Kažkur girdėta? Veikiausiai galvoje dar ir kokios mokytojos balsas suskambo? Tiesos šiuose sakiniuose yra – tikrai sunku tūlą dešimtoką priversti atsiversti privalomosios literatūros knygą, ypač kai yra tiek daug įdomių veiklos alternatyvų. Tačiau ar tai – dešimtoko kaltė?..

Lengva man kalbėti, nes mokyklos dienas dar labai gerai prisimenu. Prisimenu ir pokalbius su klasės draugais apie tai, kokios knygos iš privalomųjų jiems labiausiai patiko. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad mieliausiai paaugliai skaitė tas knygas, kurios dažniausiai būna sukišamos į vadovėlių pabaigas – kitaip tariant, modernią literatūrą. Ivaškevičius daugeliui sukėlė bent jau šypseną, Juknaitė galbūt jautresniam net ašarą išspaudė. Parulskio, Gavelio ir Kunčino trio gal netgi suintrigavo. Sruoga privertė patikėti, kad lietuvių literatūra gali būti juokinga. Kodėl? Priežasties toli ieškoti nereikia – tokie kūriniai įdomūs, nes jie aktualūs.

Daugelį sudominęs Škėma nerašo apie kaimą, kelią, kryžių, plūgą – ir ačiū Dievui, nes retam paaugliui tai įdomu. Na, bent jau kol Karbauskis neišleido įstatymo, kad privalu vyžas nešioti. O kadangi Škėma apie plūgą nerašo, o tyrinėja temas, kurios svarbios ir šiuolaikiniam paaugliui – daugelis tų, kurie per literatūros pamokas stumdo saldainiukus telefone, būtent į šį stilingą vyriškį atkreipia bent šiek tiek dėmesio. Ne tik atkreipia, bet gal net į spektaklį Dramos teatre nueina. Arba, o dangau, net pačią knygą atsiverčia! Ir po to su klasės draugais „Baltą drobulę“ aptaria! Tada mokytojos vėl rypuoja – Dieve Dieve, Donelaičio tai net nepaskaitė, bet bent prieš pat egzaminą Škėmą atsivertė…

Ir kodėl gi vargšas viežlybas Kristijonas, su savo slunkiais ir pelėdom, yra nuspiriamas net ne į antrą, o į maždaug keturioliktą planą? Todėl, kad jis nesuprantamas. Jo nesupranta Lukas, kuriam sekasi matematika ir kuris nori tapti inžinieriumi. Nesupranta ir Kotryna, būsima drabužių dizainerė, Donelaičiui vadovėlyje pripaišiusi ragus. Nesupranta ir Patricija, nuo pat mažens atsakingai skaičiusi viską, ką mokytoja užduoda.

Nesupranta, nes mes per daug nutolome nuo miegojimo ant krosnies, esame per toli nuo visko, kas buvo aktualu Donelaičiui. Žinau ką sakysite – jeigu mes taip toli, būtent dėl to Donelaičiui ir verta paskirti dvidešimt puslapių vadovėlyje! Reikia domėtis savo istorija ir šaknimis! Pritariu – reikia, tačiau saikingai. Neverta per prievartą paaugliams kišti Žemaitės istorijų, nes nesutikau merginos, kurią sugraudintų „Marti“. Žinoti kas toks buvo Donelaitis – neabejotinai naudinga. Galėti įvardinti ką parašė Žemaitė – irgi. Tačiau žmonės, sudarinėjantys privalomosios literatūros sąrašus turi nuspręsti, kas svarbiau – per prievartą paaugliui į rankas įgrūsti „Metus“ ar sudominti jauną žmogų literatūra. Pabandykite pasvarstyti, kiek mano klasiokų po to, kai turėjo mintinai mokytis „Anykščių šilelio“ ištraukas, kada nors savo malonumui atsivers poezijos knygą?

Gerai yra žinoti apie savo šaknis, gerai yra suprasti, iš kur mes kilę ir kas buvo aktualu mūsų protėviams. Tačiau ar verta ties tuo susikoncentruoti? Manau, kad daugelis mokytojų būtų labai maloniai nustebintos, jei privalomosios literatūros sąraše atsirastų daugiau modernių, aktualių kūrinių. Jos nustebtų, nes net labiausiai neskaitantis paauglys sugebės prisiversti atsiversti knygą, jeigu galės suprasti, kas joje parašyta, jeigu galės susitapatinti su pagrindiniu veikėju, supras jo problemas. Netikite manimi? Užeikite kada nors į klasę, kurioje nagrinėjama Sarbievijaus kūryba. Tyla kurtina, tiesa?

Susiję