Vilniaus Kirtimuose – skurdas bene kiekviename kieme
Vilma Fiokla Kiurė – menininkė, žmogaus teisių aktyvistė, feministė ir visuomenininkė, aktyviai besireiškianti romų moterų teisių gynime. Vilma Fiokla Kiurė rašo ir publikuoja straipsnius apie romus Lietuvos ir užsienio spaudoje. Yra surengusi keletą socialinės fotografijos parodų, kuriose kėlė romų moterų diskriminacijos klausimus ir pasakojo apie jų padėtį įkalinimo įstaigose.
Labdara ir socialinis teisingumas kartais neturi nieko bendra, sako Vilma F. Kiurė. Š. Mažeikos (delfi.lt) nuotrauka Kas paskatino imtis pagalbos vargstantiesiems?
Labdarą ir pagalbą vargstantiems aš vertinu kaip neigiamą dalyką, kaip pasekmių dangstymą ir socialinių santykių iškraipymą. Aš stengiuosi solidarizuotis su vargstančiais ir stengiuosi keisti požiūrį į juos ir jų į save. Stengiuosi keisti pačią sistemą į socialiai atsakingą, o ne raginu aukoti vargšams, kurie yra blogos santvarkos ir neatsakingo valdymo aukos.
Kokiais būdais, kaip galima keisti visuomenės požiūrį į skurde atsidūrusius asmenis?
Reikia keisti požiūrį ne tiek į skurstančiuosius, kiek į patį skurdą, kaip socialinį reiškinį, nes ši negerovė socialinės nelygybės ir žmonių išnaudojimo pasekmė. Neoliberalizmas, kapitalizmas laikosi ant rungtyniavimo, lyderystės sampratos, tačiau ant nugalėtojų olimpo negali tilpti visi. Apačioje lieka vargšai, kurie prisimenami prieš Kalėdas, ar kai turtuolių spintose prisikaupia nunešiotų drabužių. Štai pavyzdys su Vilniaus mero labdaros akcija „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“. Jos metu Vilniaus pensininkai vaišinami kava, nes jie sunkiai gali įpirkti kavą sostinės kavinėse. Taip, skurstančių pensininkų fone būti labdaringu ypač graudulinga ir tuo pačiu pigu, tačiau ar tai socialiai teisinga? Kai žmonės dirbę visą gyvenimą negali sau leisti puodelio kavos? Aš apie tai.
Kokius įžvelgiate Lietuvos socialinės sistemos trūkumus, spragas, apsunkinančias pagalbą vargstantiesiems, tarp jų, ir tautinei romų mažumai?
Tiesiog nėra jokios sistemos. Yra mokamos pašalpos, kurios netenkina net minimalių poreikių. Beje, beveik pusė Lietuvoje gyvenančių romų neturi Lietuvos pilietybės, nors čia gimę ne tik jie, bet ir jų tėvai.
Vilniaus taboras – kokias įžvelgiate didžiausias problemas?
Romai – labiausiai diskriminuojama etninės grupė Lietuvoje. Pačią didžiausią žalą visuomenės nuomonės formavimui daro populiarioji žiniasklaida, nuolat šališkai nušviečianti situaciją Kirtimų tabore ir romų bendruomenėje. Gausybė neigiamos informacijos apie romus juos demonizuoja. Vėliau jiems sunku net išsinuomoti būstą, jau nekalbant apie darbą, ar vaikų jauseną mokykloje.
Žinia, kad didelė problema, romų vaikų švietimas, ugdymas, kokia situacija paskutiniu metu? Gal žinote konkrečių atvejų, istorijų, kai taboro vaikai sėkmingai siekia išsilavinimo arba kaip tik, neturi galimybės lankyti mokyklą?
Jokių sėkmingų išorinės integracijos istorijų nežinau. Romai integruojasi tik tada, kai jais pasitikima, kai jie nediskriminuojami ir gerbiami. Ir kai jiems pasiseka įgauti pasitikėjimo, kai jiems pasiseka išsikapstyti iš skurdo, tada ir vaikai vaikšto į mokyklą. Vaikų raštingumas žymiai suprastėjo Nepriklausomybės metais, nes pablogėjo romų socialinė padėtis.
Sutinku, kad normali integracija galima tik nediskirminuojant ir gerbiant žmogų nepaisant tautybės, rasės, lyties t.t. Visgi, romų bendruomenėje iki šių dienų opi narkotikų problema, vagystės. Taigi, kaip visuomenei pasitikėti bendruomene, kurioje ypač dažnai pažeidinėjami įstatymai?
Įstatymų pažeidinėjimai vyksta dėl to, kad žmonės skursta. Romų nusikalstamumas reiškiasi nesmurtiniuose nusikaltimuose: smulkios vagystės, narkotikų perpardavimas. Daugelis yra kalėję, kartais po kelis kartus, tačiau trumpai. Žmonės kali, o vėliau grįžta iš nelaisvės su dar didesnėmis problemomis ir vėl sėda. Kenčia vaikai, giminės, bendruomenė. Ir tai užburtas ratas. Kas gali priimti į darbą beraštę daugiavaikę mamą kalėjusią 3 kartus? O jei ji romė?
Kas padeda taboro žmonėms? Kur jei gali kreiptis ir kur dažniausiai kreipiasi pagalbos?
Labiausiai padeda Romų visuomenės centro darbuotojai. Jie tarpininkauja tarp romų ir socialinės pagalbos institucijų. Nukreipia ir pataria, o kai reikia ir šelpia Kirtimų taboro bendruomenę. Tačiau ši įstaiga nuolat kovoja dėl išgyvenimo ir laikosi tik iš užsienio fondų pagalbos.
Minėjote, kad aktyviai dalyvaujate romų moterų teisų gynime. Kokios moterų teisės labiausiai pažeidžiamos romų bendruomenėje?
Romų moterų teisės pažeidžiamos visuomeninėse, įkalinimo įstaigose. Pavyzdžiui vienuose Vilniaus vaikų namuose buvo trukdoma močiutei matytis su anūkais, vien dėl to, kad ji romė. Kalėjime romų moterims sudaromos kliūtys laikytis tradicijų (apsiplovimų, skalbimosi tabu) Romų bendruomenėje galioja jų tradicinė teisė, kurios plačiai nenorėčiau komentuoti, tačiau galiu pasakyti, kad moterų laisvės yra labai varžomos.
Kokios pagrindinės romų moterų teisių pažeidimo priežastys?
Ksenofobija, rasizmas ir seksizmas.
Kaip manote, kas galėtų padėti, kaip galima spręsti Kirtimų taboro moterų (ir kitų skurde atsidūrusių, diskriminuojamų moterų) problemas?
Tik moterys lyderės iš jų pačių bendruomenės. Tereikia jas įgalinti, palaikyti finansiškai jų projektus. Veikia bent kelios romų visuomeninės organizacijos, viešosios įstaigos, tačiau pačių romų projektai mažai remiami.
