiai įsimintinas dalykas G. Latvėnaitei-Staškevičienei tapo knygos autorės kvietimas moteris būti sau ne tokiomis griežtomis ir žiūrėti į save per meilės prizmę: „Aš manau, kad lietuvės moterys labai stengiasi ir nustato sau ribas, kankina save su dietomis, sporto salėmis, o tada viskas vyksta kontraversiškai: svoris nekrenta, moterys save kaltina.“
Teigiamo požiūrio galia
V. Pilipauskaitei-Butkienei pasakius, kad pažadinti savyje deivę yra pačių moterų darbas, ją pakoregavo knygos vertėja N. Jagelavičiūtė-Teišerskienė: „Tai ne darbas, gali būti ir malonumas. Visa, ką mes šnekėjome: ir mityba, ir vaisingumo, savęs stebėjimai, ir savo gyvenimo ritmo reguliavimas, ir kaip aš save suvokiu – gali būti daroma atlaidžiai, su meile, ir taip yra daug lengviau“.
Pokalbio moderatorė pritarė, kad svarbu, kaip nauja užduotis sutinkama: su džiaugsmu, kad yra galimybė žengti dar vieną žingsnį į priekį, išmokti dar vieną naują dalyką, ar į tai žiūrima kaip į prievolę.
Knygos „Deivės nesensta“ pabaigoje siūloma 14 dienų „beamžės deivės“ programa, ką kiekvieną dieną galima padaryti dėl savęs, į ką atkreipti dėmesį, kad keistumėme įsitikinimus apie save pačią, kurtumėme naujus įpročius ir požiūrį į save.