Savižudybių prevencijos srityje aktyviai veikia emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija“. Apie jos veiklą, pagalbą žmonėms ir problemas kalbamės su „Jaunimo linijos“ plėtros direktoriumi Valentu Neviera.

„Jaunimo linija“ buvo įkurta prieš dvidešimt metų. Papasakokite apie jos įkūrimo priežastis ir veiklos pradžią.

„Jaunimo liniją“ įkūrė keli tuomet, jei neklystu, Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dirbę psichologai. Idėjos autorė – šiuo metu Jaunimo psichologinės paramos centrui vadovaujanti psichologė, psichoterapeutė dr. Kristina Ona Polukordienė. Pamenu, ji yra pasakojusi, jog idėja, kad reikia kažko, kas padėtų sunkumus išgyvenantiems žmonėms, negalintiems kreiptis pagalbos į psichinės sveikatos specialistus, tuo metu sklandė ore. Tai buvo sudėtingi permainų laikai, kai daugelis žmonių susidūrė su įvairiausiais iššūkiais ir problemomis, o rasti, kas jiems galėtų padėti, buvo labai sunku.

Na, o tam, kad ši idėja virstų kūnu, pakako, kad kažkur ligoninės koridoriuose pasimaišytų lankstinukas, pasakojantis apie Amerikoje veikiančią paauglių liniją. Taigi remdamiesi analogiškų užsienyje veikiančių organizacijų pavyzdžiu keli psichologai ir įkūrė „Jaunimo liniją“.

Veiklos pradžioje tai buvo paprastas mokamas telefono numeris, kuriuo buvo galima paskambinti nustatytu laiku. Tai buvo vos kelios valandos per savaitę, veiklą pradėjo ir telefonu iš pradžių atsiliepdavo vos keli (jei neklystu, šeši) savo laisvą laiką tam, kad kitiems būtų geriau, paaukoti pasiryžę žmonės. Beje, įdomu, kad „Jaunimo linija“ veikti pradėjo išskirtinę Lietuvai dieną – 1991 m. vasario 16-ąją.

Kokius esminius veiklos momentus per dvidešimt gyvavimo metų galėtumėte išskirti?

Tikriausiai svarbiausia čia būtų paminėti, kuo dabartinė „Jaunimo linija“ skiriasi nuo tos, kokia ji buvo veiklos pradžioje. Šios emocinės paramos tarnybos startas buvo Vilniuje, tačiau jau po poros metų, 1993 m. lapkritį, „Jaunimo linija“ įsikūrė ir Kaune, o nuo 1997 m. liepos „Jaunimo linija, klausau“ taria ir savanoriai iš Klaipėdos.

Tai apie plėtrą. Na, o, ko gero, didžiausias pokytis – darbo laikas ir savanorių skaičius. Jis padidėjo keliolika kartų. Šiuo metu „Jaunimo linijos“ veiklą užtikrina tai, kad trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra apie 150 specialiai apmokytų jaunų žmonių, kurie savo laisvalaikiu atsiliepia į emocinės paramos ieškančių žmonių skambučius ir laiškus. Nuo 2010 m. liepos 1 d. „Jaunimo linija“ veikia visą parą. Iš pradžių tai atrodė tik svajonė, kurios teko ilgai ir kantriai siekti.

Beje, užsiminiau apie laiškus – tai taip pat vienas iš esminių momentų „Jaunimo linijos“ gyvenime. Kurį laiką „Jaunimo linijos“ savanoriams buvo galima parašyti paprastą laišką, o 2002 m. buvo sukurta emocinės paramos internetu sistema „Draugo laiškai“. Dabar ji vadinasi kiek kitaip, bet esmė nepasikeitė, ilgiausiai per dvi paras atsakoma į visus gautus laiškus, o jų per metus sulaukiama apie pusantro tūkstančio.

2010 m. užregistruota apie 2 mln. bandymų prisiskambinti į „Jaunimo liniją“. Galėjome atsiliepti tik į 93 tūkst. iš šių skambučių. Visais kitais atvejais skambintojas girdėdavo užimtos linijos signalą, nes tuo metu visomis veikiančiomis linijomis jau vykdavo pokalbiai. Deja, tiek šiandien tegalime, nors dedame daug pastangų, kad jau artimiausiu metu ši statistika pasikeistų.

Minėjote, kad atsiliepti galite ne į visus skambučius. O kaip būtų galima padidinti atsilieptų skambučių skaičių?

Su tuo susiję daugelis veiksnių: ir techninės galimybės, ir žmogiškieji resursai… Prisideda ir tai, kad nemaža dalis skambučių yra, kaip aš vadinu, netikslingi. Skambina nemotyvuoti, išdykaujantys vaikai. Žinoma, skiriame jiems dėmesio, nes kas žino – galbūt dabar tam išdykaujančiam, mus bandančiam vaikui netrukus prireiks labai rimtos pagalbos. Norime, kad jie mumis pasitikėtų.

Šiuo metu atliekame skambučių analizę, tikimės, kad ji parodys, kaip galime savanorių darbą padaryti efektyvesnį. Taip pat planuojame prisijungti prie skambučių centro, tai palengvins skambučių valdymą. Galvojame ir apie komunikacijos galimybes, kurios padėtų kiek labiau, pavadinkime, sukoncentruoti skambinančiuosius ir pasiekti, kad netikslingų skambučių būtų mažiau. Dar galvojame ir apie savanorių skaičiaus didinimą. Bet visa tai kainuoja, o lėšas visai savo veiklai turime susirinkti patys tad kol kas mūsų žingsniai nedideli, nors ir greitėja.

Kaip ir kiek laiko bei kam yra ruošiami tarnybos savanoriai?

Susidomėję „Jaunimo linijos“ veikla ir norintys prie jos prisijungti vyresni nei 18 metų asmenys yra kviečiami į informacines dienas, kur pasakojame apie tai, kas yra „Jaunimo linija“, kiek laiko savanoriavimui čia tenka skirti. Po to kviečiame į atrankas, o jas praėjusius asmenis – į mokymus. Mokymai trunka apie 80 valandų – tai išsitęsia per keturis-penkis mėnesius. Mokymus baigęs ir egzaminus išlaikęs asmuo tampa „Jaunimo linijos“ savanoriu ir gali teikti emocinę paramą skambinantiesiems.

Iš esmės to ir mokome – kokybiškai teikti emocinę paramą: mokėti išklausyti, priimti skambinantįjį ir padėti jam išbūti su jo sunkumais. Savanorių kvalifikacija atidžiai rūpinamės ir jiems baigus kursus. Tai, kad tarnyboje nuolat dirbtų puikiai parengti, motyvuoti ir gerai besijaučiantys savanoriai – vienas iš keturių strateginių „Jaunimo linijos“ tikslų.

Kokie žmonės dažniausiai skambina į „Jaunimo liniją“?

Kalbant statistikos kalba, beveik pusė skambinančiųjų yra jaunesni nei 15 m., maždaug trečdalis skambinančiųjų – 16-25 m. amžiaus. Daugiau skambučių paprastai sulaukiame iš merginų.

Kalbant nuoširdžiai, tai lygiai tokie pat žmonės, kaip aš ar Jūs. Jie lygiai taip pat keliasi rytais, eina į mokyklas, universitetus ar darbus, turi artimuosius, mylimus žmones ir taip toliau. Visus tuos žmones galima sutikti gatvėse, prekybos centruose, kine – bet kur. Skirtumas tik tas, kad šie žmonės turi tokių problemų ar išgyvenimų, kuriais nenori ar negali dalintis su savo aplinkiniais arba tuo metu šalia tiesiog neatsiranda žmogaus, kuriam būtų galima išsipasakoti. Todėl jie skambina į „Jaunimo liniją“, kur budi pasiruošę juos išklausyti savanoriai.

Dėl kokių problemų dažniausiai skambina žmonės?

Atsakydami į panašų klausimą mes „Jaunimo linijoje“ mėgstame sakyti, kad skambina žmonės dėl visko ką tik įmanoma sugalvoti ir dar daugiau. Kartais tenka išgirsti iš tiesų sunkiai įsivaizduojamų istorijų…

Jei vėl atsigręžtume į statistiką, tai galiu pasakyti, kad į „Jaunimo liniją“ žmonės dažniausiai skambina dėl santykių problemų, minčių apie savižudybę, patiriamų patyčių, psichikos ir fizinės sveikatos problemų, išsiskyrimų, netekčių ir konfliktų.

Labai aktuali problema, kuriai „Jaunimo linija“ skiria išties daug dėmesio, yra savižudybės. 2010 m. 2374 skambintojai kalbėjo apie savižudybę. Tai maždaug 7 tokie skambučiai per parą. Daugiau nei keturių šimtų skambučių metu skambinantieji buvo pradėję save žaloti.

Kokios priežastys lėmė, kad Lietuvoje savižudybės tapo tokia aktuali problema?

Nesu psichologas, niekada neteko daryti jokių tyrimų šia tema tad galiu tik remtis tuo, ką esu skaitęs ar girdėjęs iš šią problemą tyrinėjančių psichologų. Tačiau, kiek man yra žinoma, ir jie neturi tikslaus atsakymo. Svarbu tai, kad tai nėra koks nors mūsų tautinis bruožas – tarpukariu Lietuva buvo tarp tų valstybių, kuriose savižudybių statistika buvo viena mažiausių. Vadinasi, tai gali būti susiję su pusšimčiu metų okupacijos ir per tą laiką patirtais išgyvenimais, emocijomis. Taip pat tuo, kad kai kurie žmonės, deja, negalėjo prisitaikyti prie pasikeitimų, kai kuriems ir dabar labai sunku prisitaikyti prie spartaus sudėtingo ir iššūkių kupino gyvenimo tempo.

Aišku, klausimas, kodėl tai taip aktualu Lietuvoje, nors tempas visur vienodas, išlieka atviras. Manau, kad daug čia lemia ir ekonominės priežastys, ir, žinoma, mūsų pačių požiūris į šią problemą bei gebėjimas padėti tiems, kuriems yra sunku.

Lietuva Europoje pirmauja pagal savižudybių skaičių, o kasmet Lietuvoje nusižudo kone keturis kartus daugiau žmonių nei žūva keliuose. Tačiau saugumui keliuose skiriamas kur kas didesnis dėmesys. Jūsų manymu, kas yra daroma, kad savižudybių Lietuvoje būtų mažiau?

Gal nesu objektyvus, bet, tiesą pasakius, dabar negalėčiau prisiminti nieko, kas būtų daroma ir su kuo nebūtų susijusi „Jaunimo linija“. Žinoma, veiksmų daroma daug: mokyklose apie tai kalba mokytojai, dėmesio tam skiriama per Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną rugsėjo mėnesį. Bet visa tai – pavieniai dalykai. Asmeniškai man neteko girdėti apie jokias visą šalį apimančias strategijas, kampanijas, iniciatyvas, kurių tikslas būtent ir būtų sumažinti savižudybių skaičių Lietuvoje.

Kokia, Jūsų nuomone, valdžios pozicija savižudybių srityje?

Negaliu sakyti nieko blogo – valdžia sutinka, kad tai problema. Sunku būtų nesutikti – niūri statistika kalba pati už save, dėl jos į Lietuvą krypsta daug klausiančių žvilgsnių iš užsienio šalių.

Deja, bent jau kol kas ta pozicija niekaip neišreikšta. Bent jau kiek man žinoma, niekas neišsikėlė tikslo dirbti taip, kad žmonėms šioje šalyje būtų bent jau tiek gerai, kad jie patys nesirinktų mirties dėl to, kad negali susitvarkyti su įvairiais sunkumais, kad nesulaukia tinkamos pagalbos, palaikymo, užtarimo, kad jaučiasi vieniši ir tiesiog bando kaip nors išgyventi.

Kaip valstybė prisideda prie savižudybių skaičiaus mažinimo?

Kaip jau minėjau, konkrečių veiksmų ar strategijos man matyti neteko. Tokios buvo sudarinėjamos, kai buvo galvojama, kaip baigti karą keliuose, kaip tvarkytis su tuo, apie ką Jūs užsiminėt – su stulbinančia žūvančiųjų keliuose statistika. Rodos, tos strategijos ir veiksmai buvo visai sėkmingi.

Drįsčiau teigti, kad savižudybių problema kur kas „jautresnė“, slepianti kur kas daugiau įvairių aspektų, į kuriuos būtina atsižvelgti. Vis dėlto padeda vien kalbėjimas apie tai, vien bandymas rasti būdų, ką būtų galima padaryti. Pinigų, kurių taip trūksta, tam nereikia. Beje, kalbant apie pinigus, svarbu pasakyti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skiria šiek tiek lėšų emocinės paramos tarnybų darbui užtikrinti. Tad valstybės indėlis yra. „Jaunimo linijos“ atveju, tas indėlis padengia 17 proc. visų „Jaunimo linijos“ metinių sąnaudų.

Ar pinigų trūkumas tik viena iš problemų, norint sumažinti savižudybių skaičių?

Ne. Vien pinigų tam neužtektų. Tai, žinoma, susiję su finansine gerove, bet, kaip ir minėjau, daug gali padėti ir kalbėjimas apie šią problemą. Aišku, kuo daugiau pinigų, tuo garsiau gali kalbėti ir, pavyzdžiui, tuo daugiau skambučių gali atsiliepti. Vis dėl to „Jaunimo linijos“ pavyzdys rodo, kad kalbėjimui daug pinigų nereikia.

Tarp ilgalaikių „Jaunimo linijos“ tikslų – ir siekis, kad kiekvienoje jaunų žmonių bendruomenėje būtų asmenų, mokančių atpažinti savižudybių rizikos ženklus ir teikti emocinę paramą. Įgyvendindama šį tikslą ir siekdama informuoti kuo daugiau Lietuvos gyventojų apie tai, kaip jie gali padėti patys sau arba savo artimiesiems, galvojantiems apie savižudybę, „Jaunimo linija“ su iniciatyvos „Nebijok kalbėti“ renginiais aplankys visus Lietuvos rajonus. Šią iniciatyvą „Jaunimo linija“ kartu su muzikantu Andriumi Mamontovu įgyvendina nuo 2009 metų. Ja siekiama, kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje žinotų, kaip padėti žmonėms, galvojantiems apie savižudybę.

Susitikimų metu „Jaunimo linijos“ savanoriai, tarnybos vadovas ir Andrius Mamontovas pasakoja apie savižudybių rizikos ženklus, pagalbos galimybes, atsako į gyventojų klausimus.

Iki šiol „Nebijok kalbėti“ komanda aplankė 16 įvairių miestų. Savižudybių problema aktuali visuose šiuose miestuose, kai kuriuose iš jų savižudybių rodiklis gerokai viršija Lietuvos vidurkį. Į atvirus ir nemokamus susitikimus susirenka vidutiniškai 100 įvairaus amžiaus miestų gyventojų, atvyksta žmonių iš aplinkinių gyvenviečių. Susitikimų metu „Jaunimo linijos“ savanoriai kviečia atėjusius asmeniškai pasikalbėti apie rūpimus klausimus ar problemas. Kiekvieno susitikimo metu įvyksta vidutiniškai 3-4 tokie pokalbiai.

Ši iniciatyva įgyvendinama visiškai savanoriškai, kelionės išlaidas apmoka savivaldybės, informacinės medžiagos leidybą parėmė privatūs rėmėjai. Nesuklysiu teigdamas, kad tai didžiausia šiuo metu vykdoma savižudybių prevencijos programa. Džiaugiamės, kad „Jaunimo linijos“ patirtimi organizuojant „Nebijok kalbėti“ renginius labai domisi analogiška organizacija Danijoje „Livslinien“, planuojanti šioje šalyje įgyvendinti šiuo pavyzdžiu paremtą iniciatyvą.Taigi reikia tik veikti.

Rodos, veikiate daug. Bet kodėl savižudybių skaičius šalyje nemažėja arba mažėja taip lėtai?

Tai nėra greitas procesas, ilgai apskritai beveik nieko nebuvo daroma. Be to, čia reikia mūsų visų susitelkimo. Dėmesį į tai atkreipti turėtų ir žurnalistai, mėgstantys detaliai aprašinėti įvykusias savižudybes. Savižudybių aprašymai labiausiai paveikia tuos žmonės, kurie turi psichologinių sunkumų ir galvoja apie savižudybę. Poveikis tuo didesnis, kuo skaitantysis žmogus labiau panašus į tą, kurio savižudybė yra aprašoma. Taip pat nereikėtų savižudybių supaprastinti, heroizuoti, nes tai didina pakartotinų savižudybių riziką. Ją mažina objektyvi situacijos analizė ir pagalbos galimybių nurodymas.

Taip pat galime padėti ir vieni kitiems. Šią žinią ypač garsinome šiemet vykdydami kampaniją „Emocinė parama 100 Lietuvos miestelių“. Statistika rodo, kad dažniausiai Lietuvoje nusižudo būtent mažų miestelių ir kaimų gyventojai. Deja, pagalbos galimybės čia yra labai ribotos, o patiems gyventojams trūksta žinių, kuo ir kaip jie galėtų padėti ketinančiam žudytis žmogui.

Kampanijos metu „Jaunimo linijos“ savanoriai aplankė 100 įvairiose Lietuvos vietose įsikūrusių miestelių, kuriuose gyvena iki 3000 gyventojų. Sutiktiems žmonėms „Jaunimo linijos“ savanoriai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos pasakojo apie tarnybos veiklą, nuotolinės nemokamos emocinės paramos galimybes. Susitikimų bibliotekose, kultūros centruose, mokyklose ir tiesiog gatvėse metu buvo kalbama apie tai, kaip žmonės patys gali padėti sau, artimiesiems, draugams ar kaimynams, galvojantiems apie savižudybę. Tikimės, kad bent dalis miesteliuose sutiktų gyventojų naujai pažvelgs į savižudybių problemą ir atras būdų, kaip galėtų su šia problema kovoti.