Kodėl atvykote į Lietuvą?

Yehuda: Atvykome, nes iš aplinkinių girdėjome, kad Lietuva yra labai jauki šalis. Taip pat patraukė pasakymas „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“. Tiesa, šis pasakymas dabar yra kiek praradęs savo tikrąją reikšmę. Jo atsiradimo metu, Vilniuje žydai sudarė apie 50 proc. visų gyventojų, buvo daugiau sinagogų ar tiesiog buvo populiaresnė pati žydų kultūra. Dabar liko mokykla, viena sinagoga bei nedidelė bendruomenė, tačiau tai nesustabdė mūsų nuo atvykimo į šią šalį.

Anna: Patys nenusprendėme, kad turime vykti būtent į Lietuvą, tai tiesiog buvo programos dalis. Bet jei aš būčiau galėjusi rinktis, vis vien rinkčiausi būtent Lietuvą. Manau, kad ši šalis yra išskrtinė tuo, jog net būdama Sovietų Sąjungoje, ji sugebėjo išlaikyti savo autentiškumą. Gyventojai išlaikė savo kalbą, kultūrą bei išvaizdą.

Kodėl Jums patinka Vilnius?

Yehuda: Nes jis yra labai gražus. Esu matęs labai daug šalių bei miestų, bet Vilnius yra kažkas nepaprasto, tad visuomet jį apibūdinu žodžiais: „Im be Lita lio hajita, šium davar ad lio rajita“ („Jei dar nebuvai Lietuvoje, vadinasi, iki šiol nieko gražaus šiame pasaulyje nematei“). Manau, kad kiekvienas namas čia gali papasakoti skirtingą istoriją. Galiu apsilankyti įvairiose vietose ir klausytis, kaip kalba akmenys, kiekvienas iš jų turi savo pasakojimą apie Vilnių. Pavyzdžiui, šiandien mes buvome Vilniaus Geto teatre. Aplankome vis kitas šio miesto vietas.

Anna: Gyventi Vilniuje mums labai patinka, ypač miesto centre. Kiekvieną sekmadienį pagrindinėje gatvėje čia vyksta vis skirtingi renginiai, pavyzdžiui, sporto dienos, Kaziuko mugė, kitos šventės. Manau, jog miestas turėtų būti dėkingas merui už tokį gerą organizuotumą ir iniciatyvas. Vilnius yra tikras Europos miestas.

Minėjote, kad Vilniaus sienos tarsi kalba, pasakoja istorijas. Tad ką jos Jums pasakoja?

Yehuda: Puikus pavyzdys būtų Vilniaus Gaonas (ben Šlomo Zalmanas Elijas / Solomon Zalman Elijahu / Eyliohu ben Shloyme-Zalmen). Tai vienas garsiausių Lietuvos žydų, dėl kurio ir atsirado pasakymas „Vilnius – Lietuvos Jaruzalė“. Torą labai sunku paaiškinti, yra daugybė tekstų interpretacijų, dėl kurių žydai ginčijasi visame pasaulyje. Bet vis gi turi būti viena tiesa. Žydai, kuomet turėdavo kokį sunkų klausimą dėl savo tikėjimo, važiuodavo pas Vilniaus Gaoną, nes jis visada teisus. Jo atsakymas buvo priimamas kaip tiesa, tokiu būdu Vilniaus Gaonas kūrė judaizmo įstatymą. Į Vilnių suvažiuodavo daug žydų mokytis ir studijuoti Toros, nes būtent Vilniuje gyveno Didysis Gaonas.

Kaip apibūdintumėte Vilniaus žydų bendruomenę?

Yehuda: Vilniuje žydų bendruomenė yra atvira, tačiau labai maža. Kiekvienas gali ateiti ir mokytis hebrajų kalbos, niekas netikrins paso bei tavo tautybės. Džiugu, jog tokia nedidelė bendruomenė stengiasi rengti seminarus, renginius, jaučia pagarbą veteranams. Tačiau akivaizdu, jog tai mirštanti bendruomenė. Po 20-30 metų ji išnyks.

Anna: Pagrindinė grandis, kuri iki šiol palaikė žydų bendruomenę, buvo religija, ji visus vienijo. Niekas neturėjo galimybės rinktis kitos religijos atstovų, turėjo vesti atitinkamą partnerį. Dabar pasaulis yra labai atviras, beveik nebeliko religingų žmonių ir apskritai tikrų žydų. Tikras žydas yra tas, kurio mama yra žydė. O čia, Vilniuje, žydų mokyklą lanko ne tik žydų, bet ir kitų tautybių vaikai. Arba vaikai, kurių senelis, prosenelis ar net proprosenelis buvo žydas, ar tėvas yra tik pusiau žydas. Tai suteikia vaikams galimybę pažinti naują kultūrą ir suprasti, kaip svarbu su visais žmonėmis elgtis draugiškai, nepaisant jų tautybės, tad tai sveikintina. Tačiau anksčiau ar vėliau žydiškos tradicijos bus pamirštos ir tokiu būdu bendruomenė galutinai išnyks.

Kokius skirtumus įžvelgiate tarp Izraelio bei Lietuvos mokyklų?

Yehuda: Lietuvoje yra daug lengviau dirbti, nes čia žmonės elgiasi kaip europiečiai. Jie ramūs, neturi problemų, vyrauja disciplina. O štai Izraelyje vaikai nėra tokie tylūs. Jie tokie pat sumanūs, tačiau nėra tokie mandagūs. Jie gali tiesiai į akis rėžti: „Mokytojau, jūs esate neteisus!“. Izraelyje pamoka trunka 35 minutes, nes likusias 10 minučių reikia juos raminti. Tad tokioje mokykloje dirbti yra didesnis iššūkis nei Vilniuje.

Tačiau Lietuvoje pastebime problemą, kad ne visose mokyklose vaikai yra suskirstyti pagal amžiaus grupes. Štai Izraelyje yra trys mokyklos – nuo 1 iki 6, nuo 7 iki 9 ir nuo 10 iki 12 klasės. Tad mergaitė, besimokanti šeštoje klasėje, yra vis dar mergaitė. Jai nerūpi makiažas ar vyresni vaikinai, nes jų paprasčiausiai nesutinka savo mokykloje.

Anna: Esu girdėjusi teoriją, jog kuo šaltesnis klimatas valstybėje, tuo jaučiamas didesnis atstumas tarp žmonių. Tad vaikai Lietuvoje moka palaikyti atstumą, jie dažnai žiūri į tave ne kaip į draugą, o tik kaip į mokytoją.

Taip pat įtakos elgesiui turi ir tai, jog Izraelyje vyrauja daugiavaikės šeimos. Todėl šeimoje abu tėvai dirba, abu tėvai augina vaikus bei rūpinasi namais, visus šiuos darbus atlieka kartu. Tad vaikai namuose reikalauja kuo daugiau dėmesio, jiems nusibosta juo dalintis su savo broliais ar seserimis. Dėmesio stygių jaučia ir mokykloje, todėl nėra tokie ramūs.

Esate dirbę ne tik Lietuvoje ir Izraelyje, bet ir kitose šalyse. Tad kuo Lietuva skiriasi nuo kitų šalių?

Anna: Prieš čia atvykdami dirbome Maskvoje, ten taip pat gyvenome miesto centre. Dabar galime pasakyti, jog Lietuvoje yra kitaip. Nėra nei geriau, nei blogiau, bet yra tiesiog kitaip. Jei reikėtų lyginti šias dvi sostines pagal įvairių veiklų pasiūlą (muziejai, renginiai ir pan.), abu miestai šiuo aspektu yra puikūs. Tačiau mes ieškojome vietos su žydišku gyvenimu. Lietuvoje žydai yra tikri žydai, šeimos tuo didžiuojasi ir nori leisti savo vaikus į žydų mokyklą. Tad Vilnius iš visų mūsų aplankytų vietų išsiskyrė tuo, kad čia radome tikrą žydišką mokyklą, kur vaikai didžiuojasi, jog yra žydai.

Sakėte, jog aplankėte ir kitus Lietuvos miestus, ne tik Vilnių. Tad kuo, Jūsų manymu, Vilnius skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų?

Anna: Stebina tai, jog šalyje labai mažai žmonių. Tokios gražios vietovės, o jose praktiškai nėra žmonių! Norime paklausti kelio ir nėra ko pakalbinti… Pavyzdžiui, dažnai vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį sekmadienį apsilankome Kaune, vaikštome po senamiestį. Kavinės uždarytos, žmonių nėra, miestas tuščias! Tad manau, kad kažkas šioje šalyje stringa su darbo vietų skaičiumi, nes jei jų trūksta, žmonės ten ir negyvena.

Yehuda: Tai tikrai yra didelė problema. Vakar buvome ekskursijoje po Katedros požemius ir gidas pasakojo, jog turi dvi dukras. Viena jų gyvena Australijoje, kita – Airijoje… Tai man tikrai nepatinka! Mokykloje vaikai, paklausti, ką veiks po mokyklos baigimo, taip pat atsako, jog nori išvykti iš Lietuvos. Tikrai liūdna.

O ko dar, be didesnio žmonių kiekio, Vilniuje pasigendate?

Anna: Aš pasiilgstu hebrajų kalbos. Taip, mes su vyru tarpusavyje kalbame šia kalba, žiūrime filmus, bendraujame su artimaisiais internetu ir pan., tačiau kalbos vis vien trūksta. Taip pat gamtos. Namuose gyvenome šalia jūros, kuri vasarą pasiekia 28 laipsnius šilumos. Ir, žinoma, karšto oro bei saulės, juk Izraelyje nuo balandžio iki spalio mėnesio nelyja lietus, nėra nei menkiausio debesėlio danguje!

Yehuda: Aš pasigendu triukšmo. Izraelyje žmonės yra triukšmingesni, jie kalba garsiai ir labai gestikuliuoja. Suriškite man rankas ir aš nebegalėsiu kalbėti (juokiasi). Taip pat artumo, žmonės ten artimesni, bendrauja šiek tiek paprasčiau ir šilčiau.

 

 

Susiję