Žurnalistika miršta, tegyvuoja „Facebook“
Fast food (angl. greitas maistas) Lietuvoje dar ne tiek išpopuliarėjęs, kiek Amerikoje, bet fast news (angl. greitos naujienos) taip šluosto nosį tradicinei, bent kiek rimtesnei žiniasklaidai, kad amerikiečiai, garsėjantys solidžia žurnalistikos mokykla, turėtų tik pavydėti.
Šiandien žmonės nepaprastai susirūpinę greičiu – kiek laiko užtruks nuskristi iki Niujorko ar ką nors atsisiųsti internetu. O ką mes veiksime su išloštu laiku? Irmanto Gelūno nuotr., 15 min. Perskaičiusi kolegės Jurgitos Lapienytės pamąstymus apie šių dienų žiniasklaidą ir žurnalistus, mintyse nusikeikiau – kodėl ne aš tai parašiau? Būčiau galėjusi pasakyti tą patį (tik to Peliuko Mikio nesirengčiau). Nors ir nepasakiau, vis tiek įkišiu trigrašį.
Kad ir kaip negražu būtų spjauti į šulinį, iš kurio patys geriame, bet internetas išties yra šiukšlynas. Sykį vienas gerai žinomas dabar jau buvęs parlamentaras (teisininkas, Seimo komiteto pirmininkas, taigi ne koks rėkautojas nuo statinės) mestelėjo portalų neskaitantis, nes nesiknisa po šiukšlyną lyg bomžas. Ironiškai šyptelėjau ir bandžiau ginti darbovietės garbę (net šiek šiek suspaudė širdį – kaip čia taip, juk esame tokie populiarūs, inovatyvūs ir reikšmingi, o jis neskaito!), bet kuo toliau, tuo labiau turiu su juo sutikti.
Dabar žurnalistu „dirba“ kas tik nori. Kaip pupytė, „susprogdinusi seksualumo bombą“ prie Baltojo tilto ar užkimšusi „Facebook“ savo nuotraukomis ir iškart kviečiama į TV laidas, tampa žvaigžde, taip asmeniniame tinklaraštyje besireiškiantis gudročius tampa visuomenės informuotoju. Tai nebūtų bėda – ne vienam žmogui už tinklaraščiuose reiškiamas įžvalgas paspausčiau ranką. Tačiau dabar jau nebe tinklaraštininkams reikėtų kovoti dėl Seimo akreditacijų, o bet kuriam „Facebook“ ar „Twitter“ užsiregistravusiam žmogui.
„Veidaknygėje“ galima ne tik apžiūrėti klasiokų, kursiokų ir kaimynų naujagimius (šlovė Markui Zuckerbergui, kad jo dar nebuvo pasaulyje mano gimimo metais), vakarienei patiektas lėkštes ir žiemą su vaikais nulipdytus besmegenius, gauti patikimo santechniko kontaktus, parduoti nebereikalingus daiktus ar rasti neregėtų giminaičių, bet ir sužinoti svarbiausias naujienas. Kad nebėra Vytauto Šapranausko, sužinojau būtent čia, nes, tą popietę porą valandų vairavusi, po to pirmiausiai įsijungiau ne kokį naujienų portalą, o „Facebook“.
Jurgita rašo: spauda miršta. Ne spauda, o žurnalistika, bent jau ta tradicinė (portalus jai irgi reikėtų priskirti, nes jie, šiaip ar taip, kol kas svarbiausia savo funkcija laiko informavimą apie visuomenei svarbius įvykius, kurį jau ima gožti pramoga, skelbimai, skaitytojų pranešimai, „YouTube“ vaizdai ir pan.).
Interneto portaluose dirbu bene septintus metus. Darbo specifika išugdė įprotį rašyti ne kuo kokybiškiau (daugiau šaltinių, faktų, patikrinimų ir komentarų prieš paskelbiant žinią), o kuo greičiau. Nes juk kitas portalas gali aplenkti kokia 1 minute 26 sekundėmis! Skaitytojai vargu ar tikrins su chronometru, bet redaktoriai – neabejotinai.
Kartais sapnuoju krentančius lėktuvus (laimė, tuomet būnu ant žemės). Spėkite, ar sapne skubu skambinti 112. Oi, nefantazuokite – ieškau bloknoto ir paknopstomis lekiu žiūrėti, kas nutiko, kad būčiau pirmesnė už konkurentus.
Su kolegomis ginčijamės, kas svarbiau – dirbti rekordininko Usaino Bolto greičiu ar likti be medalio, bet neapsijuokti prieš skaitytojus dėl pražiopsotų kalbos klaidų ir galbūt klaidingos informacijos? Sykį taip „numarinau“ vieną garbų išeivijos veikėją – kaip netikėsi, kai prezidento patarėja sako. O tereikėjo papildomo skambučio. Savo garbę išgelbėjau tik nurodžiusi informacijos šaltinį. Atsakymas į tą retorinį klausimą turbūt aiškus – sekundės svarbiau, klaidas galima pataisyti po to (jei bus laiko).
O su kitais, kurie nesusiję su žiniasklaida, ginčijamės dėl pačios žiniasklaidos kokybės. „Neskaitau/nežiūriu, nes rašo nesąmones, rodo vien nuogus užpakalius ir taip toliau“ – maždaug tokius argumentus girdžiu. Vėl sunku ginčytis, bet kontratakuoju teisindamasi, kad žmonės tuos nuogus užpakalius apžiūrinėja.
Gali savaitę analizuoti biudžeto projektą ar padaryti interviu su Oksfordo mokslininku, bet straipsnį paskaitys mažiau žmonių, nei paspaus pusnuogės pirmūnės nuotrauką. Nebent projekte rasi pinigų, suplanuotų kokiai prostitučių įstaigai, ar mokslininkas prisipažins, kad jaunystėje buvo Eltono Johno meilužis. Skaitys čepsėdami iš pasitenkinimo, bet čia pat ūdys: „Iki ko nusirito žurnalistai…“
Užburtas ratas. Tačiau juk galima jį pristabdyti – dar yra Lietuvoje žurnalistų, kuriems rūpi ne tik kaip, bet ir ką pranešti skaitytojams, klausytojams ar žiūrovams. Greitai, bet ir kokybiškai.
Išties žinių mums reikia kuo greičiau ir – kad ir kaip to nenorėtum – kuo labiau suvirškintų. Prieš kelis mėnesius su britų rašytoju Tahiru Shah diskutavome apie laiką. Šiandien žmonės nepaprastai susirūpinę greičiu – kiek laiko užtruks nuskristi iki Niujorko ar ką nors atsisiųsti internetu. „O ką mes veiksime su išloštu laiku?“ – retoriškai klausė jis. Vaikams, draugams, knygoms, pasivaikščiojimui miške ir panašiems malonumams laiko irgi nebelieka.
Kad ir kaip greitai lėktume per gyvenimą, aš vis dar noriu atsiversti laikraštį, net jei jam perskaityti prireiks dienos, sugaišti valandą ne bėgte parašytam naujienų portalo straipsniui, savaitgalį paklausyti įdomaus interviu su primirštu aktoriumi, užuot spoksojusi eilinį Arūno Valinsko, jo šeimos ir bičiulių kompanijos projektą.
Autorė yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studijų absolventė. Komentaras paskelbtas www.15min.lt
