Užsienio žiniasklaida neatsiliko nuo Lietuvos. Portalų antraštės skelbė, kad plaukikė Dana Vollmer tapo motina, koncentruojantis ties jos asmeninio gyvenimo aktualijomis, o ne faktu, jog ji laimėjo medalį. Nors plaukikas Michael Phelps taip pat tapo tėvu olimpinių žaidynių metu, jo toks likimas neištiko. Čikagos sportininkei šaudymo rungtyje iškovojus medalį, antraštėse nebuvo minimas jos vardas, moteris pristatyta kaip „Chicago Bears“ žaidėjo žmona. O Vengrų plaukikei sumušus rekordą 400 m. individualaus plaukimo rungtyje, diktorius iš karto laurus priskyrė jos treneriui/vyrui, kuris, pasak jo, yra atsakingas už moters tapsmą visai kita plaukike.

Moterų futbolo akademijos „Žalgiris“ žaidėja Kotryna Kulbytė, daug metų žaidžianti tiek su vyrais, tiek prieš vyrus, nevengia pripažinti, kad žiniasklaida propaguoja stereotipinį požiūrį į moteris, su tuo gyvenime susiduria ir ji pati. „Nemanau, kad žiniasklaida skiria pakankamai dėmesio moterų sportui, dėl to vyrauja tam tikri stereotipai. Jei moterų sportui būtų skiriamas didesnis dėmesys, visuomenės požiūris pasikeistų, jaunoms mergaitėms atsirastų sektinų pavyzdžių. Kadangi dabar visur eskaluojamos išpuoselėtos išvaizdos žvaigždės, mergaičių siekiamybė yra tapti panašiomis į jas. Jei žurnalistai daugiau kalbėtų apie moterų sportą, gal jos siektų būti perspektyviomis atletėmis ir garsinti šalį?“ – teigia mergina.

– Kaip pati pasirinkai futbolą? Kodėl? Nuo ko pradėjai ir kaip toliau klostėsi karjera?

Mano šeima yra glaudžiai susijusi su sportu (tėtis bokso treneris), tad sportas lydėjo mane nuo pat mažens, kai vietoje darželio laiką leisdavau treniruotėse kartu su tėčiu. Boksu neužsiiminėjau, tačiau vien būnant tokioje aplinkoje, anksčiau ar vėliau kyla noras imtis sporto. Tad nuo mažens buvau aktyvi mergaitė: plaukimas, šokiai… O galiausiai ir futbolas.

Su drauge labai norėjome išbandyti futbolą, tačiau merginų komandos mano gimtajame mieste, Jonavoje, nebuvo, tad mums iškėlė sąlygą: jei surinksime tam tikrą skaičių mergaičių, norinčių žaisti, mums bus paskirtas treneris. Kaip išgalėdamos subūrėme komandą, prasidėjo treniruotės, tačiau ne ilgam. Komandai iširus, treneris Vytautas Stanevičius pakvietė mane prisijungti prie berniukų komandos (1994 m. gimimo). Atėjau pabandyti ir pasilikau. Taip kartu treniravausi su jais iki tol, kol teko palikti Jonavą. Drąsiai galiu sakyti, kad ši komanda bei treneris buvo mano pradinis taškas futbole, kuo labai džiaugiuosi. Tik jų dėka atsirado tokia didelė meilė šiam sportui.

Kadangi treniravausi su berniukais, varžybose atstovavau Ukmergės miesto komandą, vėliau atvykusi į Vilnių pradėjau žaisti „Žalgirio“ ekipoje, joje žaidžiu iki šiol. Taip pat atstovavau visas jaunimo futbolo rinktines: Lietuvos merginų U-17 bei U-19, buvau Nacionalinės moterų futbolo rinktinės kandidatė.

– Ar visada žiūrėdavai moterų futbolo varžybas?

Tiek anksčiau, tiek ir dabar moterų futbolą stebiu rečiau, nei vyrų (bet pažadu pasitaisyti). Žiūriu rinktinių varžybas, Čempionų bei Europos lygą.

– Lietuviškoje ir užsienio spaudoje dominuoja vyrų sportas. Kaip manai, kodėl taip yra?

Manau, kalbant apie sportą apskritai, nėra tokio didelio dominavimo – dėmesys apylygis. Tačiau konkrečiai futbole – skirtumas milžiniškas, ir ypač Lietuvoje. Galbūt vyrų sportas yra patrauklesnis visuomenei, juo domisi labiau, nei moterų, tad ir žiniasklaida jam skiria daugiau dėmesio.

– Minėjai, jog moterų sporte vyrauja tam tikri stereotipai. Kokie jie? Ar pačiai teko su tuo susidurti?

Pavyzdžiui, kad tam tikros sporto šakos yra nemoteriškos arba sportas moteris daro vyriškomis. O dar ta frazė „žaidi kaip mergaitė“ yra neigiamos reikšmės. Berniuką, žaidžiantį prastai, apibūdina būtent taip, tačiau mergaitei čia komplimentas, juk ji ir yra mergaitė.

Anksčiau, pasakius, jog žaidžiu futbolą, žmonės pasitikslindavo, ar tikrai ir ar toks dalykas kaip moterų futbolas egzistuoja. Dabar su tokiais klausimais nebesusiduriu. Taip pat būdavo tokių situacijų (mišriuose turnyruose), kuomet vyrai sakydavo: „Ką šita mergaitė čia veikia?“ arba „Aš prieš ją nežaisiu“. Taip jie kalbėdavo tol, kol nepamatydavo, ką iš tiesų sugeba mergaitės aikštėje.

Žinoma, pats juokingiausias užduodamas klausimas: „Kuris futbolininkas tau gražiausias? Turbūt jį ir palaikai?“ – tačiau tokių replikų išgirsdavau retai, dabar to nebūna išvis. Priešingai, visi palaiko, netgi žavisi merginomis.

– Vyrauja požiūris, kad yra daug dalykų, tinkančių tik vienai lyčiai, kaip kad gaminimas moterims ar mechanika vyrams. Ar sutinki su terminu „vyriškas sportas“?

Nesutinku, aš manau, kad apskritai nėra ir negali būti tokio skirstymo į tai, kas „vyriška“, o kas „moteriška“.

– „Moterys už futbolą“, kokia tai organizacija? Kad jau atsirado tokia iniciatyva, tikriausiai sunkiai kinta situacija, požiūris į moterų futbolą?

„Moterys už futbolą“ (MUF) yra bendraminčių judėjimas, kuris gimė siekiant paneigti visuomenėje vis dar gajus stereotipus apie futbolą žaidžiančias merginas ir burti moterų futbolo gerbėjų bendruomenę. Norime į futbolą pažvelgti kitaip, nes tai ne tik profesionalus sportas, bet ir gyvenimo būdas, laisvalaikio praleidimo forma, pramoga. Tai ne tik du kėliniai stadione, tai grožis, mada, sveikata, mitybos ypatumai, gyvenimo būdas, įdomūs žmonės, emocijos.

Stengiuosi prisidėti kuo daugiau prie įvairių MUF organizuojamų renginių, skleisti žinią apie moterų futbolą ir parodyti, jog šis sportas gali būti ir yra skirtas ir moterims.

– Pati daug metų žaidei vienoje komandoje su vaikinais. Ar manai, kad moterys gali pasiekti tiek kiek vyrai? Ar gali su jais varžytis?

Vien todėl, kad esi moteris, nėra ribos, ką gali daryti, ko ne. Žinoma, vis dar pasitaiko skeptikų, manančių kitaip, kurie sako, jog moterims čia ne vieta. Kiti mano, kad moterys negali būti vyrų sporto komandos trenerėmis. Kodėl gi ne? Žmogaus žinios nepriklauso nuo jo lyties. Jei moteris yra gera specialistė, gera sportininkė, ji niekuo nenusileidžia vyrui.

Žinoma, teko ir vis dar tenka žaisti su vyrais. Negali nepastebėti fizinių skirtumų: greitumo, jėgos, ištvermės. Kartais būna iš tiesų sunku, bet tai tik labiau motyvuoja.

– Ar teisinga, kad moterims už tuos pačius pasiekimus sporte skiriami mažesni piniginiai prizai? Kodėl taip yra?

Manau, jog ne. Jeigu pasiekimai tie patys, tai kodėl pinigai už laimėjimus yra mažesni? Nors tokia tendencija tikrai yra.

Susiję