Skrabalininkas Egidijus Impolis: Tikras menininkas kuria ir mokosi pats
„Aš neieškau tinkamo medžio, jis pats mane susiranda“, – sako tautodailininkas rozalimietis Egidijus Impolis, versdamas storą albumą su išdrožtų skulptūrų nuotraukomis. Žmogus, kurio rankose medis atgyja „antram gyvenimui“, nieko nemokytas ir nepastūmėtas, jau nuo pat vaikystės pradėjęs draugystę su medžiu, šiandien savo darbais stebina ne tik aplinkinius Pakruojo rajono gyventojus, bet ir žmones visoje Lietuvoje.
Skrabalininkas vasarą dalyvauja tarptautiniuose pleneruose, kuriuose drožia ir pristato savo įspūdingus darbus. E. Impolio asmeninio archyvo nuotr. Daugybė įspūdingų koplytstulpių, septyni komplektai šiandien niekur Lietuvoje nebegaminamų medinių autentiškų skrabalų, lėkštės, išskirtiniai lauko baldai, supynės, skulptūros, atgyjančios pasakų personažais, ar suvenyrai su miesto atributika yra tik dalis E. Impolio darbų, kuriais tautodailininkas galėtų pasigirti.
Noras drožinėti atsirado vaikystėje
E. Impolio gyvenimas be drožybos neįsivaizduojamas jau seniai. Menininkas vasarą dalyvauja pleneruose, kur susitinka su daugybe medžio drožėjų iš viso pasaulio, triūsia prie didžiausių skulptūrų ar koplytstulpių, o žiemą mažesnius darbus ruošia namuose arba šalia esančiose nuosavose dirbtuvėse.
Savamokslis tautodailininkas pasakojo, jog su medžio drožimu susipažino dar vaikystėje. Kadangi šalia nebuvo žmogaus, tuo metu galinčio išmokyti šio amato, geriausiu mokytoju Egidijus tapo pats sau: „Kai buvome vaikai, sugalvodavome pačių įvairiausių užsiėmimų. Kai pradėjo rodyti pirmuosius filmus, jie tapdavo mūsų žaidimų ir kūrybos įkvėpimu. Jei filmas apie karą – lakstome ir vaidiname kareivius, žaidžiame karą. Jei filmas apie indėnus – visi tampame indėnais.“ Anot E. Impolio, pirmieji jo drožiniai buvo žaidimams naudojami mediniai šautuvėliai, kardai ar indėnų lankai, kuriems pasidaryti daug mokslo, rodos, ir nereikėjo.
Vėliau, būdamas jau šiek tiek vyresnis, mokykloje Egidijus pradėjo dalyvauti technologijų olimpiadose. Pomėgis drožti medinius suvenyrus ir smulkius žaislus bėgant metams vis augo. „Ar galima ką nors kaltinti, kad tuo metu manęs ko nors neišmokė mokytojai? Tais laikais atrasdavome pačių įvairiausių būdų, kaip norimus dalykus išmokti patiems“, – šypsojosi pašnekovas. Savo pirmąjį koplytstulpį Egidijus pasakojo išdrožęs būdamas maždaug trisdešimties metų, o šiandien suskaičiuoja jau bene šimtą įvairių medžio skulptūrų.
Medžio darbuose įdėta dalis savęs
Kiekvienas menininko darbas turi savitą stilių, idėją ir dvasią. Nesvarbu, ar tai būtų Biliūno motyvais sukurtos skulptūros – Jonukas, šunelis ir katinas, ar lauko baldai, kuriuose galima įžvelgti tam tikrus įkomponuotus zodiako ženklus, ar koplytstulpiai, kurie, pasak drožėjo, skleidžia gerą energiją. „Visuomet stengiuosi išlaikyti pagrindinius tris koplytstulpio komponentus – stogelį, piramidę ir saulę. Ši koplytstulpio vieta energetiškai valo aplinką, kaupia aplink save gerą energiją ir, jei yra teisingai padaryta, gerą energiją skleidžia net iki keturių kilometrų spinduliu. Juk Lietuva ne veltui pagonybės laikais buvo koplytstulpių šalis – stabmeldžiai. O saulė visuomet buvo stiprybės ženklas. Saulės ženklas veikia kaip antena“, – sakė E. Impolis.
Meilė muzikai
Visgi, medžio meistras krašte garsėja ne tik savo išskirtinėmis skulptūromis ir kitais įspūdingais dirbiniais, bet ir muzikiniais gebėjimais, kuriais pasigirti galėtų ne kiekvienas žymus muzikas. Egidijus sugeba groti pačiais įvairiausiais instrumentais – bosine gitara, kontrabosu, akordeonu, kanklėmis, lumzdeliu, sintezatoriumi, skrabalais. Neapsieina ir be dainavimo. Žmogus, kurį būtų galima pavadinti tikru menininku ir visų galų meistru, dažnai yra kviečiamas groti vestuvėse, jubiliejuose, miesto, skrabalininkų bei kitose šventėse, susibūrimuose.
Muzikanto gyslelė Egidijaus gyvenime atsirado neatsitiktinai. Būdamas penkiolikos, dar neišmanydamas muzikos, dovanų iš mamos gavo vienbalsius vargonėlius, kuriais, visiškai nepažinodamas natų, išmoko groti tiesiog iš klausos. Kiek vėliau susipažino su gitaristu A. Gruodžiu. Muzikinio išsimokslinimo neturintys vyrai ėmė groti kartu ir atrado vis daugiau skirtingų instrumentų. „Pamenu, kai grodavome šokiuose. Kaip būdavo linksma… Vėliau teko gitarą paimti armijoje ir stebėti, kaip groja kiti bei mokytis iš jų“, – pasakojo E. Impolis.
Po armijos savamokslis muzikantas buvo pakviestas groti į „Šviesos“ ansamblį, kuriame pirmą kartą pamatė skrabalus. „Išmokti groti skrabalais paskatino motyvacija išvažiuoti koncertuoti į Vokietiją. Sąlyga buvo tokia, jog per du mėnesius turėjau susipažinti su instrumentu, jį perprasti bei išmokti visus programos kūrinius. Ir man pavyko, išvykome“, – prisiminimais dalijosi Egidijus. Pasak muzikuojančio tautodailininko, vėliau kartu su ansambliu prasidėjo kelionės į Italiją, Lenkiją, Rusiją ir Ameriką. Natas pradėjusiam pažinti tik ansamblyje, E. Impoliui kartais tekdavo į tolimus kraštus išvykti kelis kartus per metus.
Naujai atrasta aistra – skrabalai
Visgi kelionės ir muzika neužgesino drožėjo gyslelės. Maždaug po 10 metų pertraukos Egidijui, vėl prisilietus prie skrabalų ir prisiminus anksčiau ansamblyje grotus kūrinius, kilo idėja padaryti pirmuosius skrabalus pačiam. Iš nuogirdų ir trumpų pasakojimų prasidėjo gamybos vargai ir ilgos dienos, bandant perprasti skrabalų drožimo technologiją bei jų derinimą. Egidijus pasakojo, jog iki šios dienos yra padaręs septynis skrabalų komplektus.
Šiandien Egidijus yra kviečiamas pasirodyti įvairiose šventėse, skrabalininkų suvažiavimuose ir džiaugiasi, jog skrabalų muzika džiugina ir vis dar domina aplinkinius. „Smagu kai pavyksta prikaustyti dėmesį, ypač dabar, kai sudominti šiuolaikinį jaunimą darosi vis sunkiau, tačiau viskas yra paaiškinama“, – sakė Pakruojo „Žemynos“ pagrindinėje mokykloje technologijų mokytoju dirbantis tautodailininkas.
Egidijus pasakojo, jog skrabalai yra kilę iš varpelio. „Kadaise būdavo tokie varpeliai, kuriuos piemenys parišdavo besiganančioms karvėms ar ožkoms po kaklu. Kai jos ganydavosi, varpeliai barškėdavo, o kai ateidavo pogulio metas – skambesys nutildavo ir piemenys galėdavo prisnūsti ir pailsėti. Būtent dėl šio skambėjimo skrabalo garsas yra mums įaugęs atmintyje, atėjęs iš mūsų protėvių, seniausių laikų. Kai šią tiesą supranti, pasidaro aišku, kodėl skrabalai tokie savi ir kodėl taip keistai artima jų klausantis“, – pasakojo pašnekovas.
Jaunimas nori kurti virtualiame pasaulyje
Pasak mokytoju dirbančio Egidijaus, šiandien jaunimui, gyvenančiam moderniųjų technologijų pasaulyje, darosi vis sunkiau ilgesniam laikui susitelkti kūrybinei veiklai bei atrasti motyvacijos dirbti ir tobulinti save be kieno nors pagalbos. Retam užtenka valios kantriai šlifuoti medžio gabalėlį, kol šis įgaus norimą formą. Daug smagiau spaudyti mygtukus ir kompiuterio pagalba kurti virtualų pasaulį – be žmogiškosios šilumos ir dvasios. Kūryba – lėtas procesas, kuris darosi svetimas šiuolaikiniams, greitį pamėgusiems vaikams. E. Impolis stengiasi, kad jo pamokose mokiniai suprastų, jog rankomis padarytas medžio darbelis skleidžia gėrį ir šilumą. Pasak pedagogo, neseniai vienos mokinės išdrožtas mažytis koplytstulpis sujaudino šeimos narius iki ašarų. Egidijus tiki, jog tokie jautrūs momentai skatina suprasti, kas iš tiesų yra tikra ir artima kiekvieno žmogaus sielai.
