Šurmuliuojanti Kaziuko mugė
2011 metai mus užgriuvo ne tik cunamiais, bet ir informacinėmis audromis bei socialiniais vėjais. Vyraujant postmodernaus vartotojiškumo tendencijoms mažai kas liko šventa ar tikra. Kyla klausimas, kas šiame kontekste yra Kaziuko mugė? Vienas ne toks jau ir didelis reiškinys vaikiškai skambančiu pavadinimu. Tarsi atgyvena. Senas ritualas pamirštomis šaknimis, kurio esminis akcentas tėra riestainis.
Arba ne.
Prisiminkime šventąjį karalaitį Kazimierą, kurio garbei po jo mirties buvo rengiamos iškilmingos procesijos (iš kurių ir kilo mugės tradicija). Prisiminkime tų laikų Lietuvą. Jos puikybę ir išdidumą. Galbūt netgi didybę. Argi netiesa, kad tos pačios didybės turi mugė, vykstanti jau daugiau nei keturis šimtus metų. Įsivaizduokime tą tęstinumą. Tiltą, jungiantį mus ir 1604 metus. Galbūt tuomet jau galime teigti, kad tai yra kažkuo tikra. Ar net šventa.
XIX amžiuje pirmieji tautinio atgimimo lietuvių rašytojai neveltui gręžėsi į kaimą – erdvę, daugeliui jaunų žmonių nesuprantamai sakralią ir autentišką. Kaimas išlaikė lietuviškumą ir tradiciją. Kaziuko mugė šiuo atveju – tai miesto ir kaimo susidūrimas, miesto kultūros praplėtimas. Drįstame manyti, kad taip yra ir dabar. Kai kas tai vertina ciniškai, tačiau pažiūrėkime, kokią kultūrą mes turime mieste. Kiek joje autentikos, lietuvybės? Mugė mums parodo, galbūt kiek paviršutiniškai, galbūt primityviai, mūsų pačių šaknis. Jos čia tikresnės nei ant svetimo, nelietuviško pagrindo – antikos ir krikščionybės – stovinčioje miesto kultūroje.
Žinodami, be jokios abejonės, ir daug argumentų prieš, mes, trečioji redakcija, vis dėlto stengėmės tai prisiminti, taip mąstyti ir, rengdami reportažus apie šiųmetinę Kaziuko mugę, ieškojome joje tikrumo. Radome riestainius. Radome paprastą džiaugsmą. Šiek tiek alternatyvios kultūros, Užgavėnių šventę ir daug viso kito, ką pateikiame jums, gausūs skaitytojai, kaštavoti ir vertinti.
Skaitykite šiame leidinyje.
