Daugtaškis bendrame lietuvių ir litvakų sakinyje
Tiek literatūrinė, tiek sakytinė kalba paprastai reikalauja naratyvo ašies, kuri neleidžia minčiai nuklysti. Kaip atskaitos tašką įprasta pasirinkti daug ką lemiantį kertinį įvykį. Tačiau istoriškai vaizduojant ar prisimenant tam tikras bendruomenes, šis sisteminimo bruožas tampa žalingu vienakryptiškumo rodikliu. Tokia situacija yra ištikusi žydų tautos vaizdavimą: ji nuolat tapatinama ir siejama su dvidešimto amžiaus pirmosios pusės įvykiais.
LRT studijos forume pašnekovai svarstė aktualius Lietuvos žydų kultūros klausimus. A. Eikevičiūtės nuotr. Viename savo esė Marius Ivaškevičius yra mąstęs, jog apie žydus galima kalbėti ne tik kaip apie skaudžią auką: „Šįkart ne apie atgailą, kaltę, ar tai, ko netekome, priešingai – apie tai, ką dar galime susigrąžinti“. Iš tikrųjų, kartais tragedijos antspaudas nustelbia svarstymus apie tai, kas dar išlikę, apie tai, kas dar grąžintina. Tie svarstymai tėra abstrakčios mintys, kol nesudėliojame pagrindinių sąlyčio taškų, nesuprantame istorinio, kultūrinio ženklinimo: ar ne per dažnai prisimenant žydų kultūrą mus lydi neužbaigto žinojimo daugtaškis, ar istoriškai mes esame vienarūšės sakinio dalys, tačiau visgi skiriamos kableliu? Ir ar litvakų talentus, kaip įvertinimą, derėtų žymėti šauktuko ženklu? Visi šie klausimai sutelpa į bendrą Vilniaus knygų mugės temą „Lietuviški ženklai pasaulyje“.
Apie tokio tipo Lietuvos ženklus, pasklidusius po pasaulį, bei apie tai, ką derėtų įprasminti atmintimi, kalbant apie lietuviškąją žydų kultūrą bei litvakų pasiekimus, LRT studijos diskusijų klube: „Pasaulio litvakų talentai – kas jie šiandienos Lietuvai?“ samprotavo holokaustą skaudžiai išgyvenusi germanistė, literatūrologė, teatrologė prof. Irena Veisaitė, publicistas ir pedagogas Vytautas Toleikis, dramaturgas Marius Ivaškevičius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas.
Kas slepiasi už žodžio litvakas?
Pedagogas Vytautas Toleikis, aktyviai veikiantis ir siekiantis, kad Lietuvos jaunimas kuo daugiau sužinotų apie Lietuvos žydus ir jų paveldą, pasakoja, kad žodis litvakas kilo nuo žodžio lita, reiškiančio Lietuvą. Litvakai – tai Rytų Europos žydų dalis, gyvenusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje nuo viduramžių ir Abiejų Tautų Respublikos laikais bei jų palikuonys, siejantys save su Lietuva, turintys joje gilias šaknis ir tradicijas. Pasak Vytauto Toleikio, kone visi istorinės Lietuvos žydai tarpukariu, atkūrus mūsų nepriklausomybę, identifikavo ir savo kilmę siejo būtent su šia valstybe. Istoriškai grįstą sąvoką šiek tiek kitu aspektu papildo Marius Ivaškevičius. Jis sako, kad žydai – buvusios didelės civilizacijos, kurią buvo stengtasi visiškai sunaikinti, likučiai. Jo manymu, mums derėtų vėl integruoti jų kultūrą į savąjį akiratį. Prof. Irena Veisaitė, kaip pagrindinį bendrą savo tautiečių bruožą įvardija jų prisirišimą prie kilmės krašto. Šiai minčiai antrina ir Vytautas Toleikis, pridėdamas dar porą savybių: tradicijų puoselėjimą ir užsispyrimą. Tarsi juokais tarsteli, jog įvairių tarptautinių konferencijų metu, kai jie visi ima ginčytis, tarpusavyje iškart supranta, kurie iš jų yra litvakai.
Ženklai pasaulyje, įkūnyti pavardžių ir talentų
Lietuvių kilmės žydų, kaip kosmopolitinės jungties vaidmenį, doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas iliustruoja primindamas semiotiką, kalbininką, eseistą Algirdą Julių Greimą, kurio jubiliejinius metus šiemet minime. Algirdas Julius Greimas yra pasakojęs apie savo viešnagę Egipte, Aleksandrijoje, kai jį, prisistačiusį lietuviu, tenykščiai žmonės pagal kilmę ėmė sieti su pasaulyje žinomomis tautiečių pavardėmis: filosofu Emanueliu Levinu ir tapytoju Chaimu Sutinu. Ir tai ne vienintelės iškilios žydų kilmės asmenybės, artimos Lietuvai. Dar pora puikių pavyzdžių: muzikos genijus Leonardas Cohenas, po kurio mirties gedintis pasaulis nepamiršo ir jo lietuviškų šaknų, o praėjusiais metais dainininkui Bobui Dylanui, kuris taip pat giminiuojasi su litvakais, suteikta Nobelio premija. Liudviko Zamenhofo pastangomis buvo sukurta esperanto kalba. Tačiau priežastys, įkvėpusios šį atradimą – kur kas liūdnesnės. Tai padaryti skatino tautinio priešiškumo ir netgi neapykantos apsuptis.
Paklaustas apie tai, ką pasauliui ir Lietuvai davė žydų gebėjimai, Vytautas Toleikis pirmiausia mini rašytoją Džeromą Selindžerį, kurio artimi giminaičiai yra iš Tauragės kilę žydai. Pedagogui daro milžinišką įspūdį žinojimas, jog romane „Rugiuose prie bedugnės“ į aprašomus vaizdus, vietoves žvelgia lietuvio akys. Tačiau akivaizdu, kad litvakų aktualizavimo temoje mes kažkaip pasiklystame: būdami ženklais pasaulyje, Lietuvoje jie tarsi pasimeta – nėra pakankamai žinomi.
Kuo toliau, tuo daugiau tokių vardų kaupiasi mūsų atmintyje. Dėl to diskusijos moderatorius ragina svarstyti: „Kas jie mums, ir kas mes jiems? Ar mus skiria istorijos praraja, sugriovusi tarpusavio ryšį, ar jis vis dar yra aktualus ir šiandien?“
Išgalvoto grėsmės jausmo malšinimas
Akivaizdu, kad bandydami atsekti ryšius, rasime jų be galo daug. Tačiau kokia tikroji to talentų tautinio tapatumo ieškojimo ir prisiskyrimo sau priežastis? Gal tai Lietuvos suskurtas mitas, kurio ji mėgina įtvirtinti savo poziciją pasaulyje?
Prof. Irena Veisaitė, kuri niekada nejautė jokio konflikto tarp savo dviejų tapatybių (lietuvės ir žydės), pritaria, kad mes neretai perdedame keldami tą tapatybės klausimą, o ieškodami ryšių tarsi stengiamės pateisinti savo, kaip valstybės ar tautos egzistavimą, vertę. Juk vien tautybė negali nulemti visų žmogaus gebėjimų, bruožų, talentų. Juos formuoja ir kultūra, kuri supa žmogų, ir jo paties savimonė bei daug kitų veiksnių. Prof. Irena Veisaitė mano, jog nuolat eskaluojama „kėsinimosi į mūsų tapatybę“ baimė yra taip pat iškreipta. Tai tarsi kažkokios grėsmės nuojauta. Tačiau vertėtų nusiraminti: „Jei patys neatsisakysime savo tautinės savimonės – jokia globalizacija jos neatims. Turim daug bendrumų su kitų kultūrų žmonėmis, tai kodėl taip norime išsiskirti? Juk perdėtas nacionalizmas visais laikais kainavo daug kraujo. Dabar yra ne tautinių, o pilietinių valstybių laikas“,– sako profesorė. Vytauto Toleikio patirtis taip pat rodo, jog per daug įprasta reikalauti apibrėžti save tik viena nacionaline tapatybe (ši tendencija ryškėja netgi mokykloje). Jo manymu, nereikia bijoti persidengiančių naratyvų.
Savi ar svetimi?
Nepaisant kilminio skirstymo paradoksiškumo, mūsų ir litvakų, kaip tą pačią istoriją besidalijančių bendruomenių sąsają tvirtina bendros patirtys. Tai savo aktyvia veikla primena ir Marius Ivaškevičius, svariai prisidėjęs prie pernai Molėtuose vykusios eisenos, sutelkusios lietuvius ir žydus holokausto paminėjimui, kaip bendros tragedijos atminčiai.
„Kaip tu gali gyventi šitoj kruvinoj žemėj?“– kartą paklausė Irenos Veisaitės draugas, literatūros klasikas Simonas Markišas. O ji, teigdama savo nenutraukiamą santykį su Lietuva atsakė, ne tik galinti, tačiau ir turinti čia gyventi, nes čia yra jos gimtinė, kurioje galima kažką prasmingo nuveikti. Ji dėkinga kiekvienam žmogui, kuris nebijo kalbėti apie žydų tragediją, pripažįsta, bando prisidėti prie šios žaizdos gijimo savo empatija: išlaikyti tiems žmonėms pagarbą ir suvokti, kad jie nebuvo jokie priešai. Tai sakydama, ji jautriai prisimena savo senelį, kuris buvo pienininkas ir rūpinosi aplinkiniais žmonėmis, močiutę, kuri nemokėjo taisyklingai kalbėti lietuviškai, tačiau stengėsi, ir, deja, čia žuvo. Ir nors tą holokausto žaizdą ji tebenešioja su savimi – per ją neteko tiek biologinės savo mamos, tiek antrosios, priglaudusios ir auginusios ją karo metais, sakosi nejaučianti neapykantos Gulago ar Holokausto vykdytojams: „Jie – irgi savotiškos istorijos aukos. Geriau būti auka, negu budeliu.“
O kas, jeigu?
Paskutinė, akcentinė frazė – tai pasaulio lietuvio Jono Meko žodžiai kūrinyje „Laiškai iš niekur“: „A, tie žydai. Kartais aš gailiuos, kad nesu žydas. Bet kas žino, niekas dar nėra atradęs, iš kur lietuviai atėjo. Ką pasakytumėt, jeigu kada nors atrastų, kad mes visi žydai, a?“
Šis atviras, kiekvienam iš mūsų skirtas klausimas užbaigia diskusiją. Tačiau, ko gero, tik dar labiau sužadina individualių vidinių apmąstymų srautą apie tai, kokie ženklai ir reikšmės, nesvarbu, Lietuvoje ar užsienyje, prisideda prie mūsų kultūrinių žingsnių ir žvilgsnių, ar tikrai visi akcentai yra sudėti savo vietose.
