„Šventinis bankuchenas“ – lietuviškos muzikos veidrodis
Kiek daug galite pasakyti apie žmogų vardu Lukas Šidlauskas? O jeigu šalia šio vardo ir pavardės atsirastų citata: „Aš noriu papasakoti istoriją. Taip apie nieką kitą apie Lietuvą“? Neabejotina, jog suklustumėte ir suprastumėte, jog šie žodžiai priklauso garsiajam „Šventiniam bankuchenui“. Internete apstu šio atlikėjo sukurtų dainų, kurias neretai sunku priskirti konkrečiam žanrui ir suvokti jų esmę, tačiau informacijos apie patį daininką – mažai. Tad apie tai, kas jis ir kuo kvėpuoja, sutiko pats papasakoti „Universiteto žurnalisto“ skaitytojams.
Lukas Šidlauskas. Asmeninio archyvo nuotr. – Sveiki, Lukai. Kaip jaučiatės po pasirodymo „Galapagų“ festivalyje?
Labas! Man labai patiko, jaučiau publikos palaikymą ir netgi pritarimą.
– Smagu girdėti. Turbūt, viena iš priežasčių, kodėl pradėjote muzikinę karjerą ir buvo noras susilaukti tokios klausytojų reakcijos?
Na, iš tiesų viskas prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Kadaise, dar Shidlo pseudonimu, išleidau du reggea stiliaus albumus, buvo labai įdomi patirtis. Su laiku mano muzikinis pojūtis ėmė mutuoti ir viskas savaime pavirto į projektą pavadinimu „Šventinis bankuchenas“.
– O kaip jūs apibūdinate šį projektą?
Aš tai vadinu komedijiniu audio teatru, kuris apima tiek dainas, tiek audio eskizus. Dažniausiai stengiuosi parodijuoti visiems žinomas dainas, lietuviškus šlagerius.
– O kokią prasmę suteikiate šiam pavadinimui?
Šventinis bankuchenas buvo natūrali evoliucija nuo reggae, kurį kūriau anksčiau. Pavadinimą sugalvojau greitai ir be didesnių pastangų, ir gana greitai jis prilipo. Labai gilios prasmės jame nereikėtų ieškoti. Jis veikia labiau kaip simbolis. Turbūt nėra tokios lietuviškos šventės, per kurią ant stalo nebūtų šakočio.
– Ką siekiate atskleisti savo kuriamomis dainomis? Tiek Spotify, tiek Soundcloud paskyrose galima rasti labai nestandartinių muzikinių kompozicijų, kurios labiau primena pamėgdžiojimus.
Ko siekiu? Tikriausiai siekiu tiesiog gerai praleisti laiką! Ir suteikti gerą laiką bei gerą emociją klausytojui. Toks tikriausiai tas pagrindinis siekis. O pamėgdžiojimas, be abejo, yra. Tai tikrai nėra dainos atliktos rimtu veidu. Jose visur yra parodijinis, satyros elementas. Juk vis dėlto dirbu kūrybinį darbą.
– Kaip manote, kodėl būtent “Lietuvos istorijos repas” susilaukė tokio pasisekimo klausytojų tarpe? Juk pats sakėte, jog jūsų tikslas suteikti gerą emociją klausytojui, o iš visų esamų kūrinių, ypatingai sužibėjo būtent šis.
Čia didelį vaidmenį suvadino mūsų lietuvių patriotiškumas. Žinoma, daug ką lėmė dainos pateikimo forma ir laikas. Tikriausia tai ir buvo visko sėkmės formulė.
– O kokią „sėkmės formulę“ pritaikėte seniau kurtiems kūriniams: „Mašyte“, „Prie riešutmedžio“ arba antai „Italija vs Brazilija“?
Būtų klaidinga lyginti šias kompozicijas, nes „Italija vs Brazilija“ vadinu skeču: komedijiniu audio eskizu. Iš tiesų viskas gimsta iš didelio noro pašiepti visuomenėje egzistuojančius stereotipus, klišes, kurių kiekviename muzikiniame žanre galime rasti labai daug. Žinoma, pašiepdamas susilaukių įvairių reakcijų iš aplinkinių, bet stengiuosi į jas neįsikibti, nes kitaip nesugebėčiau tobulėti ir įžvelgti naujų, dar niekam nepastebėtų įžvalgų.
– Kaip tada vertinate lietuvišką muziką? Ką laikote autoritetais?
Lietuviška muzika man patinka tuo, kad tai yra mūsų veidrodis. Tai parodo, kuo mes gyvename, kas mes esame, ko žmonės klauso. Nepriklausomai nuo stiliaus. Nežinau, ar autoritetas teisingas žodis, gal labiau kaip geri pavyzdžiai ir įkvėpimas man imponuoja tokie komikai kaip Tim Heidecker, Jon La Joie, Bo Burnham, Flight of the Conchords ir daug kitų. Iš ne komedijinio žanro irgi daug dalykų mėgstu, Chicago, pavyzdžiui, dar Snarky Puppy. Bent pastaruoju metu jų daug klausau.
– O ką žadate veikti artimiausioje ateityje?
Na, esu sukaupęs nemažai naujų dar niekur neviešintų dainų bei audio skečų. Planuoju viską suguldyti į šviežutėlį albumą. Greičiausiai viskas pasirodys jau spalio mėnesį, kaip ir nauji mano pasirodymai. Kurių irgi bus nemažai.
Štai toks tas „Šventinis bankuchenas“ – dainose komikas, o realybėje rimtas, daugelį dalykų išmanantis jaunuolis. Visai neseniai laikytas pogrindžio atlikėju, šiandien turintis daugiau nei vieną milijoną YouTube peržiūrų dėka dainos, kuris neabejotinai pagilino daugelio moksleivių istorijos žinias.
