Aukščio baimė ir ramybė vienoje saugiausių skraidymo priemonių
Įprasta manyti, jog skraidymas karšto oro balionais tėra tik pramoga. Tačiau Lietuvos pilotai gali pasigirti ne tik skraidintų žmonių skaičiumi, bet ir atstovavimu šaliai. Jaunoji pilotė Ieva Šuopytė, Pasaulio karšto oro balionų čempionate iškovojusi 10-tą vietą, sako nuo mažens sekanti savo tėčio pėdomis. Mergina dalijasi patirtimi ir tikina, kad diena, kai susimąstytų, jog oreivystė skirta ne jai, dar neišaušo.
Ieva varžybų metu įamžina skrydžio akimirkas. I. Šuopytės nuotr. – Kaip oreivystė tapo Jūsų gyvenimo dalimi? Juk daugelis bendraamžių net nėra pakilę karšto oro balionu.
Kadangi mano tėtis yra profesionalus karšto oro balionų pilotas, su oreivyste esu susijusi nuo pat gimimo. Mano pirmos varžybos vyko Birštone, kai man buvo vos septyni mėnesiai, tuo pačiu metu vyko ir mano krikštynos. Buvau labai ramus vaikas, todėl tėvai mane galėjo visur imti. Nuo mažens laiką leisdavau važinėdama su tėčiu, kai man buvo metai ir keli mėnesiai, jau buvau išvažiavusi į užsienio varžybas. Tėtis niekada tiesiogiai nesakė, bet galima nuspėti – jis niekada negalvojo, kad aš tapsiu pilote. Nors turiu tris įbrolius, nė vienas jų neužsiima oreivyste. Į skrydžius reikia keltis labai anksti, nes jie vyksta po saulėtekio ir prieš saulėlydį, ir nors vidury skrydžio dažniausiai užmigdavau, jei tėtis manęs nepaimdavo kartu, labai verkdavau.
Gana anksti išmokau naudotis žemėlapiu, todėl sėdėdavau automobilio priekyje ir naviguodavau. Tačiau pirmą kartą pakilau karšto oro balionu tik septynių metų, nes turėjau labai daug fobijų. Pirmiausia, bijojau garso, po to ugnies, vėliau tiesiog skristi. Skrydžio dieną verkiau, bet kitų oreivių vaikai jau buvo skridę, o aš dar ne, todėl prisiverčiau ir kartu su tėte pakilau.
Kai man buvo 17 metų, išsilaikiau pilotavimo licenciją, todėl šiandien galiu skraidinti žmones ir dalyvauti varžybose.
– Sakoma, jog skrydis oro balionu gali išgydyti aukščio baimę. Ar tai, jūsų manymu, tiesa?
Aš aukščio bijau iki šiol, bet nebijau skristi. Negaliu atsistojusi ant suoliuko pažiūrėti žemėn, o stovint ant tilto ir pažvelgus į apačią man sukasi galva. Tačiau kai skrendu – nebijau, žinau, kaip viskas veikia, ir kad oro balionas yra viena saugiausių skraidymo priemonių.
Yra žmonių, kurie turi aukščio baimę, bet jei jiems padovanoja skrydžio bilietą – dažniausiai pasiryžta pakilti. Aš visiems papasakoju, kad pati bijau aukščio, kad tai yra saugiausia skraidymo priemonė, todėl daug kas tikrai pakyla ir sako, jog nejaučia jokios baimės.
– Esate minėjusi, jog dėl oreivystės baigusi Šv. Benedikto gimnaziją niekur nestojote. Kas paskatino taip pasielgti ir kaip praleidote laisvus metus?
Taip, iš dalies niekur nestojau dėl oreivystės. Nuo vaikystės dėl varžybų labai daug kur keliauju, todėl buvau priklausoma. Galvojau, kad įstojusi niekur negalėsiu važiuoti. Be to šiais metais Japonijoje vyko Pasaulio karšto oro balionų čempionatas. Ten aš jau buvau prieš metus, kai vyko prieščempionatis, buvau stebėtoja ir važiavau su ta intencija, kad kitas metais mes turėsime galimybę dalyvauti. Pasaulio čempionatas kiekvienam oreiviui yra svajonė. Tiek Japonijoje, tiek pačiose varžybose labai gražu. Supratau, jog įstojusi negalėsiu išvažiuoti tokiam ilgam laikui.
Prieš tai buvau Italijoje, taip pat dalyvavau varžybose Lietuvoje ir Lenkijoje, o dabar atostogauju. Turėjau visokių idėjų, dabar ruošiuosi studijuoti grafinį dizainą, bet neužilgo prasidės sezonas ir varžybos – reikės ruoštis.
– Kokias užduotis reikia atlikti varžybų metų?
Pagrindinė varžybų užduotis: kuo tiksliau atskristi į nustatytą vietą. Yra kelios skirtingos užduoties variacijos. Taškas, kuriame reikia nusileisti, gali būti ant žemės tai – dešimties metrų drobė, patiesta kryžiaus forma. Varžybų dalyvis turi nusileisti ant drobės ir specialų žymeklį numesti kuo arčiau centro. „Kryžiai“ būna ir ore, kuriuos reikia įsivaizduoti pagal duotas koordinates ir aukštį. Organizatoriai mėgsta tuos įsivaizduojamus kryžius „padaryti“ virš bažnyčios bokštų ar virš miesto aikštės, kad visi balionai ten praskristų, pavyzdžiui, miesto šventės metu.
Yra dar viena užduotis, kurią mes vadiname „lape“. Kai pakyla oro balionas – „lapė“, dalyviai pakyla ir skrenda paskui ją. Kažkuriuo metu pagrindinis balionas nusileidžia ir ištiesia „kryžių“, bet mes niekada nežinom, kur jis yra, todėl turime sekti „lapę“ ir atkartoti jos judesius.
– Karšto oro balionų pilotai neapsieina be iššūkių. Koks netikėčiausias įvykis yra nutikęs jums skrydžio metu?
Kai buvau varžybose Kėdainiuose, patekau į tam tikrus termikus, vadinamus žirklėmis. Dažniausiai Lietuvoje skirtinguose aukščiuose esantis vėjas skiriasi nedaug, bet, pavyzdžiui, Japonijoje tu gali pakilti ir nusileisti beveik toje pačioje vietoje – pakilus į vieną aukštį, vėjas pučia į vieną pusę, o kai pakyli dar aukščiau, pučia atgal. Nors Lietuvoje tai labai retas reiškinys, varžybose man teko jį patirti. Jeigu vėjas yra pakankamai stiprus, tame sluoksnyje, kur vėjų kryptys susikerta, balionas yra suspaudžiamas. Iš tiesų, net daugelis patyrusių pilotų nėra patekę į tokią situaciją, todėl iš pradžių net nesupratau kas vyksta. Vėjas „išstūmė“ oro balioną į apačią ir atsidūriau virš miesto, todėl turėjau kaitinti orą ir kilti į viršų. Tuo metu pradėjo purtyti balioną, jis pradėjo leistis. Balionas išsikreipė ir taip pradeginau jo medžiagą. Neturėjau kur dėtis, turėjau kaitinti toliau. Nors nepanikavau, mintyse sau sakiau: „Ieva, tu turi nusileisti“.
Didžiausias iššūkis – išlikti ramiai. Kadangi skridau su keleiviu, turėjau būti rami. Kai viskas pradėjo suktis, jam daviau užduotį, taip nukreipdama dėmesį, kad pati galėčiau viską sutvarkyti. Skrydis baigėsi sėkmingai.
– Kas jus labiausiai žavi oreivystėje?
Įvardyti sunku, tačiau komerciniai skrydžiai yra panašūs: pakyli, skraidini keleivius, nusileidi ir viskas. O varžybose yra azartas. Man patinka pats veiksmas, skubėjimas, greitas sprendimų priėmimas.
Aš manau, jog oro balionai yra labai įdomus sportas. Tu niekada nežinai, kas atsitiks, kokie žmonės su tavimi skris, kur vėjas tave nuneš ir kur teks nusileisti. Būna nusileidi pas piktus žmones kieme, ateina su šakėmis vyti. Arba atvirkščiai, kiti pakviečia pas save į namus, pavaišina šviežiu pienu. Smagu, sutinki įvairiausių žmonių.
