Toleruoti negalima niekinti

Liūnės Naujikaitės nuotr.

„Neiškentęs mokyklos draugų patyčių, nusižudė vaikas“.

„Po nemalonaus incidento su subkultūros atstovais į ligoninę atvežtam juodaodžiui jaunuoliui nustatytas smegenų sutrenkimas“.

„Homoseksualų eitynių Vilniuje metu protestuojančių buvo daugiau nei dalyvių“.

Visi paminėti įvykiai turi vieną bendrą bruožą – diskriminaciją. Galime pasauliui rėkti, kokie mes, lietuviai, esame tolerantiški ir kaip gerbiame kitokius, bet tyrimai rodo ką kita. Pripažinkime! Dažnai užimame neįgaliųjų vietas automobilių stovėjimo aikštelėse, nuo romų tautybės žmonių bėgame į kitą gatvės pusę, kaip maro bijome musulmonų, kinus vadiname „čiurkomis“, homoseksualus – vaikų tvirkintojais, o prie ŽIV infekuoto žmogaus turbūt bijotumėme net prisiliesti. Tai tik keli pavyzdžiai. Dažnai prieš netoleranciją užmerkiame akis, negirdime, nutylime arba visa gerkle rėkiame ir žeminame, negalvodami savo galva ir palaikydami tai, kas normalu. O ar toks mūsų požiūris yra normalus?

Šio leidinio tikslas – atkreipti Jūsų dėmesį į Lietuvoje pasitaikančius diskriminacijos atvejus. Jį rengiant, teko bendrauti su narkomanų globotojais, JAV bei Lietuvoje dirbančiais ekspertais. Įsiveržėme į uždarą bažnyčios gyvenimą, bandėme įsijausti ir į diskriminuotojų, ir į netoleranciją mokykloje patiriančių vaikų pasaulius. Kol kas mūsų leidinys juodai baltas – galbūt kada nors jį bus galima nuspalvinti šviesesnėmis spalvomis.

Toleruoti, negalima niekinti.

Patalpinta: Komentarai, Nuotraukos