Ką pamiršome per olimpines žaidynes?
Olimpiados metu ir likus kelioms savaitėms iki jos kelis kartus net buvau pagalvojusi: galbūt Julilja Jefimova yra mūsų šalies atletė? Apie šią rusę kalbėta tiek daug ir taip dažnai, jog visus to laikotarpio sporto straipsnius buvo galima suskirstyti į dvi kategorijas: apie Jefimovą ir ne apie Jefimovą.
Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė. Vytauto Draginio nuotr. Taip, sutinku, Rusijos dopingo skandalas ir į jį įsivėlusi mūsų nacionalinės žvaigždės Rūtos Meilutytės konkurentė yra įdomi tema, tačiau viskam yra ribos, tiesa? Gaila, bet medalius iškovoję mūsų irkluotojai Mindaugas Griškonis bei Saulius Ritteris ir Milda Valčiukaitė bei Donata Vištartaitė sulaukė daug mažiau dėmesio, nei Rusijos plaukimo pažiba. Su ja konkuruoti galėjo nebent krepšininkai.
Krepšinio psichozė Lietuvoje visiems yra suprantama ir natūraliai priimama. Nesvarbu, kokią vietą užima krepšininkai ir pro pirštus praleidžiant tai, kad bent jau teoriškai Lietuvos sporto padangėje šiuo metu yra ir ryškesnių žvaigždžių. Krepšininkai vis vien yra garbinami ir greičiausiai visuomet taip ir bus. Nesupraskite manęs klaidingai, neturiu nieko prieš šią gražią sporto šaką. Džiugu, jog mūsų šalis turi kuo didžiuotis, džiaugtis ir kaip bent truputį apie save pranešti pasauliui. Tačiau norėtųsi, jog bent trečdalis straipsnių, kurie buvo parengti galimiems Lietuvos krepšinio rinktinės varžovams analizuoti, kitų olimpinių žaidynių metu būtų skirti šiuolaikinės penkiakovės ar lengvosios atletikos apžvalgai.
Ar žinote, kodėl neklausė Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės žirgas? Kodėl kitas Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės atstovas Justinas Kinderis buvo dusyk nusviestas nuo savo žirgo ir pasitraukė iš kovos dėl medalių? Todėl, kad jie abu prasti raiteliai? Galimas variantas, tačiau ne visai taip. Nedaugelis žino, jog pagal šiuolaikinės penkiakovės taisykles visi atletai traukia burtus, kokį žirgą gaus varžyboms, ir kad žirgai būna dvejų kategorijų: arba sunkiai suvaldomi ir užsispyrę, arba ramesni ir klusnesni, tačiau „garbaus amžiaus“. Todėl jojimas šiuolaikinėje penkiakovėje dažnai yra vadinamas loterija, t.y. ne viskas priklauso vien nuo sportininko. Tačiau dauguma sporto entuziastų nežino šiuolaikinės penkiakovės specifikos, kadangi žiniasklaidoje trūksta informacijos apie šią sporto šaką. Nepaisant to, kad Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė yra olimpinė čempionė.
Ką esate girdėję apie sportinę gimnastiką? Turbūt ne kažin ką. Nors lietuvis Robertas Tvorogalas olimpinėse žaidynėse dalyvavo net septyniose šios sporto šakos rungtyse. Tačiau jokios informacijos ar bent elementarios apžvalgos apie tai tiesiog nebuvo.
O ką prieš olimpines žaidynes buvote girdėję apie bronzą iškovojusius Aurimą Lanką ir Edviną Ramanauską? Greičiausiai apskritai nežinojote, jog yra tokie baidarių ir kanojų irkluotojai. Kaip turbūt nežinojote ir fakto, kad jie buvo baigę karjeras ir emigravę, o vėliau vėl grįžo į sportą. Jie porai dienų žiniasklaidoje blykstelėjo tik tuomet, kai iškovojo olimpinį apdovanojimą. Kai tuo tarpu žinojome kiekvieną Julijos Jefimovos ištartą sakinį.
Kai tiek daug sporto šakų, atletų ir apskritai olimpiados detalių buvo palikta užmarštyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos sporto žiniasklaidai tiesiog trūksta žmogiškųjų išteklių. Kad per mažai žmonių olimpiados metu dirbo šioje srityje, todėl nebuvo kada gilintis, analizuoti ir skirti pakankamai laiko visiems mūsų šalies atstovams. O galbūt buvo nueita lengviausiu keliu: rašoma tik apie tai, kas jau ir taip populiaru, skandalinga ir pritrauks auditoriją?
Akivaizdu, jog apie olimpines žaidynes ir mūsų šalies sportininkus išgirdome tikrai ne viską, ką norėjome ir turėjome. Nepelnytai pamiršome ne vieną atletą, kuris iš visos širdies kovojo ir gynė mūsų šalies garbę. Tuo tarpu kai kurie dalykai buvo pernelyg eskaluojami ir per intensyviai aptarinėjami.
Todėl žiniasklaidos priemonėms privalu pasidaryti tinkamas išvadas bei pasimokyti iš padarytų klaidų. Šalyje, kurioje sportas yra tikrai populiarus ir mėgstamas, norėtųsi turėti stiprią, įdomią, daugybę skirtingų sporto šakų paliečiančią sporto žiniasklaidą, iš pradžių bent jau per olimpines žaidynes. O ypač ji turėtų mylėti mūsų šalies sportininkus, kurie dažnai nepelnytai lieka kažkur paraštėse.
