Viešai skelbti savo politines pažiūras Lietuvos žiniasklaidai nepasimoka
Žiniasklaida Lietuvoje nėra linkusi viešai palaikyti vienos politinės srovės. Jos politines pažiūras galime įžvelgti nebent redakcijos komentaruose ar politinėse reklamose prieš rinkimus. Užsienyje matyti visai kitokių žiniasklaidos pavyzdžių: spauda viešai konstatuoja, kurią politinę pusę palaiko. „Verslo žiniose“ dirbantis žurnalistas Rytas Staselis teigia, jog taip yra dėl auditorijos alerginės reakcijos, kurią sukelia politiškai angažuota spauda.
Anot žurnalisto R. Staselio, Lietuvoje apsimetinėjimas nepriklausomu nuo politinių srovių kol kas didina pajamas. Vladimiro Ivanovo nuotr. (Verslo žinios) Kodėl Lietuvoje spauda neskelbia savo politinių pažiūrų?
Lietuvoje tam tikras politines sroves palaikančių leidinių nėra, nes tarp auditorijos yra likęs kompleksas nuo anų laikų. Kitaip sakant, politinių pažiūrų skleidimas trukdo verslui. Be to, įstatymas taip pat draudžia partijoms turėti savo žiniasklaidos priemonių. Kita vertus, nėra taip sunku pažinti, kuriai pusei leidinys prijaučia. Sudėtinga būtų įsivaizduoti, jeigu laikraštis „Verslo žinios“, kuriame dirbu, pradėtų ginti pensininkų interesus savo redakciniuose komentaruose. Mes ieškome tam tikro interesų balanso, nes suprantame, kad visuomenėje negali gyventi viena socialinė grupė, atskirai nuo kitos: tai yra, kad verslui būtų šiltnamio sąlygos, o pensininkai neturėtų ko valgyti, ir atvirkščiai. Tačiau akivaizdu, kad mes rašome ir stengiamės rašyti apie verslo problemas.
Laikraščiai ar televizijos kanalai rodo įvykius ir procesus tam tikru kampu, jeigu jie susiję su tam tikromis verslo ar politikos grupėmis, bet tai viešai nedeklaruojama, nes kenktų verslui.
„Verslo žiniose“ politines pažiūras būtų sunku nuslėpti. Yra nurodyti akcininkai, bendri principai, visi normos ir etikos kodeksai. Turime netgi atskirą savo etikos kodeksą, kuris galioja visam švedų koncernui „Bonnier Group“.
Ar jame minima, jog žurnalistas tekste negali palaikyti vienos politinės pusės?
Taip. Minima ir išsamesnių dalykų, kur kalbama, kieno sąskaita tu gali keliauti, pietauti, gyventi viešbutyje ir panašiai.
Jei „Verslo žinios“ redakciniuose komentaruose pradėtų rašyti, kad per maži mokesčiai „Sodrai“ ir juos reikia kelti, kaip ir visus kitus mokesčius verslui, jau kitą dieną sulauktume atitinkamo rezultato.
Iš ko galima suprasti, kad leidinys turi ryšių su viena politine srove ir jai stengiasi įtikti?
Reikia žiūrėti, ar leidinių, televizijos kanalų reklamos kiekiui turi didelės įtakos politinių partijų ar tam tikrų verslo struktūrų, remiančių tas politines partijas, reklama. Tam reikia pakankamai išsamiai tyrinėti procesą.
Kita vertus, nematau problemos, jeigu leidinys savo redakcijos komentare rašo, jog to leidinio nuomone, tam tikros politinės partijos programa, jų požiūriu, yra pati patraukliausia ir nurodo motyvus, kodėl ją remia. Jokios problemos. Tačiau kartais pasitaiko, kad prie politinės partijos pozicijos ar sprendimo yra pritempiami tekstai.
Per praėjusius rinkimus aš pats dariau projektą, kuriame subūrėme keturias asocijuotas verslo konfederacijas – pramonės konfederaciją, investuotojų forumą, darbdavių konfederaciją ir verslo konfederaciją. Akumuliavome jų pagrindines problemas, kurias matėme: pelno mokestis, PVM, Sodra ir panašiai. Tada paruošėme tokį klausimyną ir ištransliavome visoms kandidatavusioms partijoms, taip suteikdami šansą pasisakyti. Gavę atsakymus, pateikėme juos įvertinti verslo struktūroms, o prieš rinkimus paskelbėme, kuri partija yra draugiškiausia verslui. Taigi, manau, mes pateikėme viską pakankamai teisingai. Nežinau, ar galime kalbėti apie objektyvumą, nes tai daugiau verslo interesas, bet mes išrinkome tuos, kuriems rūpi, ir pateikėme pretendentams į valdžią. Pateikėme viską įvertinti be savo pozicijos.
Aš visai sutikčiau, jei kokiame kitame leidinyje būtų suburtos atitinkamos pensininkų ar kitų interesų grupių organizacijos, kurios akumuliuotų savo problemas ir pateiktų jas politikams.
Kaip atskirti, kada žurnalistas dirba politinei partijai ar politikui, o kada auditorijai?
Jei rašai straipsnį ir bandai rasti tiesą, be abejo reikia stengtis, kad politikas kalbėtų auditorijai suprantama kalba. Kartais tiesiog yra dygu kažko perklausti. Vienas iš „The New York Times“ ekonomikos žurnalistų sakydavo, kad politikai manęs nemėgsta, nes aš apsimetu „durneliu“. Politikus siutindavo jo perklausimai ir prašymai pataisyti. Čia yra pavyzdys, kaip žurnalistas dirba ne politikams, bet auditorijai. Psichologinė žurnalisto problema yra ta, kad kalbėdamas su politiku jis jį mato priešais save, o auditoriją tik įsivaizduoja, tad ji jo nespaudžia.
Jei jau prakalbome apie užsienio spaudą, kodėl ten leidiniai yra linkę viešai skelbti savo politines pažiūras?
Ten yra tradicijos. Prancūzijos „Libération“ ar Britanijos salų „The Guardian“ yra kairieji ir jeigu staiga taptų dešinieji ar pradėtų ieškoti objektyvumo, ko gero, bankrutuotų. „The New York Times“ yra Amerikos kairesniųjų liberalų dienraštis. Jie iš to duoną valgo.
Tuomet žiniasklaidos verslo įtaka jų politinių pažiūrų skelbimui nėra tokia didelė?
Tai ir yra verslas, kai tu atstovauji tam tikrą požiūrį, bet tai nereiškia, kad į tą požiūrį „lieji vandenį“ ar atrenki faktus, kad atitiktų kažkokią ideologiją. Keista, jeigu tais aktualiais klausimais – abortai, gėjų santuokos – dėl kurių niekada nebus sutarta, leidiniai staiga pakeistų savo nuomonę. Pavyzdžiui, jei „Verslo žinios“ redakciniuose komentaruose pradėtų rašyti, kad per maži mokesčiai „Sodrai“ ir juos reikia kelti, kaip ir visus kitus mokesčius verslui, jau kitą dieną sulauktume atitinkamo rezultato.
Tai reiškia, kad ne visada tam tikrą idėjinę srovę palaikantis leidinys turi būti remiamas politinės partijos?
Taip. Kalbant apie reklamos pirkimą, tai galima būtų toleruoti. Tarkime, konservatyvūs pensininkai, norėdami paremti tokių pažiūrų laikraštį, jį perka. Būtų logiška, jei konservatyviuosius pensininkus remianti struktūra irgi užsisakytų reklamą būtent tame leidinyje ir tai yra auka, neturinti nieko bendra su rinkodara.
Kodėl tuomet Lietuvoje skelbiamos leidinio politinės pažiūros galėtų sumažinti leidėjų pajamas?
Lietuvoje apsimetinėjimas nepriklausomu nuo politinių srovių kol kas didina pajamas. Tačiau skaitytojas nėra kvailas, jis greitai atpažįsta „falšą“. Jeigu deklaruoji, kad esi vienodai teisingas visiems, kritiškas mąstymas skaitytojui neleidžia priimti tos tiesos.
Psichologinė žurnalisto problema yra ta, kad kalbėdamas su politiku jis jį mato priešais save, o auditoriją tik įsivaizduoja, tad ji jo nespaudžia.
Ar išsakytas politinis požiūris redakcijų komentaruose būtų teisingas žingsnis?
Aš asmeniškai sveikinčiau, nors su mano požiūriu ne visi sutinka. Taip iškart žinočiau ir šalia tokios deklaracijos ieškočiau motyvų, kodėl jie mano, kad tai geriausias požiūris. Be abejo, jeigu kitame puslapyje pamatai atitinkamos partijos politinę reklamą ir tau kyla įtarimas, jog ne iš idėjos leidinys jai pritaria, gali laisvai pasitikrinti, už ką jie agitavo prieš ketverius metus. Tačiau čia jau politikų problema, nes jie neišplečia savo rinkėjų auditorijos, dėdami reklamą tik ten, kur ir taip juos palaiko.
Galbūt žinote leidinių ar žurnalistų, kurie akivaizdžiai palaiko vieną idėjinę srovę?
Tai daugumos apžvalgininkų ratas. Aš, pavyzdžiui, laikau save dešiniuoju. Tarkim Artūras Račas yra kairysis, Kęstutis Girnius taip pat, nes pasisako už progresinius mokesčius. Audrius Bačiulis iš „Veido“ – konservatyvus. Yra daug pavyzdžių, kuriems priimtina kažkuri viena politinė kryptis.
Su kokiomis dar problemomis, be laviravimo tarp politinių krypčių, susiduria žurnalistai?
Bene didžiausia problema – neprofesionalumas. Žemas profesionalumo lygis yra visoje žiniasklaidoje. Dabar sėdi televizijos ekrane žmonės, daro reportažus iš Ukrainos ir nemato skirtumo tarp dviejų Krymo miestų – Sevastopolio ir Simferopolio. Jeigu esi žurnalistas, tai skaitai, domiesi, ne dėl to, kad redaktorius liepia, o dėl to, kad tau įdomu.
Kalbant apie ateitį, ar mes galime tikėtis lietuviškos spaudos tradicijų ir politinių pažiūrų atsiradimo?
Galime tikėtis, jeigu laikraščiai nenumirs ankščiau nei tos tradicijos susiformuos. Tradicijai iš esmės reikia labai ilgo laikotarpio. Aš dar esu dirbęs, kai tekstus braukydavo cenzorius. O kalbant apie tradicijas, aš manau, reikia kelių kartų. Turint galvoje, koks yra komunikacijos virsmas, kuo jis baigsis, niekas nežino.
Aš dar ir pats nesuprantu, kokiais principais renkama informacija, iš kur atsiranda poreikiai. Darosi kraupu, kad jaunimas nebeskaito bendro konteksto, „išsigūglina“ ir domisi tik kažkokia siaura sritimi. Laikraščių reikšmė krinta, interneto kyla, bet internetas kol kas nėra ta terpė, iš kurios žurnalistai galėtų užsidirbti pinigus, tą padaryti dar labai sunku.
