Žurnalistų profesija: ar lieka vietos laisvalaikiui?

Žurnalisto darbas – pilnas iššūkių. Dalis jų ne tik profesiniai, tačiau ir asmeniniai – kaip suderinti darbą ir laisvalaikį, asmeninį gyvenimą ir karjerą? Greitas tempas, dinamiškumas, neplanuotos situacijos ir netikėti iškvietimai – tokia žurnalisto kasdienybė. Galbūt todėl dažnam žurnalistui sunku suprasti, kur yra toji riba, kada baigiasi darbo diena ir prasideda laisvalaikis.

REGINA KUBERTAVIČIENĖ, fotožurnalistė, dėstytoja

Laisvalaikio pomėgių turiu daug: tapau, dainuoju, rašau eilėraščius ir…kopiu į viršūnes (esu kalnų turistė ir alpinistė). Taip atitrūkstu nuo įtempto savo gyvenimo tempo – rašymo ir pedagoginės veiklos. Į kalnus keliauju beveik kas metai nuo tos dienos, kai pirmą kartą išėjau į tikrą turistinį žygį su universiteto žygeivių klubu.

Tiek mano tėvai, tiek mano šeima priėmė tokią, kokia esu: baisi nenuorama, todėl ir pasirinkau fotožurnalisto profesiją. Šeima karjerai nemaišė, joje  brendo mano asmenybė. Esu tipiškas dvynys, turiu, tarsi Karlsonas, tą energetinį motoriuką, kuris skatina domėtis visa kuo, kas vyksta šiame pasaulyje. Teko dalyvauti visuose nepriklausomybės kūrimosi įvykiuose, argi galėjo būti kitaip?

Iš tikrųjų, žurnalisto darbas yra toks, kad negali būti žodžio: n-e-g-a-l-i-u.

Čia labai tiktų mano dėstytojo, šviesios atminties Jono Bulotos, pamokymas: išvarė pro duris – įlipk pro langą, išmetė pro langą – įlįsk pro kaminą.

Vaikai sakė, kad jų vaikystė buvo linksma – pasiimdavau drauge: su dukrele gerai paplaukiojau baidarėmis Lietuvos upėmis, o su sūnumi prieš pora metų buvome Pietvakarių Pamyre…

AUDRONĖ URBONAITĖ, „Lietuvos ryto“ žurnalistė, rašytoja

Urbonaite

Labai mėgstu toli vaikščioti – ypač po apleistas vietoves, kur nėra arti žmonių. Laukais galiu be kelių takelių nubristi kilometrų kilometrus. Bet nemėgstu to daryt su kitais. Kai eini su kitais, reikia kalbėtis, o kalbėjimas trukdo galvoti. Ypač smagu per pusnis vienai bristi žiemą – vėjas ir sniegas pilną galvą pripusto idėjų. Bet šitas pomėgis – labiau rašytojiškas bruožas, o ne žurnalistės lemtis.

Šitaip viena bastytis baisiai bijau – kad kas nors neužpultų, todėl visada nešuosi garsų švilpuką ir akinančios šviesos žibintuvėlį. Esu skaičiusi, kad tampytis su savimi dujų balionėlį neverta, nes plėšikai dažniausiai spėja juo į akis papurkšti tam, kurį puola.

Atsiskyrėlės laisvalaikis turi pliusų – jautiesi viena visoje žemėje ir niekas negali duoti „vertingų” komandų.

Karjeros ir asmeninio gyvenimo nepavyksta suderinti. Todėl visiems meluoju skirtingus dalykus: šeimai sakau, kad man reikia dirbti; darbe sakau, kad tuoj mirsiu; vaikams sakau, kad išskridau į komandiruotę; meilužiui – kad praėjo susižavėjimas. O pati einu į skaityklą arba bastausi ten, kur nieko nėra. Visi visada yra įsitikinę, kad tiesa man neduota. Kartais grasina nušauti. Bet kaip jie be manęs? Numirtų iš nuobodulio.

BERTA TILMANTAITĖ, fotožurnalistė, multimedijų startuolio „Nanook“ įkūrėja

Berta TIlmantaite

Darbo nuo laisvalaikio nelabai atskiriu – nuolat keliauju ir dirbu pakeliui. Tikru laisvalaikiu turbūt vadinčiau laiką be kompiuterio, nardymą, plaukimą, filmų ir serialų žiūrėjimą, knygų skaitymą, laiką su svarbiais žmonėmis, kai mintys nesisuka apie darbus ir nereikia skubėti kažko padaryti. Tik šitaip nedažnai pasitaiko.

Darbas su asmeniniu gyvenimu yra labai susipynę ir takoskyros beveik nėra. Viskas susiderina savaime, pagal tai, kaip susidėlioju prioritetus.

PAULIUS ŠIRONAS, LRT žurnalistas

Panardęs po naujienas LRT radijuje bei televizijoje ir darbų, kuriuos turiu padaryti neatidėliodamas, laiko laisvalaikiui turiu ne tiek ir daug. Dirbdamas žiniose, nuo naujienų iš esmės neatitrūkstu ir po darbo. Visada viena ausis ar akis seka, kas svarbaus vyksta. O turėdamas laisvų valandų, stengiuosi jas išnaudoti kuo įvairesniems dalykams. Jeigu turiu daugiau jėgų, tada po truputį ruošiuosi artėjantiems skaitymo vakarams ar renginiams, kuriuos vesiu. Jeigu jų greitai neplanuoju, tada kartais įninku į rimtas knygas, klasikinę muziką, parodas ar spektaklius, o kartais užsinoriu roko ar šokių per visą naktį. Būna, kad tiesiog išeinu pasivaikščioti į miestą, parką – puikus būdas suprasti, kuo žmonės gyvena kasdienybėje. Turiu keletą gerų draugų ir nors susitinkame ne itin dažnai, tačiau susitikimai būna ilgi, įdomūs, linksmi ir kartu gilūs. Vis aplankau artimuosius. Šiltuoju sezonu kartais kur nors iškeliauju į užsienį, o daugiausiai laiko praleidžiu mylimoj sodyboj, toli nuo miestų, drauge su saviškiais, kartais atkeliauja draugų, giminių… Ten smegenys ilsisi – dirba tik raumenys ir dūšia.

Suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą pavyksta sunkiai, bet darau, kas įmanoma. Turi žmogus sau pripažinti, kad be darbo laisvalaikis gal net apkarstų, prarastų savo vertę, o darbas be laisvalaikio būtų sustingęs ir negyvas… Darbo turi būti daugiau, bet nors mažiukas laisvalaikis – būtinas, kad jaustumei gyvenimo pulsą, neprarastumei jausmų ir humoro.

BIRUTĖ DAVIDONYTĖ, GRYNAS.lt žurnalistė

Dirbant žurnalistinį darbą, laisvalaikio nėra itin daug, tenka dirbti ir vakarais, ir savaitgaliais, kartais ir po darbo eiti į įvairius susitikimus su šaltiniais. Todėl stengiuosi kiekvieną laisvą minutę skirti artimiems žmonėms: šeimai, draugams. Kita laisvalaikio dalis, kai norisi tiesiog nieko neveikti ir ilsėtis: skaityti knygas ar žiūrėti filmus, bet ir tai pavyksta ne itin dažnai.

Suderinti darbą su asmeniniu gyvenimu pavyksta sunkiai, ypač, jeigu labai myli savo darbą ir tau labai rūpi matomos problemos, tuomet gali dirbti ir beveik paromis. Grįžus iš darbo, vakarui parsinešu krūvas dokumentų, kuriuos turiu perskaityti ir įsigilinti, kad galėčiau užduoti teisingus klausimus teisingiems žmonėms. Iš tiesų, bent jau pastaruoju metu pritariu frazei, kad žurnalistas – tai žmogus, kuris turi nedaug asmeninio gyvenimo. Bent jau man nuolatos viskas susiklosto taip, kad didžioji dalis laisvalaikio ir yra darbas, tačiau dėl to nesiskundžiu. Priešingai – aš labai mėgstu savo darbą, tai, ką darau ir esu labai užsidegusi, niekas manęs neverčia dirbti per naktis. Kartais pats taip pasirenki. Šiuo metu darbas ir yra mano gyvenimas.

AURIMAS PEREDNIS, „Žinių radijo“ laidų vedėjas, žurnalistas

Perednis

Mano laisvalaikis yra trys maži vaikai. Man atrodo, kad mano darbas ir yra laisvalaikis. Poindustrinėse visuomenėse išsitrina ribos tarp darbo ir poilsio.

Pasakyti, kas yra darbas, o kas – poilsis, – labai sunku. Pavyzdžiui, atvažiuoja pas mane draugas šeštadienį vakare, bet kas dešimt minučių vis tiek žvilgteli į telefoną, o ten įjungtas elektroninis paštas, facebook’as ir panašiai. Sunku atrasti laisvo laiko vien pramogoms.

Gyvenu kaime, todėl mėgstu išlįsti į lauką. Su vaikais pažaidžiame futbolą, su sūnumi – šachmatais. O kai randu laiko sau – skaitau knygas, gerus straipsnius. Manau, kad skaitymas labai svarbus. Taip pat peržiūriu laidas, kurių vedėjai yra mano žurnalistiniai autoritetai.

Turiu 11 laidų per savaitę, vaikai dar maži. Jų vežiojimas (į darželius ar kitur) užima itin daug laiko, tad ir laisvalaikio lieka ne itin daug. Labai mėgstu plaukioti, bet tam laiko irgi nebelieka.

SKIRMANTAS MALINAUSKAS, 15min.lt žurnalistas

malinauskas

Mano tipinė diena – 6.30 keliuosi ir vežu vaikus į mokyklą ir darželį, keliauju į darbą, kuriame  būnu iki 18-19 val. Kartą per savaitę budžiu iki 22 val., bet tada pradedu dirbti vėliau. Grįžus namo, sakau „labas“ žmonai, pažaidžiu su vaikais, vakarieniauju. Juos guldom – žiūriu į laikrodį ir matau skaičius „22:00“ arba „22.30“. Iki žadintuvo skambėjimo liko 8 valandos. Medikai sako, kad būtent tiek reikia miegoti, bet kas jų klauso? Turiu dar bent porą valandų per kurias galiu… pažiūrėti filmą, paskaityti knygą, net išeiti pasivaikščioti, nors jau vakaras. Taip pat, šį laiką galiu skirti piešimui – tai mano hobis. Laiko pomėgiams nelieka daug, o dar skaičiuojant visus skambučius po darbo ir karts nuo karto namie baigiamus tekstus, laisvalaikio lieka dar mažiau.

Savaitgaliai, atostogos ir valstybinės šventės – dienos, kai visą laiką galiu skirti šeimai. Tiesa, jei į šį klausimą atsakinėtų mano žmona, tai tikrai pasakytų, kad man tai sunkiai sekasi. Manau, tai vienas iš šios profesijos bruožų – visą laiką įjungtas budėjimo režimas. Profesija ilgainiui tampa gyvenimo būdu, o šeima priversta prie jo prisiderinti.

Beje, dar vienas mano atrastas dalykas – svarbu ne kiek, o kaip savo laiką su artimaisiais ir draugais leidi.

UGNĖ KARALIŪNAITĖ, DELFI.lt žurnalistė

Karaliunaite. JAV niagaros kriokliai

Dar nuo žurnalistikos studijų laikų man įstrigusi kažkurio (gaila, kad nepamenu) dėstytojo pasakymas, kad žurnalistika gyvenimo būdas, o ne darbas. Panašiai kartais jaučiuosi ir aš. Dirbant internetiniame laikraštyje su aktualijomis visada jautiesi „ant laido“, nes niekada nežinai kas ir kada nutiks ir gali tekti vėl sėsti prie kompiuterio.

Džiaugiuosi, kad kartais sugebu „atsijungti“ nuo darbo ir telefoną padėti į šalį.

Kadangi mano darbas daugiausiai yra sėdimas, laisvalaikį stengiuosi praleisti aktyviai, judėdama: lankau Zumbos treniruotes, žiemą lipu ant snieglentės, vasarą ant ilgalentės.

Manau, kad žurnalistui yra būtinas kuo platesnis pasaulio matymas, todėl visas savo atostogas praleidžiu keliaudama. Nors gal ir nebūdama žurnaliste tą daryčiau.

Ar pavyksta suderinti darbą su asmeniniu gyvenimu? Kažkaip bandau, bet kartais pagalvoju, kad kai kurių kitų specialybių žmonėms tai yra lengviau. Bent jau dabartinio mano darbo specifika yra tokia, kad sunku prognozuoti, kada tu baigsi darbo dieną, kartais tenka atšaukti susitikimus su draugais ar planus namuose.

Kartais ir išėjus iš darbo vis dar sunku „atsijungti“ nuo minčių apie darbą – ko nespėjai padaryti, ką reikės daryti rytoj, kam skambinti, kieno lauki atsakymo ir dar daug kitų minčių.

JURGA BALTRUKONYTĖ, „HAPPY 365“ žurnalo redaktorė

Prieš metus pradėjus savo verslą ir nėrus į leidybinę veiklą, gyvenimas virto visišku chaosu. Jame neįmanoma išskirti laisvalaikio ir darbo, nes viskas yra susipynę. Kadangi pati sau esu darbdavė, galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, šią žiemą tai buvo Kanarų sala Fuerteventūra. Buvo labai sunku save tramdyti, atsisakyti vandens pramogų ir paliepti: „Jurga, darbo valandos, marš dirbti!“ Mano laisvalaikis yra sportas (patinka slidinėjimas, irklentės, banglentės, šokiai, aerobika), susitikimai su draugais, kelionės (nors jos dažnai būna darbinės, bet visas jas dievinu). Kai rengiame numerį, maždaug tris savaites dirbame be jokių pramogų, be laisvadienių. Neskaičiuojame, kiek valandų, nebežinome, kokia savaitės diena. Būna, kad susinervini, kodėl tau niekas nekelia ragelio, nesiunčia tekstų, o, pasirodo, šiandien Velykos… Paskui išeini „minutėlei“ į miestą ir viskas baigiasi smagiu vakarėliu su draugais.

Darbą su asmeniniu gyvenimu pavyksta suderinti tik todėl, kad kartu su vyru Algiu Kriščiūnu sukamės tame pačiame chaose. Jis fotografuoja ir maketuoja mūsų žurnalą „HAPPY365“, kurio redaktore aš esu, jis iliustruoja mano parašytas knygas vaikams ir suaugusiems, jis apipavidalina mūsų kartu organizuojamus renginius. Jis supranta, kad dažnai vakarais nebūnu namie, nes arba einu į renginius, arba juos organizuoju, arba mano pašnekovai gali susitikti tik po darbo. Standartinis vyras to nepakęstų. Mes viską darome kartu – tai ir padeda, ir džiugina, ir nervina.

INDRĖ MAKARAITYTĖ, žurnalistė ir redaktorė

Laisvo laiko ne tiek ir daug. Ir visą, kurį turiu, stengiuosi praleisti su vaikais. Daug keliaujame po Lietuvą ir už Lietuvos ribų, bendraujame su draugais ir artimaisiais.

Ar sunku suderinti šeimą ir darbą? Šis iššūkis yra vienodai svarbus visiems be išimties dirbantiems ir šeimas turintiems žmonėms. Bet kai susidėlioji, kas yra svarbiausia, būna lengviau. Galėčiau sakyti, kad aš aukoju savo asmeninį laisvalaikį šeimai, bet čia žodis „aukoju“ nelabai tinka. Man būtų smagu galbūt leisti laiką vakarėliuose, priėmimuose, žiūrėti filmus ar eiti į koncertus, bet jei ten negalima su vaikais, dažniausiai aš ir neinu. Net jei gaunu viliojančių pasiūlymų. Dabar – vaikų auginimo metas, jiems dar manęs reikia, tai tuo labai džiaugiuosi ir stengiuosi išnaudoti kiekvieną akimirką.

O darbas yra darbas. Jei reikia dirbti vakare, kai vaikai tikisi mane matyti namie, jiems nėra sunku paaiškinti, kad man reikia dirbti. Kitą sykį aš specialiai pasilieku netikėtą laisvą popietę vaikams, kaip kompensaciją už „pradirbtą“ vaikų laiką.

Taip pat užsiimu juvelyrika. Bet to net nevadinčiau jo laisvalaikiu. Tai jau toks hobis – darbas. Laiką šiam užsiėmimui specialiai susiplanuoju.