– Kokias tendencijas pastebite Lietuvos žiniasklaidoje romų atžvilgiu? Kaip romai yra apibūdinami?

– Vienas iš problemiškiausių aspektų yra tas, kad romai yra labai kriminalizuojami. Ši etninė grupė yra tapusi beasmene grupe, siejama su negatyviu elgesiu, neatsižvelgiant į tai, kad ji gali susidėti iš žmonių, turinčių įvairių socialinių patirčių, įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijos. Romo tautybė nebėra tautybė, ji tiesiog tampa savotiška profesija, siejama su nusikaltimais, deviaciniu elgesiu. Dažniausiai žiniasklaidos dėmesys yra sutelktas į Vilniuje, Kirtimuose, gyvenančių romų problemas. Tematika siejasi su narkotikų prekyba, platinimu, vartojimu, būsto problemomis, socialinėmis išmokomis. Kartais ji priklauso ir nuo visuomenės aktualijų, pavyzdžiui, 2004 metais, kai Kirtimų gyvenvietėje buvo griaunami pastatai. Visgi romų tematika bei problematika žiniasklaidoje nėra įvairi. Retai kalbama apie sveikatos, švietimo problemas, aktualias romams, mažai rašoma ir apie integraciją į darbo rinką.

– Kokias aprašymo priemones naudoja žurnalistai? Ar galima pastebėti kažkokį braižą?

– Taip, tas braižas yra labai aiškus. Kai straipsnius seki nuosekliai, gali pastebėti pasikartojančių dalykų: ištisos frazės, apibūdinimai, apibendrinimai. O labiausiai į akis krenta visos etninės grupės stereotipizavimas. Pabrėžiama, kad jie ,,veltėdžiai“, ,,tinginiai“, ,,nenorintys dirbti“, ,,nenorintys integruotis“, ,,nesugebantys nieko daryti“, „sugebantys paveikti žmones psichologiškai, išviliojant pinigus“. Rašant apie nusikaltimus, didžiausia yda yra ta, kad yra pabrėžiama jų tautybė, etninės grupės pavadinimas – tai ,,romas“, ,,čigonas“ yra siejamas su nusikaltimu, nėra laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo. Tokia situacija su kitomis etninėmis grupėmis rečiau pastebima, pavyzdžiui, nerašoma, kad nusikaltimą įvykdė ,,lenkas“ ar ,,rusas“. Tautybė nurodoma ne tik tekste, bet ir straipsnio pavadinime.

– Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos poziciją romų atžvilgiu? Ji radikali, nuolanki?

– Apibendrintai galima sakyti, kad ji yra stereotipiška. Patys žurnalistai neretai rašo turėdami išankstinę nuostatą. Rašant apie tam tikrą problemą, nesistengiama gilintis. Visgi galėtų būti pateikti argumentai už ir prieš, jeigu rašoma apie valstybinę, savivaldybės programą, galėtų būti pateikiama ir jos kritika. Neretai žurnalistas turi poziciją, kad romas yra kaltas, ir net nepakalbina to asmens, apie kurį rašo. Tuomet straipsniai būna apie romus, tačiau jų pačių nuomonė tekstuose nėra atspindėta, nėra jokio dialogo, atsvaros, pavyzdžiui, apklaustų valstybinių institucijų atstovų nuomonei.

– Ar skirtingos žiniasklaidos priemonės pateikia skirtingą turinį, susijusį su romais?

– Tyrimuose ne tokia svarbi pati žiniasklaidos priemonė ar jos pavadinimas, svarbus yra viešinamas turinys. Kita vertus, galima pastebėti, jog vienos žiniasklaidos priemonės labiau atsižvelgia ar bent jau siekia atsižvelgti į pagrindinius žmogaus teisių principus, rašyti etiškai. Kai kurios inicijuoja įvairias programas, skatina pilietinę visuomenę dalyvauti kuriant naujienas, formuluojant jiems aktualias temas. Taip pat stengiasi viešinti alternatyvių visuomenės nuomonių raišką, kai iškeliama diskusija tam tikromis aktualiomis temomis. Kuo toliau, tuo labiau tie skirtumai ryškėja kalbant apie atskiras žiniasklaidos institucijas, tačiau bendros turinio tendencijos išlieka nekintančios.

– Kas mūsų šalyje įstatymiškai saugo viešai minimų romų teises, kai yra peržengiama etikos ar žmogaus teisių riba?

– Veikia žiniasklaidos savireguliacijos priemonės, tai Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuriame yra surašyti visi pagrindiniai etiškos žiniasklaidos principai, veikia Visuomenės informavimo įstatymas, kuriame apibrėžiama, kokia informacija, susijusi su etniniu turiniu, yra neskelbtina žiniasklaidoje. Yra numatyta ir administracinė bei baudžiamoji atsakomybė už neapykantos kurstymą, skatinimą diskriminuoti, įžeidinėjimą, tyčiojimąsi. Priemonių yra, kitas klausimas – kiek tai yra veiksminga?

– Kokia romų vaizdavimo situacija yra kitose pasaulio šalyse? Ar ji primena Lietuvos?

– Jeigu lygintume Europos Sąjungai priklausančias šalis, pamatytume, kad tendencijos yra labai panašios. Kita vertus, ten žiniasklaidos priemonės labiau atsižvelgia į etiškos žiniasklaidos principus. Atliekant tyrimą ir kalbant su Lietuvos žiniasklaidos institucijų redaktoriais ir žurnalistais, rašančiais etnine tematika, įdomu pasirodė tai, kad jie patys pripažino, jog Vakarų Europos valstybėse tokių antraščių ar tokio turinio publikacijų rasi mažiau nei pas mus. Lietuvoje dažnos deviacinės temos, kai rašant svarbiausias yra sensacingumo principas, siekis pritraukti kuo daugiau skaitytojų, o ne atsižvelgti į etiką, žmogaus teisių principus.

– Gal dėl to kaltas žiniasklaidos tempas ar pelno siekimas?

– Žinoma, tempas visuomenėje greitėja, tačiau nemanau, kad reikėtų kaltinti tik jį. Juk Vakaruose gyvenimo tempas yra lygiai toks pat, o žmogaus teisių principai yra vertinami labiau. Lietuvoje jie, matyt, dar nėra taip įsisąmoninti, trūksta diskusijų šia tema. Būtent jose ir gimsta tiesa, atkreipiamas didesnis visuomenės dėmesys, įvardijamas aktualumas, galimos pasekmės pažeidžiamoms grupėms.

– Jūsų instituto inicijuotos apklausos duomenys rodo, kad 63 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi romų kaimynystėje, 43 proc. nenorėtų dirbti su šios tautybės asmenimis, 69 proc. išnuomoti jam savo būstą. Skaičiai ir minėto turinio tekstai byloja apie ne itin sėkmingą romų integraciją. Koks žiniasklaidos vaidmuo šiame procese?

– Žiniasklaida turi didelę įtaką formuojant visuomenės nuostatas, nors ją tiesiogiai tyrimais įrodyti yra labai sunku. Žiniasklaida iš principo nei atspindi, nei lemia, o labiau struktūruoja tuos debatus, įspraudžia etnines grupes į tam tikros tematikos ir problematikos ribas. Visuomenės nuostatos daugeliu atveju nuo to ir priklauso. Lietuvos visuomenė yra monoetniška visuomenė, kurioje vyraujanti dauguma yra viena etninė grupė, tad tiesioginių socialinių kontaktų su maža romų etnine grupe nėra tiek jau daug. Apie juos, didelę dalį informacijos gyventojas gauna iš žiniasklaidos priemonių.

– Ar yra sėkmingų romų integracijos pavyzdžių, apie kuriuos žurnalistai galėtų pranešti visuomenei?

– Taip. Mano giliu įsitikinimu, išsigelbėjimas būtų ieškoti pozityvių žinių bei temų. Tas pozityvas padėtų keisti visuomenės požiūrį ar bent sumažinti jį iki ne tokio stereotipinio požiūrio. Galima surasti puikių to pavyzdžių. Yra inicijuojamos programos, kuriomis žurnalistai supažindina gyventojus su pavykusiais integracijos pavyzdžiais. Šie tekstai sulaukia gana didelio dėmesio, ką parodo ir gausūs komentarai, taip paneigiama nuomonė, kad tik negatyvios naujienos yra įdomios skaitytojams. Manau, kad pozityvus turinys ar bent jau rašymas, neturint išankstinių nuostatų ir stengiantis objektyviai aprašyti padėtį, tikrai padėtų silpninti vyraujančius stereotipus.

– Ne tik visuomenė, bet ir patys žurnalistai aktyviai diskutuoja terminų ,,romas“ ir ,,čigonas“ vartojimo  klausimu. Kokia Jūsų nuomonė?

– Šia tema buvo rengiamos diskusijos, kuriose pasisakė ir mokslininkai, ir žmogaus teisėms atstovaujančių institucijų darbuotojai. Vieni sako, kad ,,čigonas“ lietuvių kalboje nėra įžeidžiantis žodis, kiti, kad ,,romas“ dažniau vartojamas pačių romų savo etninei grupei apibūdinti. Man atrodo, jog dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į patį terminą, o į kontekstą, kuriame jis yra vartojamas. Nesvarbu, ar tu rašai ,,romas“, ar ,,čigonas“, bet jeigu tu antraštėje arba pranešimo, straipsnio tekste rašai, kad ,,romas“ ar ,,čigonas“ padarė nusikaltimą, tai ir yra tas neigiamas kontekstas, kurio žurnalistas turėtų vengti. Dalis romų taip pat pripažįsta, kad ne terminas yra problema. Juk kontekstas iš dalies formuoja neigiamą visuomenės nuomonę. O ji lemia labai daug: romams trukdo įsilieti į darbo rinką, užsitikrinti tinkamą sveikatos priežiūrą. Kai kurie romai nenori, kad jų pasuose būtų nurodyta tautybė, nes ji trukdo integruotis į visuomenę.