Nors šis susitikimas neturėjo moderatoriaus, T. Taškauskas puikiai atliko šį vaidmenį, uždavinėdamas kolegoms klausimus ir diskutuodamas apie savo kūrybą. Patys autoriai nedrįso savo kūrybos vadinti gryna poezija, todėl pačioje pradžioje ji buvo tituluota „socialinių tinklų poezija“. Šis žanras per paskutiniuosius keletą metų tapo vis populiaresnis, o abu Tomai ir Justinas pasidalijo savo rašymo patirtimis. T. Norkaitis juokavo, kad per paskutiniuosius du su puse metų net pradėjo mąstyti trumpais fragmentais, ir sakė tikintis, kad jų kūryba jau savaime yra išpažintis. J. Kisieliauskas prisipažino, kad atsiradus socialiniams tinklams negalėjo jų neišnaudoti ir taip dalinosi savo kūryba. Kadangi renginio pavadinime buvo užsiminta apie sėkmę, visi autoriai sutiko, kad svarbiausias žingsnis į ją – pastovus darbas. T. Taškaitis kukliai pripažino, kad jam sėkmė yra žmonės, susirinkę juos išgirsti. T. Norkaitis net kalbėdamas apie sėkmę išryškino jausmų svarbą poezijoje, o ypač savo darbuose.

Po to T. Taškauskas nustebino ne tik žiūrovus, bet ir savo kolegas, su kuriais nesiderinęs pristatė savo naujausią kūrinį – „Socialinių tinklų manifestą“.

Šis manifestas iškėlė naują temą – kritiką. Autoriai atvirai pasakojo apie kritiką, su kuria susiduria iki dabar. Anot J. Kisieliausko, kritika dažniausiai atsiranda lyginant jį su klasikiniais rašytojais, o jis pats savęs rašytoju net nelaiko. Nenuostabu ir nekeista, kad tokio naujo ir neįprasto žanro atstovai susilaukia kreivų žvilgsnių ar nemalonių vertinimų. Tačiau net ir po šių žodžių, kai publika turėjo galimybę užduoti autoriams klausimų, viena filologijos studentė išreiškė nepasitenkinimą šiomis knygomis. Ji stebėjosi, kodėl tokia kūryba yra skaitoma ir kodėl tai apskritai yra fenomenas. Taip pat studentė buvo įsitikinusi, jog tokie tekstai turėjo išlikti internetinėje erdvėje, nes išėję knygų pavidalu ir mus pasiekę kaip poezija „įžeidžia tikrąją poeziją.“ Nors salėje po tokio pasisakymo buvo jaučiama nemaloni atmosfera, nepasimetęs T. Taškauskas atkirto: „Atsakyti į tavo komentarą yra neįmanoma, todėl aš į jį ir neatsakinėsiu“, tačiau po to paklausė merginos, ar ji bandė knygas skaityti be išankstinių nuostatų. Įsiplieskusi diskusija-ginčas tarp dviejų filologų baigėsi retoriniu klausimu: „Kaip tekstai veikia, kai juos skaitai be išankstinių nuostatų?“ Beje, atsakyti į studentės komentarą panoro ir kiti du autoriai.

Pasak T. Norkaičio, jis nemato problemos savo kūrybos nevadinti poezija ir priminė, kad jų knygos laukė nemažai žmonių, todėl  ji ir atsirado.

J. Kisieliauskas neslėpė nuostabos, kadangi susitikime tikėjosi išvysti tik žmones, skaitančius ir mėgstančius jų kūrybą. Taip pat jis kėlė kitus retorinius klausimus – kas yra poezija?; kas yra menas? – primindamas, kad net Vincentas Van Gogas per savo gyvenimą pardavė viso labo tik vieną paveikslą, tačiau tuo metu nevadinti jo menininku „būtų nusikaltimas.“ Baigdamas šią temą, Justinas Kisieliauskas pasakė, kad rašo justineziją.

Po tokios provokacijos nuotaiką praskaidrino vyresnio amžiaus mugės lankytoja – prisipažinusi, kad nėra skaičiusi šių rašytojų kūrybos, paprašė jų paskaityti nors po keletą eilučių. J. Kisieliauskas tada pasidalino su visais vieninteliu savo tabu – pasakė niekada neskaitantis savo eilėraščių garsiai. Po šių žodžių jis davė moteriai savo knygą ir pats paprašė jos paskaityti vieną knygoje esantį eilėraštį. Susitikimą apibendrino T. Taškauskas pripažinęs, kad savo veiklos verte neabejoja. T. Norkaitis, nedaugžodžiavęs visą susitikimą, pabaigoje taip pat pasisakė trumpai: „Tikiuosi susimatysim ir susiskaitysim, kaip ir iki šiol.“

Na, o J. Kisieliauskas, tikriausiai dėl anksčiau minėtos moters, sulaužė savo tabu ir perskaitė eilėraštį:

jei
gyvenai,
tai ar mylėjai?
nes jei mylėjai,
tai
be abejonės
gyvenai…

Susiję