Jauniausia vyriausioji redaktorė sugrąžinusi „Panelę“ panelėms
Vytautė Žališkevičiūtė – jauna mergina, kuri daugiau nei prieš metus pradėjo vadovauti vienam didžiausių ir reikšmingiausių leidinių Lietuvoje – žurnalui „Panelė“. Šį žurnalą į rankas veikiausiai yra kada nors paėmęs bene kiekvienas, vieni juo džiaugiasi ir skaito, kiti – kritikuoja, tačiau sunku būtų rasti žmogų, kuris apie šį leidinį nebūtų girdėjęs. Vytautei, grožio tinklaraštininkei ir buvusiai portalo Panele.lt vyriausiai redaktorei teko nemažas iššūkis – pakeisti žurnalą, pakeisti jo įvaizdį ir idėją, pristatyti naują, šviežią, unikalų produktą, išgryninti auditoriją. Ji, būdama 26-erių, yra jauniausia vyriausioji redaktorė Lietuvoje.
„Taip nutiko, kad vos nemiriau“.
Vytautė pasakoja, kad šį darbą gavo ne pačiu įprasčiausiu būdu. Jai nereikėjo siųsti savo gyvenimo aprašymo, nereikėjo ir motyvacinio laiško rašyti. Pastebėję jos talentą žurnalo vadovai patys paskambino ir pasiūlė išbandyti savo jėgas. Tačiau jos kelias Panelėje prasidėjo ne darbu žurnale, o pareigomis portale, nes būtent jame Vytautė dirbo redaktore tris metus, kol sulaukė skambučio, kuris pranešė, kad keičiasi žurnalo komanda ir reikia žmogaus, kuris būtų tinkamas tą komandą vesti į priekį. „Taip nutiko , kad vos nemiriau,“ – netikėtai ir intriguojančiai istoriją pradeda Vytautė, – „Sprogo apendicitas, po ligoninės maždaug savaitę gydžiausi namie ir staiga sulaukiau skambučio, siūlančio pristatyti tokią „Panelės“ idėją, kokią įsivaizduoju aš pati, kokią visada ją įsivaizdavau. Prisėdau, surašiau savo idėjas ir išsiunčiau. Tos pačios dienos vakare sulaukiau skambučio ir sužinojau, kad galiu ieškoti komandos, ieškoti fotografų, nes darbą gavau.“
Žurnalą kuria komanda ir skaitytojai.
Iš tiesų, žurnalo įvaizdis pasikeitė neatpažįstamai. Ne tik ekstravagantiški viršeliai, kurie buvo tapę šio leidinio skiriamuoju ženklu, itin stipriai pasikeitė ir pats žurnalo turinys. Buvo atsisakyta pašiepiančių istorijų, sarkastiško pasakojimo tono. Vytautė Žališkevičiūtė sako, kad dabar „Panelė“ koncentruojasi į įkvepiančias istorijas, kurios gali padėti jaunam žmogui surasti savo kelią, parodyti, kad nesvarbu ką išgyveni – viskas su tavimi yra gerai. Tačiau kritikos kažką darant ar kažką keičiant išvengti neįmanoma, ne išimtis ir ši situacija. „Nieko keisti nebijojau, nes žinojau, kad nesvarbu ką darysiu, vis tiek bus tokių, kurie sakys, kad darau negerai. Nes pokyčiai žmones gąsdina. Visada domėjausi, kas aktualu jaunimui, kiek laiko jaunas žmogus gali susikoncentruoti, kiek laiko gali išlaikyti dėmesį. Tai atskiras mokslas, o aš nenustoju mokytis. Be to, man padėjo ir patys skaitytojai, kurių laiškų sulaukiu kasdien. Jie sako apie ką nori skaityti, kas jiems įdomu, kas aktualu. Nors pats žurnalas pasikeitė, tačiau jame jaunas žmogus vis dar gali rasti tai, kas jam rūpi. Nors mes atsisakėme klausimų-atsakymų rubrikų, raudonųjų puslapių, sex-failų, tačiau visos šios temos išliko, mes apie tai kalbame per tekstus, per laiškus, per istorijas, per pavyzdžius. Tiesiog pasikeitė pats temų pristatymas, nes man atrodo, kad klausimų-atsakymų rubrika atgyvenusi. Gi jeigu merginai įstringa tamponas, ji eina į Google ieškoti problemos sprendimo, o ne rašo redakcijai. Tam tikri dalykai turėjo keistis, privalėjo. Nes jie nebebuvo aktualūs.“
Kaip atskirti jauną širdį nuo senos?
Veikiausiai kai įsivaizduojame „vyriausiąjį redaktorių/-ę“, matome solidų žmogų, jau įkopusi į kokią ketvirtą dešimtį, tačiau Vytautė – ne tokia. Ji jauna, jai nėra svetimos jaunimo problemos, nes dar ką tik jas visas išgyveno pati. Ji vos prieš kelis metus jautė ką reiškia išvykti mokytis į kitą šalį, ką reiškia mokytis mokykloje, ji žino, kokias problemas patiria jaunas žmogus. Vytautė sako, jog nesureikšmina savo jauno amžiaus, nes anot jos – jaunas žmogus yra nenugalimas: „Man buvo devyniolika, kai išvažiavau studijuoti į Angliją. Kai esi jaunas, tu neanalizuoji situacijos sudėtingumo, tu tiesiog eini ir darai. Kaip atskirti jauną širdį nuo senos? Ne žmogų, o širdį. Kai vaikai prisidirba, jie negalvoja kaip galėjo pasielgti, jie galvoja kaip dabar, šią akimirką, išsukti uodegą. O vyresnis žmogus analizuoja situaciją, sako, kad reikėjo daryti taip ar kitaip. Ir šitą teoriją galima pritaikyti darbui „Panelėje“, nes aš tokia – įkrentu į situaciją, o tada ir kapanojuosi.“
Ant viršelio – tik nusipelnę.
Vytautė sako, kad yra tam tikra atranka, kurią turi praeiti žmogus, norintis patekti į „Panelę“ arba ant „Panelės“ viršelio. Neužtenka būti turtingų tėvelių dukra, neužtenka turėti gerą prodiuserį ir tvirtą užnugarį. „Žmogus, kuris nori patekti ant „Panelės“ viršelio, turi visų pirma būti labai įdomus, aktualus, tačiau tikrai neprivalo būti garsus, atitikti kažkokius standartus. Tikrai neturi būti tobulos išvaizdos. Turi būti kažką pasiekęs, turi papasakoti įdomią istoriją.“ Ir iš tiesų, visi, kurie yra buvę ant šio leidinio viršelio, yra išskirtiniai, jie turi ką papasakoti, jų istorijos svarbios jaunam žmogui. Ant viršelio yra buvusi ir garsus modelis Karolina Toleikytė, ir Lietuvos vardą garsinanti sportininkė Rūta Meilutytė, ir dainininkė Monika Pundziūtė, ir geradarė, vėžiu sergančių vaikučių fėja Ieva Krivickaitė, ir menininkė Jolita Vaitkutė, pirmą kartą „Panelėje“ prabilusi apie savo psichinės sveikatos problemas. Todėl žmogus turi būti ypatingas, kad patektų į šią įspūdingą kompaniją.
Kai visi nesupranta, „Panelė“ bando suprasti.
„Noriu, kad skaitytojai, kurie perka mūsų žurnalą, pasisemtų įkvėpimo, matytų gerus, teigiamus pavyzdžius. Pagrindinės dabartinio žurnalo motto – „Panelėje“ yra vietos visiems ir visokiems. Kurdama šį žurnalą aš labai daug kalbėjau su šešiolikmete savimi, bandžiau prisiminti kaip aš jaučiausi, kokios problemos mane kamavo. Daug bendravau ir su jaunesniais draugais, kalbėjausi su mokiniais, jaunesniosiomis draugių seserimis, merginomis forumuose, feisbuke ir t.t Bandžiau sukurti leidinį, kuris tiktų ir tokiai merginai, kuri yra visiška moksliukė, kuri domisi komiksais, kuri seka youtuber‘ius, skaito blogus. Norėjau, kad „Panelė“ tiktų ir tai, kuriai rūpi makiažas, stilius, vaikinai. Ir tai, kuri paskutinius pinigus išleidžia lėktuvo bilietui.“ Anot Vytautės, ji supranta ką reiškia būti paaugle ir koks tai sunkus išbandymas: „Tai žiaurus laikotarpis, labai sudėtingas. Tėvai nesupranta, mokytojai nesupranta, draugai tik kartais supranta, o ir pats savęs kartais nesupranti, nes vieną dieną nori juoktis, kitą verkti, hormonai šokinėja, viena dieną myli vieną, kitą dieną jau kitą… Mokykloje spaudžia, egzaminai ant nosies, o norisi ir atrodyti gražiai, ir į universitetą norimą įstoti. O jeigu dar mokaisi prestižinėje mokykloje, tai ir elgtis bei atrodyti turi atitinkamai. Žmogui, kuris patiria tokį stresą, tikrai nereikia žurnalo, kuris jiems kenktų ar bandytų įsprausti į kažkokius rėmus, bandytų kažkokią madą diktuoti. Noriu, kad skaitydami „Panelę“ žmonės rastų paguodą, supratimą, palaikymą, kurių kartais jaunam žmogui taip trūksta. Noriu, kad jaunas žmogus, atsivertęs „Panelę“ suprastų, kad visa tai yra normalu, kad visa tai yra išgyvenama, įveikiama.“