A. Petkevičienė: Teisėjas – tai ne profesija, tai gyvenimo būdas

Daugelis žmonių nėra buvę teisme, kai kuriems net nėra tekę bendrauti su teisėsauga. Kaip toks žmogus gali pasakyti, kas yra teisėjas? Kokia jo asmenybė? Ne kiekvienas suvokia, kiek daug šios profesijos atstovai nerimo ir rūpesčių parsineša namo. Visuomenė, remiantis žiniasklaidoje afišuojamais tekstais, kurie dažniausiai yra neigiamo turinio, įsivaizduoja ir susikuria savo teisėją. Alytaus apylinkės teismo teisėja Agnė Petkevičienė sako, kad šios profesijos atstovui svarbiausios žmogiškosios savybės, jis privalo būti išsilavinęs ir nuolat tobulėti. Apie teisėjo asmenybę ji sutiko papasakoti žurnalistikos studentėms.

Agnė Petkevičienė. Karolinos Mikoliūnaitės nuotr.Agnė Petkevičienė. Karolinos Mikoliūnaitės nuotr.

Išsirinkti profesiją padėjo šeima

Alytiškės, kuri neseniai grįžo į gimtinę ir tęsia darbus Alytaus apylinkės teisme, svajonė nebuvo būti teisėja. Kaip teigia ji pati, vaikystėje save įsivaizdavo grožio srityje. Sakėsi, kad norėjo būti kirpėja, o gal kosmetologė. Tačiau vaikystės svajonės prabėgo kartu su vaikyste. Būsimos teisėjos apsisprendimui dėl profesijos didelę įtaką padarė pokalbiai su tėčiu, kuris vis tvirtino, kad tai ne jai.  „Ne, ne, ne. Tai nebus gerai“, – su šypsena tėčio žodžius prisimena pašnekovė.

Bebaigiant mokyklą, grožio srityje save įsivaizdavo vis rečiau. Pasirinkimą nulėmė tikslieji mokslai, kurie būtini šiai profesijai, tačiau nepatiko A. Petkevičienei. Nepaisant to, kad mama yra chemikė,  apie sąsają su šiuo mokslu būsimoji teisėja nenorėjo net pagalvoti.  „Aš supratau, kad tikrai neįveiksiu, ne mano tai sritis. Ir gal tai nulėmė tą pokytį“, – sako ji.

Tačiau vienas šeimos narys visgi turėjo įtakos renkantis profesiją. Tai – pašnekovės vyresnioji sesuo, kurią ji vis stebėdavo besimokant, o tuomet mokslas atrodė klaikus ir visai nesužavėjo. „Galbūt buvau dar per jauna tam?“ – retoriškai klausia A. Petkevičienė. Paradoksalu, kad sesuo, norėjus dirbti teisme, suprato, kad teismų aplinka sukelia baimę ir atsisakė profesijos advokatūros srityje. O A. Petkevičienė, kuri yra linkusi į discipliną, mėgsta tvarką ir aiškius faktus, paskutiniu momentu apsisprendė dėl profesijos. „Nusprendžiau pamėginti būtent teisės studijas. Nebuvo tai tikrai svajonė. Pasirinkau paskutiniu momentu. Bet tai pasiteisino: ar mesti studijas, ar keisti darbą – tokių didelių minčių kol kas dar nebuvo kilę. Tik lengvi pamąstymai“, – pasakoja teisėja.

Šiuolaikinis teisėjas: savybės, apribojimai ir rizika

Kalbėdama apie šių dienų teisėjui reikalingas savybes, A. Petkevičienė vienomis iš svarbiausių įvardija žmogiškumą. Anot jos, svarbu stengtis suprasti žmogų, jo problemą ir elgtis  pagarbiai, neatsiribojant nuo jo ir nuo savo profesijos. Teisėjui būtina būti išsilavinusiam, nuolat tobulintis, siekti žinių, nes šis darbas yra nuolatinės studijos. Teisėja pabrėžia, kad darbas nėra monotoniškas, visos bylos skirtingos. „Kad tu išnagrinėjai bylą, tai nereiškia, kad kita byla bus analogiška. Kiekvienas ginčas yra unikalus, jis yra naujas teisine prasme. Ir praktiškai su kiekviena byla analizuoji teismų praktiką, skaitai teoriją, ieškai informacijos“, – kalba A. Petkevičienė.

Kiekvienas teisėjas turi savo nuolatinę komandą. Ją sudaro teismo posėdžių sekretorės ir padėjėjos. Teisėja sako, kad tinkamai organizuoti darbą yra sudėtinga, bet labai svarbu. „Aš įsitikinusi, kad šitas darbas ir jo sėkmė labai priklauso nuo darbo organizavimo, gebėjimo organizuoti. Jeigu padarysi chaosą, niekas nesigaus, todėl planavimas labai svarbus. Kuo sklandesnis planavimas, tuo sklandesnis darbas“, – dėsto  pašnekovė.

Teisėja atvirauja, kad svarbi savybė yra paprastai į viską reaguoti, būti objektyviam, sugebėti pripažinti savo klaidas. „Kvailas ne tas, kuris daro klaidas. Kas nedirba, tas neklysta. Bet yra labai svarbu, jeigu tu padarei klaidą, iš jos pasimokyti ir nekartoti“, – atkreipia dėmesį A. Petkevičienė.

Darbo dienai pasibaigus, pakabinus mantiją į spintą ir užvėrus kabineto duris, teisėjos statusas niekur nedingsta. „Geras teisėjas tai yra ne profesija, tai gyvenimo būdas, tu tuo gyveni“, – savo darbu žavisi A. Petkevičienė. Ji sako, kad norint tapti geru teisėju, nemažai metų reikia skirti po 6-7 dienas per savaitę. Investuoti naujos informacijos analizei, susisteminimui, pasiruošimui platesniam, domėjimuisi. Kuo daugiau sieksi – tuo daugiau turėsi, tavo darbas bus kokybiškesnis. Pašnekovė teigia, kad teisėjas, kaip asmenybė, turi atsisakyti tam tikrų dalykų, kad susiformuotų neabejotinai teisingą nuomonę apie save: „Pasitempti yra būtina, ypač jeigu esi mažesniame mieste, nes esi stebimas, todėl negali bet kaip atrodyti, negali elgtis valiūkiškai. Na kaip atrodys – teisėjas atbėga ir peršoka tvorą kažkur,  kur kitam žmogui atrodytų normalu. Juk pasijuokti gali. Tu negali taip elgtis. Nes tas žmogus, kuris tave stebėjo gatvėje, jis gali pas tave ateiti  posėdį. Kaip ir aš sakau – negali teisėjas dalyvauti visokiuose šokių, dainų projektuose. Galbūt tų gabumų pilna, bet tu negali pasirodyti tame amplua, nes ateisi čia dirbti. Vėlgi, požiūris formuojasi. Tai aš 100 proc. įsitikinusi, kad turi būti pasitempęs – tiek fiziškai, tiek savo visu elgesiu, turi tinkamai atrodyti visuomenėje.“

Kalbėdama apie sklandančius stereotipus, teisėja pamini vieną  savo darbo praktikos pavyzdžių, kai ji buvo pakeista kitu teisėju, nes viena šalis (vyras) norėjo, kad teisėjas būtų vyras. Jo manymu teisėja buvo susimokiusi su kita šalimi (moterimi).  Įvyko paradoksas, nes sistema išrinko kitą teisėją – moterį.

Nepaisant visų apribojimų, šis darbas gali sukelti dar ir pavojų gyvybei.  Nors A. Petkevičienė nagrinėja civilines bylas, kurios nėra tokios rizikingos lyginant su baudžiamosiomis bylomis, ji sako, kad rizikingų situacijų pasitaiko ir čia. Pašnekovė prisimena, kaip nagrinėjo bylą, kurios teismo posėdžio metu atsakovai elgėsi labai agresyviai. Pastaruosius buvo apsupusi pareigūnų siena, tačiau pro ją nuteistieji bandė žiūrėti į teisėją – jie lindo pareigūnams tarp kojų. A. Petkevičienė sutinka, kad kartais gatvėje būna nejauku sutikti žmogų, kuriam paskelbei nemalonų nuosprendį. „Būna situacijų, kad prasilenkiam. Jeigu žinai, kad tas bylininkas yra sudėtingas žmogus, tai pasisveikini, sutinki nepatenkintą žvilgsnį ir viduje kirba balselis „o kas dabar bus?“, – baigia mintį pašnekovė.

Teisėjo asmenybės bejėgiškumas

Teisėjas posėdyje jaučiasi dviprasmiškai: dažnai rodo šaltą, sustingusį veidą, bet viduje, verda emocijos, kurių jokių būdu negali pamatyti kiti. Kaip ir visi žmonės, teisėjai jaučia simpatijas ir antipatijas žmonėms, nes tai yra žmogiška ir natūralu. Teisėjas privalo susitvardyti, nepasiduoti emocijoms, elgtis šaltai, bet ramiai. „Jeigu kažkas nepatinka, to niekas negali pastebėti. Jei šalys netinkamai elgiasi, sutramdymas, įspėjimai turi vykti ramiai, dalykiškai, įspėjant procesinėmis normomis. Kai aš pamatau, kad šalys kažką įžvelgia, paaiškinu, kad teismas yra visiškai nešališkas, nesuinteresuotas bylos baigtimi nei vienos šalies naudai, jis suinteresuotas tik teisingai išnagrinėti bylą. Tik tiek. Būna, kad ir tai nuramina žmones, bet turi visą posėdį išlikti ramus, šaltas, objektyviai mąstantis. Jokių emocijų, kad ir koks posėdis bebūtų įtemptas, alinantis, kokios sudėtingos šalys bebūtų. Teisėjas toks turi būti“, – pasakoja  A. Petkevičienė.

Anot teisėjos, likti nešališkai sudėtingiausia nagrinėjant šeimos bylas. „Man sudėtingos šeimos bylos, kada matau, kai tėvai tokie egoistiški, užsispyrę ir aukoja savo vaikų likimus. Jie galėtų vaiką iškankinti, ištampyti, įrodinėdami savo ambicijas. Ir tada norisi pasakyti: „Žmonės, atsitokėkit – čia gi jūsų vaikas. Pamąstykit blaiviai, ką jūs darot.“ Negaliu to daryti. Nieko negaliu sakyti. Tik uždavinėju klausimus, man atsakinėja“, – apie įtampą posėdžių metu kalba A. Petkevičienė. Teisėja pateikia vieną įsimintinesnių šeimos bylų pavyzdį: psichologinių problemų turinti motina viena augino 4-5 metų vaiką, kuris buvo traumuojamas, nes mama juo rūpinosi, kaip kūdikiu (maitindavo kūdikių tyrelėmis)  ir įtraukdavo į „magiškus “ ritualus. Motina griežtai atskyrė vaiką nuo tėvo, norėdama jį pasilikti tik sau. Tėvas kreipėsi į teismą, norėdamas prisiteisti vaiko globą. Teisėja prisimena, koks sudėtingas buvo šios bylos nagrinėjimas, kiek laiko tęsėsi teisminis procesas. „Buvo labai sudėtinga, labai didelis spaudimas daromas iš visų pusių. Aš supratau, kad turiu padaryti taip, kad galėčiau ramiai miegoti“, – pamena A. Petkevičienė. Teisėjos priimtas sprendimas, perduoti vaiko globą tėvui, buvo apskųstas, vaikas liko su motina. Tačiau, motinai su vaiku emigravus ir įsikišus užsienio vaikų teisių tarnybai, vaikas buvo perduotas tėvo globai. „Man tai buvo reabilitacija, aš labai atsigavau, kai supratau, kad viskas – jeigu užsienyje taip sureagavo, tai aš buvau tikrai teisi ir jokios klaidos nepadariau. Tas vaikas bus išgelbėtas“, – džiaugiasi pašnekovė. Motina vaiką bando susigražinti iki šiol.

Teisėja sako, kad išnagrinėtų bylų nepamiršta. Bylos tampa jos gyvenimo dalimi, pakeičia požiūrį į tam tikrus dalykus. Ji pripažįsta, kad dirbdama šį darbą pamato kitą gyvenimo pusę, pamato, kiek kiti žmonės turi problemų, ir savos nublanksta. Ateina suvokimas, kad privalai tausoti tai, ką turi. Pradžioje emocijos trykšta, iš siaubo atrodo, kažkas nesiseka, bet tai akivaizdžiai nepadeda. O čia įtampos, streso ir taip visada daug. Ekstremalių situacijų daug ir per patį posėdį, kur reikia greitai susiorientuoti, ką turi daryti ir nuspręsti. Adrenalino visada užtenka ir  tenka stengtis nervinę sistemą palaikyti tolygioje būsenoje. A. Petkevičienė atvirauja, kad tik pradėjusi dirbti labai išgyveno dėl nesėkmių, klaidų. Anot jos, padeda susitvardymas, susitelkimas, susikoncentravimas ir tada problema išsisprendžia. Teisėja cituoja kolegės mintį, kuria vadovaujasi dirbdama šį darbą: „Tu nesinervink. Į kiekvieną bylą visos sielos neatskleisk, nes nepaveši, nedirbsi šito darbo. Gali padaryti gerai – daryk gerai. Padarei klaidą, gali pasitaisyti – pasitaisyk. Negali pataisyti – pataisys apeliacinė instancija. Viskas bus gerai. Ramiai reaguoti. Šaltas protas, tik tas ir naudinga šiame darbe“, – kolegės pastabą prisimena teisėja.

A. Petkevičienė teigia, kad labiausiai džiugina, kai po sunkaus darbo žmonės padėkoja: „Taip dažniausiai būna, kai padedi žmonėms išspręsti ginčą taikiai, nors jie to visiškai neplanavo ir nesitikėjo, kad taip gali įvykti. Ir kai išsisprendžia taikiai ir supranta, kad sutaupė savo laiko ir pinigų, sutaupė advokatams ir daugiau nebereikia bylinėtis apeliacinėje instancijoje – jie padėkoja. Atrodo tokia smulkmė, aš niekada nesitikėjau, kad man tai taip atpirks.“

Gyvenimą diktuoja darbas

A. Petkevičienė pripažįsta, kad savo gyvenimą derina prie darbo grafiko. Dėmesio reikalauja vyras ir du mažamečiai vaikai. Tačiau grįžus namo, neatsiriboja nuo darbo. Čia laukia sutuoktinis, dirbantis teisininku, todėl dažniausiai vyrauja teisinės pokalbių temos, užverda diskusijos. Tokie pokalbiai padeda atsipalaiduoti ir nusiimti darbo naštą. Kadangi A. Petkevičienės darbo grafikas įtemptas, vyras vesdavo vaiką į darželį, ten ji buvo retas svečias. Teisėja prisimena, kaip dukros darželio išleistuvėse pirmą kartą per trejus metus susitiko su kitais tėvais. „Atsiprašau, o jūs kas būsit?“, – pamena vienos mamos užduotą klausimą, – „O aš tokia įkritus, nors tris metus vaikas lankė tą pačią grupę, bet taip gavosi, susipažinome tik kai baigė darželį“, – šypsosi pašnekovė. Iškyla problemų, kai reikia dalyvauti renginiuose, apie juos sužinant dieną prieš. Teisėja atostogas bei visą kitą planuoja prieš kelis mėnesius ir derina pagal darbo grafiką. Sako, kad visada jaučia atsakomybę prieš į teismo posėdžius pakviestus žmonės ir negali bet kada panorėjusi mesti darbų ir išvykti. „Darbas turi vykti nesustodamas“, – pabrėžia ji.

A. Petkevičienė tikina, kad į savo darbą žiūri rimtai. „Tikrai negaliu pasidžiaugti, kad esu tas žmogus – atėjau, išnagrinėjau, išėjau, pamiršau ir man tas pats. Man nėra tas pats. Tą ir žmonėms sakau: aš priimsiu sprendimą ir išeisiu, tai mano darbas. Mano priimtas sprendimas nulems jų gyvenimą. Todėl visada sakau, kad stengtųsi patys taikiai išsispręsti, susidėlioti tas sąlygas tokias, kokių jie nori. O ne kad dar trečias asmuo pasakytų, kaip jie turi gyventi“ , – mąsto teisėja.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos