Ar šiandien žurnalistas jau laisvas?
Prieš 110 metų išsivadavus iš Rusijos imperijos draudimo rašyti lietuviškai lotyniškais rašmenimis, spauda dar negalėjo vadintis laisva. Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. reikėjo paklusti Rusijos įstatymams. Vėlesnė tarpukario spauda demokratine santvarka galėjo džiaugtis vos pusmetį – 1926-aisiais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, apsireiškė ir juodasis laikotarpis Lietuvos žurnalistikoje. Galiausiai, 1990 metais atkūrus nepriklausomybę, spauda pagaliau pradėjo veikti demokratinės politinės santvarkos sąlygomis. Ar nuo tada žurnalistai jau laisvi? O galbūt carinius, vokiečių ar sovietinius apribojimus pakeitė kiti? Apie tai, kiek šiandien žurnalistą riboja redakcija, cenzūra, įstatymai ir kiti dalykai, kalbėjausi su Lietuvos žurnalistais.
Monika Garbačiauskaitė - Budrienė. M. Noreikaitės nuotr. DELFI vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė: „Anksčiau buvau įsitikinusi, kad žurnalistai stokoja laisvės tiek, kiek patys leidėjai apsiriboja ar kiek leidinys linkęs tarnauti kažkieno interesams. Maniau, jog laisvės suvaržymas ateina ne iš valdžios struktūrų, o iš iškreipto žiniasklaidos suvokimo, noro užsidirbti iš šaltinių, kurie nėra normalūs Vakarų žiniasklaidai. Ne iš reklamos, o to, kad kažką spausdina arba nespausdina, publikuoja ir nežymi užsakymo numerio, palankiai parašo apie politikų žmonas ir panašiai. Tačiau pastarieji Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) įvykiai buvo rimtas smūgis, parodęs, kad Lietuvos žiniasklaida nebeturi tokios galios, kurią turėjo anksčiau, stokoja vieningumo, galimybės ginti savo interesus. Manau, kad praėjusieji metai buvo labai svarbūs Lietuvos žiniasklaidai. Kaip jau minėjau, pastarieji STT įvykiai: BNS patalpų, redakcijos, žurnalistų kratos, taip pat veiksmai, susiję su TV3 televizija, rodo, kad Lietuvos žurnalistams kyla reali grėsmė. Vis dėlto gerai, kad žurnalistai susivienijo ir suorganizavo skubią akcija prie STT būstinės. Manau, jog ateityje tuos interesus reikia ginti neatsižvelgiant į tarpusavio išsiskyrusias nuomones ar nevieningą žurnalistų grupės veiklą. Tikiuosi, ateityje būsime vieningesni. Kalbant apie nuomonės laisvę, normalioje žiniasklaidoje ji yra atskirta nuo faktų, komentarams skirtos specialios skiltys. Manau, kad tai yra reikalinga, nes į kurią nors temą įsigilinęs žurnalistas tampa ekspertas. Kartais be reikalo baidomasi reikšti savo nuomonę, norint išvengti subjektyvumo.“LRT radijo laidų vedėja, VU lektorė Giedrė Čiužaitė: „Žurnalistas šiais laikas Lietuvoje gana laisvas. Galime kelti problemas, kurios atrodo svarbios, net jei tai ir nepatinka įtakingiems žmonėms. Tačiau dažniausiai galvoju apie tai, kaip tą laisvę riboja mūsų asmeninės silpnybės, materialiniai poreikiai. Pavyzdžiui, ką ir kurioje redakcijoje rašyti, kad greičiau atiduotum paskolą? Kai kurie kolegos lengviau randa darbą skaidrumo nesiekiančiose redakcijose, rengia užsakomas temas, pasirašo slapyvardžiais ir taip gyvena. Kita pusė – saugumas. Natūralu, jog domėtis kai kuriomis temomis yra pavojinga. Jei nesi avantiūristas, renkiesi ramesnį gyvenimą. Trečias klausimas – gyvenimo kokybė. Gali tiesiog nesinorėti kapstyti gilias problemas, kai, tarkime, tavo asmeninis gyvenimas jų pilnas. Tuomet matai, kad nepakeisi nuodėmingo pasaulio. Viena iš išeičių – rinktis pramogas ir nesukti galvos dėl svarbių neteisybių. Pati irgi ne visada dirbu taip, kaip reikėtų. Daug ką riboja ir mano pačios žinių spragos, ir redakcijos materialinės galimybės. Bet esminis dalykas – jaučiuosi pasirinkusi darbą garbingoje žiniasklaidos priemonėje. Kitados teko pakovoti už teisę nerengti užsakomųjų interviu, tačiau apskritai laisvės Lietuvos radijuje yra daug.“
Žurnalo IQ redaktoriaus pavaduotojas Mantas Dubauskas: „Negalima tiesiogiai susieti rašymo lietuviškai ir laisvės. Tai, kad rašome lietuviškai, nereiškia, jog esame laisvi. Tikriausiai daug kas sutiktų, jog ne visi Šiaurės Korėjos ar Rusijos žurnalistai, rašantys gimtąja kalba, yra laisvi. Aš gal net galvoju priešingai: tie žurnalistai, kurie Lietuvoje rašo anglų kalba užsienio leidiniams, yra laisvesni. Jų neveikia įvairūs verslo ir leidėjų interesai, kurie Lietuvoje yra susipynę, ir kritiškai rašydamas žurnalistas turi pagalvoti, ar tai nesikirs su leidėjo interesais ar susitarimu su kuria nors verslo struktūra. Pavyzdžiui, laikraštyje žurnalistas nori neigiamai parašyti apie kokią nors didelę bendrovę, kuri nelegaliai darbina žmones, moka atlyginimus vokeliuose ar panašiai. Tačiau laikraščio savininkas su ta bendrove sudaręs reklamos sutartį už ženklią sumą. Kyla klausimas, ką pasirinks leidėjas: ar spausdins kritišką straipsnį ir praras dalį pajamų, ar tą tekstą padės į stalčių, galbūt neteks žurnalisto, tačiau išlaikys gerus santykius su reklamos užsakovu. Spėju, dažniau bus pasilikta prie reklamos užsakovo. Deja, tokių dalykų Lietuvoje yra. Visiškai laisvi gali būti aukso puodą laimėję žurnalistai. Jiems nereikia rūpintis finansiniais klausimais. Tuomet žurnalistas turi visas galimybes rašyti tik tai, ką nori. Iš to greičiausiai neuždirba pinigų, tačiau yra visiškai laisvas.“
LNK žinių vedėjas, VU lektorius Gintaras Deksnys: „Žurnalisto laisvė priklauso nuo konkrečios redakcijos, kurioje jis dirba, laisvės. Nemanau, kad šiandien rastume redakciją, visiškai nepriklausomą nuo nežurnalistinių interesų. Vis dėlto didžiausi žurnalisto priešai ir jo laisvės ribotojai – žinių, atsakomybės, kruopštumo, pagaliau, sugebėjimų stoka.“
Buvęs „Universiteto žurnalisto“ redaktorius, žurnalistas, istorikas Tomas Vaiseta: „Lietuvoje yra jau nemažai redakcijų, kuriose žurnalistai gali laisvai dirbti savo darbą pagal normalios demokratinės žurnalistikos principus. Tačiau yra ir tokių redakcijų, kuriose žurnalistai nėra laisvi. Tik tokie jie tampa ne konkrečioje redakcijoje, nelaisvi į jas jau ateina. Žurnalistai nelaisvi yra tiek, kiek nelaisva yra visa visuomenė. Iš vidaus. Ne iš išorės. Kai kuriose redakcijose žurnalistams liepia vykdyti politinius ar komercinius užsakymus, ir jie vykdo. Arba neprieštarauja gaudami atlyginimus vokeliuose, o kai šis faktas išaiškėja, atvirai meluoja ir gina nusikaltimą darantį savo darbdavį, esą nieko panašaus nebuvo. Tai yra ryškiausi vergystės pavyzdžiai. Bet jų galima rasti ne tik žurnalistikoje. Baimės, polinkio į konformizmą ir komfortą, materialinių gėrybių preferencijos prieš moralines vertybes ir panašiai, t. y. viso to, kas padaro žmogų nelaisvą, kupina visa visuomenė. Jei žurnalistai visi kartu atsisakytų daryti tai, kas jiems nepriimtina, joks redaktorius ar direktorius jų nepriverstų. Jie patys pasirenka būti nelaisvi.“
Žurnalistas, tinklaraštininkas Artūras Račas: „Įstatymai žurnalisto neriboja, tai nesusiję su laisve. Laisvas žmogus yra atsakingas ir įstatymas jam – ne suvaržymas, o normalus dalykas. Apskritai žurnalistas yra laisvas tiek, kiek pats nori. Jį riboja tik jo suvokimas, komforto zonos paieška, galvojimas apie karjerą, santykius su redaktoriais. Negaliu kalbėti už visas redakcijas, tačiau, tarkim, BNS neriboja, yra tiesiog tam tikros žurnalisto darbo taisyklės, kurios neleidžia visiškai laisvai reikštis. Pavyzdžiui, tikrinti faktus, klausyti abiejų nuomonių, neskleisti gandų. Pats esu susidūręs su situacija, kai vyriausias redaktorius nuspendžia apriboti laisvę. Tada turi pasirinkti: priimti ar nepriimti tą jo kritiką. Tačiau pasipriešinus – mažai galimybių išlikti redakcijoje. Žinoma, gali pasakyti redaktoriui „ne“ neišeidamas, bet tai turi būti visiškai argumentuota. Aš ir studentams sakau, kad kiekvienam žurnalistui ši problema anksčiau ar vėliau iškyla. Nuo pirmojo pasirinkimo, ką daryti toliau, priklauso, ar ir toliau būsi tikras žurnalistas, ar aukosi dalį laisvės dėl asmeninės ar redakcijos gerovės.“
