Kaip vertinate besibaigiančią Lietuvos kadenciją Europos Parlamente?

Gerai buvo tai, kad Lietuva pirmininkavo. Manau, kad tai buvo kulminacinis taškas. Lietuva puikiai pasirodė ir gal įvyko savotiškas lūžis: taip, mes turime daug vidinių įtampų, turime savo problemų, ir man atrodo, Lietuvoje gimsta naujokės, tokios vos ne našlaitės skriaudžiamos Europoje, poveikis. Viskas – mes pabuvome lyderiais. Mes pirmininkavome, vadovavome visai darbotvarkei.

Tai, kad Lietuvai pirmininkaujant buvo priimtas Europos Sąjungos biudžetas, kad pagaliau Rytų partnerystė apsivainikavo sėkme net ir su ta baisia Ukrainos drama, kuri dabar prasidėjo būtent po Vilniaus, vis tiek tai buvo Lietuvos triumfas, nes viskas apsinuogino Lietuvos aktyvios diplomatijos ir politikos dėka. Tie penkeri metai buvo svarbūs todėl, kad mes perėjome į visai kitą vaidmenį. Iš tokių paramos, saugumo gavėjų mes tapome aktyviais dalyviais: Lietuva įsijungė į visą tą veiklą ir mes tapome tokios geros prozos nariais. Patys dalyvaujame, patys suprantame, kas vyksta.

Bet kita vertus, buvo nelengvas laikas, nes krizė. Pietų krizė – Graikijos, Ispanijos ir netgi Italijos, ketvirtosios Europos ekonomikos – nepalengvino mūsų gyvenimo, yra daug neatsakytų klausimų. Netgi tas pats stojimas į euro zoną, kuris būtų tapęs visuotiniu žingsniu dar prieš penkerius metus, šiandien kelia problemų, nes kyla klausimas: politiškai yra gerai priklausyti šiam klubui, bet ar ekonomiškai tai yra vienareikšmiškai sėkmės istorija?

Kokia buvo didžiausia Lietuvos sėkmė?

Manau, kad biudžeto priėmimas. Airija to nesugebėjo padaryti. Ji pirmininkavo ir biudžeto perspektyva nebuvo patvirtinta, o Lietuvai pavyko. Tai rodo, kad buvo labai gerai organizuotas darbas.

Kartais pasigirsta nuomonė, kad Lietuva sugebėjo viso labo naudotis savo aktyvia politika remti Ukrainą, Gruziją. Ne, žiūrėkite – biudžeto patvirtinimas rodo, kad Lietuva sugebėjo gerai atlikti praktinius uždavinius.

Antras dalykas – tam tikro euro optimizmo, entuziazmo dozė, kurią atgabeno Lietuva. Man atrodo, Lietuva labai gerai pakartojo lenkų pirmininkavimo vieną efektą – pakartojusi, kad iš naujokių sklinda optimizmas. Pesimizmas gali sklisti iš senųjų Europos šalių, bet tik ne iš Lietuvos, ne iš Baltijos valstybių. Ir tai buvo labai geras ženklas, nes Lietuvos retorika įtvirtino euro optimizmą, kuris dabar yra labai reikalingas Europai.

Gera retorika, gera pozicija, biudžeto priėmimas, man atrodo, tai buvo labai sėkmingi dalykai.

Kaip valstybės narės vertina Lietuvą Europos Parlamente?

Mes esame normalūs nariai. Savo matomumu mes negalime prilygti, pavyzdžiui, Vokietijai arba Prancūzijai: Vokietija vien tik Liberalų frakcijoje turi dvylika žmonių –  tai yra tiek, kiek mes turime iš viso. O netrukus turėsime dar mažiau – vienuolika. Ir kai pagalvoji, kur 99 vokiečiai ir 12 lietuvių, tai skaičiai tokie, kad mes negalime prilygti savo svarba, savo matomumu tokioms šalims.

Kalbant apie mūsų dydžio šalis, Lietuva atrodo kuo puikiausiai. Yra Europos Parlamento narių, kurie yra aktyvūs, darbštūs, pavyzdžiui, Laima Andrikienė, Radvilė Morkūnaitė, profesorius Vytautas Landsbergis, kuris žinomas kaip de facto valstybės vadovas ir kaip Nepriklausomybės kovų didvyris.  Tad Lietuva buvo pakankamai matoma. Tikrai nepasakysi, kad mes būtume kokie nors statistai.

Ypač padėjo pirmininkavimas, nes tada gavome daugiau dėmesio. Nereikėjo atkakliai kovoti už dėmesį Lietuvai. Pagal savo dydį ir poziciją stebuklų neparodėme – galėjo būti dar geriau. Iš tų dvylikos galėjo būti dar daugiau aktyvių europietiško masto Europos Parlamento narių. Bet stebuklų niekur nėra. Aš matau, kaip įvairuoja Europos Parlamento narių lygis ir kitose delegacijose. Todėl sakyčiau, kad atrodome normaliai.

Kaip vertinate Europos Sąjungos santykį su Ukraina?

Paprasčiausiai – politikos nebuvimas, pasimetimas, nes tada skiriasi šalys narės. Jeigu matome Lenkijos, Lietuvos, Švedijos aktyvią politiką, tai šito fone iš karto matai, kaip jokios politikos neturi ir net nesupranta, kas ten vyksta, Pietų Europa. Akivaizdu, kad nesuvokia, kas ten vyksta, graikai arba ispanai, kurie niekada nei domėjosi, nei gilinosi, nei suprato. Gal italai dabar pradėjo daugiau domėtis.

Daug kam atvėrė akis tie didžiuliai skirtumai kaip vokiečių pragmatizmas, neretai pagrįstas tuo, kad reikalą turi su tais, kurie yra galingi ir dideli, prancūzų indiferencija ir domėjimasis tik tais, kurie mato prancūzų interesą, ir britų didesnis dėmesys visam tam.

Todėl manau, kad problema ne tame, kad Europos Sąjunga kaip tokia yra prasta, problema yra ta, kad kai tik ateina krizės metas, paaiškėja, kad su ja dorojasi valstybės narės, o ne pati Europos Sąjunga Briuselyje, kuri neturi koordinuotos ir unifikuotos užsienio politikos. Tada lenda yla iš maišo: ar mes pasikliaujame baroniene Ashton, kuri skamba kuo toliau vis labiau neadekvačiai Maidane, ar mes pasikliaujame gerais užsienio reikalų ministrais iš Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos. Žinoma, kad pavieniais ministrais ir šalimis.

Jei panaši situacija atsitiktų vienai iš Europos Sąjungos šalių, tarkime, Lietuvai, ar bendrijos reakcija būtų kitokia?       

Neabejotinai. Jeigu tokie dalykai vyktų, tai visų pirma įvyktų NATO narei. Čia reagavimas būtų visai kitas. Tai būtų tiesiog visų palietimas. Pagal NATO visą raidą ir dvasią Euroatlantinės sutarties 5 straipsnis byloja, kad bent vienos šalies užpuolimas arba intervencija yra visų NATO šalių užpuolimas. Vien kaip NATO narė, mes tokio dalyko patirti negalime. Įsijungimas būtų žaibiškas, nes tokie dalykai būtų netoleruotini: bet koks pavojus demokratijai, žmogaus teisėms ir civiliams gyventojams turėtų susilaukti žaibiško atsako. Ukrainos problema yra ta, kad ji yra truputį niekieno žemė. Ir tai yra drama.

Taigi, Jūsų manymu, lietuviai būsimuosiuose Europos Parlamento rinkimuose, anot K. Donelaičio, bus vėžlybieji ar nenaudėliai?

Mūsų rinkėjai greičiau bus nenaudėliai, kurie šiais rinkimais mėgins kažką bausti, nes Europos Parlamentas lietuviams netapo tiek brangus ir svarbus, kad jie priimtų jį egzistenciškai. Dar šiek tiek žiūri kaip į tokį svetimą reikalą: arba supranta, kad apdovanoja žmones gera pensija arba gera tarnyba su gera alga ir geromis sąlygomis, arba balsuoja už tuos, kurie yra, pavadinkime, chuliganiškas elementas, galintis sugadinti nuotaiką valdžiai.

Todėl man atrodo, kad čia yra toks neskausmingas eksperimentas. Kaip netapo Europos Parlamentas savu, taip ir netapo. Nenoriu būti blogas pranašas ir prikarksėti, bet aš bijau, kad vėjas pūs į euroskeptikų bures.

Ko tada reikia, kad rinkėjai taptų vėžlybaisiais?

Reikia kalbėti su žmonėmis. Mes niekaip neišvengsime senų paprastų politikos komponentų. Politikas nėra vien komunikatorius, kuris sukala gerai rinkimų pinigus, kuris pasirodo gerai kaip linksmintojas, kaip geras Facebooko ar Twitterio veikėjas. Reikia kalbėti, būti pokalbio dalyviu, eiti į žmones ir ramiai, paprastai, kaip galima labiau suprantama kalba aiškinti žmonėms, kas vyksta. Ir net jei pralaimėtum, tada žmonės prisimins ir galbūt balsuos už tave ateityje.

Yra daug dalykų neaiškių. Mūsų istorija yra pagreitėjusi, vyksta labai intensyviai ir greitai, todėl žmonės kartais nevisada spėja viską nuoširdžiai suvokti. Mes kartais tiek pasikliaujame arba propaganda, arba laikraščiais, arba naujienų portalais, kad manome, jog nebūtina kalbėti – perskaitys ir supras. Politika yra dialogas. Reikia daug kalbėti su žmonėmis. Man atrodo, tos kantrybės ir civilizuoto dialogo mūsų politikams kaip tik pritrūksta.

Susiję