Bendruomenę kurianti architektūra
Dažnam įprasta manyti, kad architektūra – tai tikslus ir preciziškas mokslas, greičiau menas apie pastatų ir erdvių projektavimą bei kūrimą. Tačiau praėjusių metų rugpjūčio mėnesį jau trečią kartą mažuose Lietuvos miesteliuose vykusios „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ („KAD“) įrodė, jog architektūra padeda kurti ir sustiprinti bendruomeniškumą, darbą komandoje ir puoselėti gyvenamosios vietos grožį – taip teigia „Keliaujančios architektūros dirbtuvės:KVADRATU“ vadovai ir koordinatoriai Justinas Kalinauskas ir Rasa Chmieliauskaitė. Jie pasakoja ne tik apie naują projekto pavadinimą ir idėją, bet ir apie tai, ką toks projektas suteikia mažų miestelių gyventojams, ypač jaunimui.
Keliaujančios architektūros dirbtuvės Zibaluose, praėjusių metų rugpjūtis. Dalios Čiupalaitės ir Giovannos Zuliani nuotr. Naujas pavadinimas
„Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ buvo pradėtos įgyvendinti 2013 m. vasarą, VšĮ „Architektūros fondo“ iniciatyva. Tada „KAD” komanda raudonu autobusiuku aplankė šešiolika miestelių su trijų dienų dirbtuvėmis, o 2015-aisiais – dešimt miestelių su keturių dienų dirbtuvėmis. Tiek ankstesniais, tiek šiais metais, miestelių erdvės buvo kuriamos iš ten rastų žaliavų.
„Projektas buvo išplėstas, patobulintas ir penki miesteliai: Antanavas, Griškabūdis, Kaltanėnai, Naujasis Obelynas ir Zibalai sulaukė architektų, menininkų, įvairių sričių profesionalų (pavyzdžiui, sociologų ir semiotikų) bei savanorių apsilankymo su penkių dienų dirbtuvėmis. Mišri komanda su vaikais, jaunimu ir miestelių bendruomenėmis kūrė ir įgyvendino projektą viešose erdvėse.“ – pasakoja projekto vadovas, režisierius ir menininkas Justinas Kalinauskas. Dėl tokio komandos papildymo ir naujų idėjų kuriant aplinką, projektas pernai atsinaujino ir vadinosi „Keliaujančios architektūros dirbtuvės: KVADRATU“. Projekto koordinatorė ir architektė Rasa Chmieliauskaitė paaiškino, kad žodis „kvadratu“ nurodo išplėstą projekto svarbą ir tikslą, reiškia, kad atsirado naujų kintamųjų, naujų dalyvių, padėjusių gerinti projektą.
Kartu su visa „Keliaujančių architektūros dirbtuvių: KVADRATU“ komanda raudoname autobusiuke keliaudavo ir kultūrinis inkilas. Tai – simbolinis ženklas, tam tikra dirbtuvių platforma, prie kurios vykdavo kūrybiniai darbai ir kultūriniai reginiai vakaro metu.
Kriterijai miesteliams
„KAD: KVADRATU“ į savo miestelius galėjo pasikviesti ne visi norintys. R. Chmieliauskaitė pasakoja, jog šią vasarą keliaujančių dirbtuvių organizatoriai sulaukė daugiau nei dvidešimties miestelių aplikacijų, tačiau ne visi atitiko keliamus reikalavimus. „Kriterijai buvo gan paprasti – tai turėjo būti mažas miestelis regione su mažiau nei tūkstančiu gyventojų, kuris turi potencialo ir žmonių, galinčių užsiimti projektu; miestelis, kuriam trūksta kultūrinės veiklos, judėjimo, naujų erdvių.“ – pasakoja ji. Architektė priduria, kad sulaukė skambučių ir iš didžiųjų Lietuvos miestų, jie prašė atvykti ir surengti dirbtuves, tačiau to reikėjo atsisakyti, nes projektas yra orientuotas į mažai gyventojų turinčius miestelius, kaimus, kurie neturi pakankamai savų lėšų ir resursų: „Mes siekiame mažas bendruomenes, ypač jaunus žmones, paskatinti tapti aktyviais savo aplinkos, erdvės kūrėjais, siekiame parodyti, jog įdedant šiek tiek pastangų yra įmanoma padaryti gyvenamąją aplinką daug gražesne ir funkcionalesne.“
Architektų, menininkų, kitų profesionalų ir savanorių komanda vyko į miestelius jau susipažinusi su situacija. Vykdavo trys vizitai: išankstinis, kurio metu komanda apsiprasdavo su erdve, susipažindavo su bendruomene, vaikais; pačio projekto vizitas/dirbtuvės ir grįžtamasis vizitas lapkričio mėnesį, kurio metu „KAD: KVADRATU“ organizatoriai patikrindavo, ar įgyvendintos idėjos toliau funkcionuoja ir veikia miesteliuose.
„Bandėme padėti miesteliams rasti sprendimą, ką daryti su aplinka, kaip ją atnaujinti. Tai, ką mes darome, būna gal dešimties procentų impulsas tam, ką gyventojai galėtų padaryti ateityje savo noru ir pastangomis. Jei bendruomenė bus aktyvi ir susitelkusi – jai tikrai pavyks.“ – tikino J. Kalinauskas.
Urbanistika + architektūra + pastangos = tvirtesnė bendruomenė
Pernai „KAD: KVADRATU“ organizatoriai siekė kurti naujesnį projekto formatą, pasitelkdami ne tik architektūrą, bet ir urbanistiką, menus. Jie stengėsi integruoti pastatytus ir suprojektuotus daiktus, pavyzdžiui, suoliuką ar tiltą, kuriuos naudotų įvairių amžiaus grupių žmonės. „Norėjome, kad kiekviena sukurta platforma būtų funkcionali, reikalinga gyventojams. Siekėme, kad kuriama erdvė būtų funkcionalį skirtingo amžiaus, fizinių pajėgumų naudotojams. Dėl to ir orientavomės į urbanistiką, aplinkos suvokimą, kvietėme profesionalus, kad jie pamatytų viską iš šalies ir suprastų, kaip miestelis funkcionuoja, ko jam reikia. Kartais gyvendamas toje pačioje vietovėje daug metų nė nepastebi, jog kažko trūksta, ir reikia žmonių, nesusijusių su ta erdve.“ – teigė architektė R. Chmieliauskaitė.
Kaip pavyzdį architektė prisimena istoriją apie pastatytą tiltą ir takelį Zibaluose, kuris sujungė dvi pagrindines miestelio gatves ir leidžia gyventojams greičiau kirsti upelį. Dabar nereikia į kapines ar bažnyčią keliauti aplinkkeliu.
Projekto vadovo Justino Kalinausko teigimu, būtent tokių kūrinių statymas ir įgyvendinimas leidžia sustiprinti mažas bendruomenes, nes, pavyzdžiui, tiltas, skirtas tiek vaikams, tiek seneliams. „Ankstesniais metais „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ buvo orientuotos į vaikus, į statinius, skirtus tik jiems – sūpynes, žaidimų platformas, mažus suoliukus. Šį rugpjūtį idėja buvo kiek kitokia – vaikai kūrė ne tik sau, bet visai miestelio bendruomenei, statė multifunkcinius baldus, pritaikytus visiems. Pavyzdžiui, sofą – žemės meno kūrinį. Dirbdami jie galėjo suprasti, jog stengiasi ne vien dėl savo, bet ir kitų gerovės.“ Jis pridūrė, kad labai svarbu mokyti jaunimą visuomeniškumo, pilietiškumo jau nuo mažų dienų, ir ugdyti bendruomeniškumo jausmą, kurio samprata per daugybę metų keitėsi. „Prisiminkime seniau buvusias talkas. Žmonės kaimuose padėdavo vieni kitiems statyti namus, dirbti žemės darbus, ir visa tai jungė juos į bendruomenę. Todėl „KAD: KVADRATU“ ir stengėsi sustiprinti tą anksčiau buvusį talkos, bendrumo jausmą ypatingai tarp jaunimo, kurie viską kūrė savo rankomis visos mažos bendruomenės labui.“
Atsakomybė ne tik už save, bet ir kitus
Praleidę beveik visą vasarą su „KAD: KVADRATU“ projektu, vadovai nesigaili nuovargio ir tikina, jog mesti viską nebuvo noro ir minčių. „Jei imiesi daryti tokį projektą, privalai eiti iki galo. Būdamas vadovu esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą komandą, darbo rezultatą, miestelių bendruomenes ir tai, ką jie iš projekto pasiims.“ – pripažįsta režisierius ir menininkas J. Kalinauskas.
Kaip vieną iš smagiausių ir įsimintiniausių įvykių jis įvardija seno, bunkeryje užpilto dviračio „gelbėjimo operaciją“ viename iš miestelių. Kartu su vaikais jis susikonstravo virves ir bendromis jėgomis ištraukė dviratį, tačiau panaudoti jo dirbtuvėse taip ir neteko.
Šių metų projekto koordinatorė R. Chmieliauskaitė taip pat prisimena, jog kartu su savo komanda ir mažaisiais pagalbininkais ne tik dirbdavo, valgydavo (maistą savanoriškai gamindavo vietinės moterys), bet ir leisdavo vakarus kultūriniuose renginiuose. „Dar būdavo smagu, kai visada atsirasdavo tų medžiagų, kurių reikėdavo, net ir pačių keisčiausių. Mes turėjome ribotą biudžetą ir priemones, tačiau miestelių gyventojai visada padėdavo ir surasdavo reikiamų daiktų.“
Nors fiziškai visuose miesteliuose dirbtuvių vadovai nedalyvavo, menininkas Justinas Kalinauskas tikino, jog patirtis yra labai įvairiapusė, pilna bemiegių naktų, prasmės ir sunkaus darbo. „Išmokome daug, ir aš tikiu, jog kuo daugiau tokių iniciatyvų kils, tuo Lietuvos kultūrinis gyvenimas bus geresnis. Tai yra investicija į valstybės raidą.“ – apibendrina projekto vadovas.
