Ko reikia, kad literatūros kritika taptų paklausia?
Visų pirma: gerų kūrinių, kurie skaitytoją taip patrauktų, kad šiam norėtųsi apie juos sužinoti daugiau ir rimčiau. Antra: pinigų, kad kritikų darbas būtų apmokamas – tada jie galėtų literatūros kritikai skirti daugiau laiko ir parašyti rimtesnių, įdomesnių, patrauklesnių tekstų. Kur realūs pinigai, ten – konkurencija, atranka ir kokybė.
R. Tamošaitis įsitikinęs: „Kritikos trūksta, nes žmonėms reikia gyventi, vien iniciatyva sotus nebūsi.“ Asmeninio archyvo nuotr. Dabar nėra nei vieno, nei kito: nyksta gera literatūra, nes talentai yra likimo dovana ir atsitiktinumas, o ne statistinė norma. Ir pinigai kritikams – iš kur jų paimti? Negi atimti iš mokesčių mokėtojų ir duoti kritikams? Tai būtų neteisinga, o ir kritikai išleptų. Nes lietuvis greitai įpranta reikalauti, tik nelabai linkęs duoti. Išskyrus, žinoma, įkvėptus kūrėjus ir mąstytojus. Jeigu ne jų neprotingas, praktiškai jiems nenaudingas entuziazmas, lietuvių kultūra smuktų iki baudžiavinio mentaliteto lygmens, gyventume „pilvo žmonių“, totalinio materializmo apsuptyje.
Jeigu mokesčių mokėtojai, o tiksliau – visuomenė savo noru pirktų rimtesnius literatūros leidinius, tai taip ją ir palaikytų. Tarkime, rimčiausias literatūros procesui skirtas leidinys yra Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalas „Metai“, kuriame publikuojama naujausia mūsų žinomų ir pradedančių autorių kūryba, taip pat ir literatūros teorijos, kritikos straipsniai, recenzijos, bet kas tą solidų žurnalą, kainuojantį tik 2 eurus, perka? Visi nepamiršta nusipirkti „Žmonių“ ir panašių gliancinių žurnalų, kurie vagia idėjas iš mokslo pasaulio bei nuperka gabesnius rašančiuosius, bet „Metų“ mūsų vartotojiška ir hedonistinė visuomenė tarsi nemato. O jeigu tu neskaitai „Metų“, ko tu nori su manimi kalbėti apie literatūrą – juk nieko apie ją neišmanai ir nieko jai neaukoji! Kiek tenka stovėti eilėse prie spaudos, nepaprasta retenybė pamatyti, kad kas nors pirktų „Metus“, „Kultūros barus“, „Literatūrą ir meną“ ir kitus panašius leidinius, kuriuose – geriausios mūsų mintys. Jeigu mums viso to nereikia, reiškia, nereikia ir aukštesniojo kultūros lygmens, o savo gyvenimo kokybę matuojame pilvo būsenomis.
Taip jau yra, kad mūsų rašytojai rašo tik iš entuziazmo, atitrūkdami nuo tiesioginių darbų, kurie būtini žmogiškam pragyvenimui, o kritikai – tik iš žmogiškos pareigos, nes visą savo laiką ir energiją privalo skirti formaliems instituciškai privalomiems darbams, kuriuos irgi atlieka be kūrybinio įkvėpimo, tik dėl išgyvenimo. Nematau, kad mūsų kritikai trykštų džiaugsmu, pateikdami akademinės biurokratijos atestacijoms savo nuveiktų, mažai kam įdomių mokslinių darbų sąrašus.
Taigi net mūsų kalbėjime literatūros kritika, šiaip nurodanti visuomenės kultūrinio sąmoningumo lygmenį, tampa tiesiog „produktu“, kuris šiaip mums nelabai reikalingas, tačiau dėl padorumo kartais apie jį prisimename, kad visai nepavirstume į kiaules. Kritikos „produktai“, su kuo jie valgomi? Kai nėra geros ir sąžiningos kritikos ir kai skaitytojams ji nerūpi, į literatūrą ima veržtis kiaulės, trikdydamos kultūros pasaulio rimtį savo žviegimu: sensacingais juslingumo aprašymais, sentimentaliais romanais, iš „Hario poterių“ nusižiūrėtomis fantazijomis ir panašiai. Ir tai darosi rimtu reikalu, nes taip užsidirbami pinigai, o prieš pinigą – nepapūsi. Kritikas dabar yra bejėgis prieš populiariosios literatūros tvaną, jo nuomonė yra balsas tyruose.
Teisingiau būtų klausti, ne ko reikia visiems skaitytojams, bet ko reikia man? Neturėtume susitapatinti su anonimine kažkokių skaitytojų mase, reikia būti asmeniu, asmenybe, europiečiu. O asmenį, asmenybę ir europietį sukūrė knyga. Lietuvį, koks jis yra dabar, man atrodo, sukūrė burokų laukai ir kiaulių gardas. Nepamirškime, kad žemdirbio esminė vertybė yra maistas, kad jame gyvena nyki alkio ir baudžiavinės prievartos atmintis. Tą savo skurdą ir dangstome vartotojiškos kultūros teikiamu blizgesiu. Kokie mes gražūs televizijų šviesose, ir kaip atrodome savo namuose, nusimetę visus blizgančius skudurus ir nusiplovę nuo veido nepadoraus malonumo kaukes.
Galbūt mūsų literatūros ir kritikos situacija nėra tokia bloga (manau, kad ir nėra bloga), bet jei mano atsakymas nebus efektingas – kam jis rūpės ir ką pakeis? Koks tikslas rašyti pataikaujant miegantiesiems?
Tad priimkite šiuos apmąstymus kaip pozityvią provokaciją. Nes lietuvių literatūros gyvenimas dabar yra turtingas: laisvas ir įvairus. Išlaisvėjusioje visuomenėje žmonės yra laisvi reikštis, ir tos laisvos žmogiškumo apraiškos yra sveikintinos. Sovietmečio laikų net ir geras rašytojas turėjo sunkoką autoriteto reikšmę, jo santykis su skaitytoju buvo hierarchiškas, imperatyvus, morališkai įsakmus.
Tik bėda, kad šiandien nebetenkame pačios rimčiausios, išliekančios literatūros autorių, įsigali trumpalaikės reikšmės knygos – kaip greitai keičiami vartotojiški „produktai“. Ir silpnėja literatūros kritika, nes rimta kritika trukdo suktis komerciniams knygos kaip prekės gamybos mechanizmams. Kritikai komercinėje sistemoje, ugdančioje nemąstančių vartotojų mases, yra tiesiog nereikalingi. Jeigu skaitytojas bus mąstantis, ieškantis tikrų vertybių, geros ir „ilgalaikės“ knygos, kokia iš jo nauda, kaip pasiekti ir ištuštinti jo piniginę?
Parengė Karolina Augevičiūtė
