Sigita šiemet baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) teatrologijos magistrą, dirba keliuose Vilniaus miesto teatruose, yra atsakinga už jaunųjų teatrologų projektą „Teatrometras“ ir sako, kad nors su mama prieš daugelį metų pataikė „ne į tas duris“, viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo.

Scenoje nuo septynerių

Vos Sigita pradėjo lankyti šokio pamokas, kolektyvui „Polėkis“ buvo leista repetuoti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre (LNOBT) su sąlyga, jog šokantys vaikai pasirodys spektakliuose kaip statistai. „Man buvo septyneri, kai pradėjau eiti į sceną. Tada keitėsi operų pastatymai – jos tapo mažiau statiškos, tad reikėjo šokėjų. Kadangi profesionaliems šokėjams operoje neįdomu, mes ėjome ir šokome. Choreografija nebuvo sudėtinga. Nors mes ir buvome mėgėjai, gracijos, reikalingos šokti operoje, mums užteko“, – prisimena Sigita.

Kolektyvo šokėjai pasirodydavo ne tik operose – jie taip pat dalyvaudavo ir baleto spektakliuose. Tiesa, čia jie jau nebešokdavo. „Į vaikišką spektaklį „Miegančioji gražuolė“ susirinkdavome visi sekmadienį, 12 val., atsisėsdavome ant taburečių tiesiomis nugaromis su didžiausiomis suknelėmis, ir bandydavome neužmigti“, – sako teatrologė.

Baigusi mokyklą Sigita nusprendė stoti į LMTA bakalauro teatrologijos studijas, tačiau tais metais nebuvo renkamas kursas, todėl ji pasirinko Vilniaus kolegijos pramoginių scenos menų studijas. Pasak jos, ten stojo tik tam, kad galėtų suprasti, kaip dirba žmonės, ketinantys tapti aktoriais.

„Kol studijavau kolegijoje, mane sudomino dramos teatras ir kaip šokis veikia jame. Nebūtinai tiesiogine prasme. Kuo toliau žiūriu, tuo labiau matau, jog viskas, ką aš žinau apie šokį, labai praverčia analizuojant dramos spektaklius, nes daugelis teatro teorijų siejasi su judesiu. Šokis yra labai plati sąvoka teatro kontekste. Po pirmų studijų metų kolegijoje, įstojau į LMTA teatrologijos pirmą kursą. O paskui pasirinko teatrologijos magistrantūrą“, – sako Sigita.

Svarbu pažinti teatro kūrėjus

Teatrologus Sigita vadina teatro fanatikais ir pati neslepia tokia esanti – atradusi laisvo laiko, ji vyksta į užsienį žiūrėti spektaklių. „Teatrologija yra labai brangiai kainuojantis hobis. Jei tai tave įtraukia, pradedi teatre praleisti labai daug laiko – vaikštai į spektaklius, domiesi, rašai. Ir dar turi dirbti, nes teatrologija nėra verslas, iš jos neišgyvensi“, – sako teatrologijos magistrė.

Labai svarbu yra atskirti teatrologiją nuo teatro kritikos. Pastarąja gali užsiiminėti žmonės, baigę bet kokius mokslus ir nusprendę rašyti apie teatrą. Pavyzdžiui, sociologas, rašydamas apie teatrą, galėtų remtis visuomenės teorijomis, geriausiai pažįstamomis sociologams. O štai teatrologas yra ne tik kritikas, bet ir teatro istorikas, darbe besiremiantis teatro teorijomis.

„Sociologas gali būti puikus kritikas, bet jis visada rašys iš sociologijos pusės. Tačiau reikia kritikos, kuri kalbasi su kūrėjais ir supranta juos. Tam ir reikia studijuoti teatrologiją. Studijuodamas LMTA, susipažįsti su kūrėjais, atsiduri tame žmonių rate, kuriame ir turi būti“, – pasakoja Sigita.

Atrodytų, jog kai esi teatrologas, negali leistis į artimas bičiulystes su aktoriais, nes tuomet tapsi subjektyvus. Tačiau Sigita sako, jog tai yra natūralu ir net būtina: „Aš nejaučiu diskomforto šiandien kalbėtis su žmogumi, kitą dieną eiti žiūrėti jo vaidybos scenoje, po to jį pasveikinti ir parašyti recenziją. Man atrodo, jei mes rinktumėmės, ar bendrauti su aktoriais, ar rašyti, recenzijų labai sumažėtų. Išsakyti aktoriui savo nuomonę ar paklausti jo, kodėl nepasisekė, nėra blogai.“

Pasak Sigitos, pats blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti teatrologui, tai aktoriaus dievaičio atsiradimas. Tada dingsta objektyvumas, aktorius tampa herojumi ir visi jo darbai atrodo nekritikuojami.

Iš meilės teatrui ir noro rašyti taip, kaip jie nori, LMTA teatrologijos studijas baigę ar dar besimokantys žmonės pradėjo projektą „Teatrometras“, kurio viena iniciatorių yra ir Sigita.

Darbas teatre – kritiko privalumas

Teatrologė sako, jog ji nemato nieko bloga, jei kritikas dirba teatre: tai leidžia į spektaklį pažvelgti kitomis akimis. Dėl darbo teatre daugelis scenų pasidarė daug aiškesnės ir Sigitai: „Dabar matau, kuri mizanscena yra sukurta tam, kad būtų pernešamas rekvizitas. Atsiranda visiškai kitokia spektaklio žiūrėjimo logika ir man tai labai padeda. Nuostabiausia, kai žiūri spektaklį ir nesupranti, kaip tai yra padaryta. Tada būna labai gera.“

Sigita jau šeštą sezoną dirba LNOBT režisieriaus padėjėja bei butafore – scenos darbininke, kuri per spektaklį kilnoja širmas, nešioja daiktus ir tiesiog kuria spektaklio aplinką.

„Operos teatre ir dramos teatre režisieriaus asistento darbas yra skirtingas. LNOBT yra daug daugiau spektaklio sudedamųjų dalių, todėl čia režisierius dažniausiai turi dar du ar tris padėjėjus. Iš padėjėjų vienas yra pagrindinis, kuris duoda komandas šviesos ir garso pultams, scenos darbininkams. Iš kiekvienos scenos pusės stovi po žmogų, kurie reguliuoja išėjimus į sceną“, – pasakoja Sigita.

Nuo 2007-ųjų ji dirba su „Bohemiečiais“ režisieriaus padėjėjo asistente, ir antrą sezoną Vilniaus Mažajame teatre užimta literatūrinės dalies vedėjos pareigas – Sigita rengia spaudos konferencijas, archyvuoja straipsnius, pjeses ir medžiagą apie teatrą, ieško pjesių, kurios galėtų būti statomos kaip spektakliai teatre.

Apie spektaklius teatrų, kuriuose dirba, Sigita recenzijų nerašo, nes žino, kad negalėtų atsiriboti ir rašyti objektyviai.

Kiekvieną mėnesį teatrologė turi skirtingą skaičių spektaklių. LNOBT ji dirba su keturiais pastatymais, tačiau kiekvieną mėnesį jų rodo skirtingą skaičių. Jei tą mėnesį „Bohemiečiai“ rodo spektaklius, tai prisideda dar keturi. Per Kalėdas Sigita taip pat turi dirbti šventiniuose koncertuose, tačiau ji sako, jog būtent jų ir nemėgsta, nes, palyginti su darbu per spektaklius, jie yra neįdomūs ir juose nėra ką veikti.

Kantrybės ugdymas užkulisiuose

Daugiausia streso 24-erių metų mergina patiria dirbdama su „bohemiečiais“. Kadangi savo teatro pastato šie neturi, spektaklius jie rodo Kongresų rūmuose – pastate, kuris nėra pritaikytas spektaklių rodymui, todėl Sigitai, dirbančiai režisieriaus asistente, darbo yra tik daugiau. „Kai pradėjau dirbti buvau ta, kuri „lakstydavo“ užkulisiuose ir ten viską reguliuodavo. Kongresų rūmuose nėra už rekvizitą atsakingo departamento, vadinasi, tu esi atsakingas už visų daiktų nešiojimą. Ten taip pat nėra sistemos, kad užkulisiuose būtų girdimi solistų iškvietimai į sceną, turi pats nueiti ir pasakyti, kada kam išeiti. Dabar aš jau dirbu prie pulto – vadinasi, sėdžiu su apšvietėju ir komanduoju tiems, kurie yra užkulisiuose“, – pasakoja teatrologė.

Kai Sigita sulaukė pasiūlymo dirbti su „bohemiečiais“, darbas jai pasirodė įdomus, tačiau ji nebuvo tikra, ar pajėgs tai daryti, nes neturėjo muzikinio išsilavinimo, tad prieš pradėdama dirbti, namuose ji mokėsi sekti uvertiūrą, kad bėdai ištikus spektaklio metu spėtų viską sutvarkyti ir spektaklis nenutrūktų.

„Kadangi visą vaikystę praleidau LNOBT užkulisiuose, tai matydavau, ką žmonės ten daro, todėl nebuvo sunku perprasti darbo specifiką. Aišku, daug sunkiau yra susitvarkyti su psichologiniais momentais. Pavyzdžiui, ateina pas mane solistas ir sako, kad ką tik koją išsisuko, jam tuoj reikia eiti į sceną, o jį dar perrenginėja. Tada išsiunti grimuotoją į lauką semti sniego, ji atbėga atgal, tu solisto koją „kiši“ į sniegą ir jis eina dainuoti“, – prisimena Sigita.

Pasak jos, dirbant šį darbą labai svarbu yra mokėti bendrauti užkulisiuose bei atlaikyti spaudimą. Nors ji nėra linkusi verkti viešumoje, dirbdama su „bohemiečiais“ apsiverkė du kartus. Sigita sako, jog tai yra puiki gyvenimo treniruotė: išsiugdai kantrybę, nebesi toks jautrus. Bet kad ir koks atrodytų sunkus yra režisieriaus asistento darbas, teatrologei jį palikti būtų sunku: „Jaučiu didelį pasitenkinimą suprasdama, kad esu tas žmogus, dėl kurio įvyko spektaklis. Todėl ne taip paprasta visa tai mesti. Bet aš nebeilgai tai dirbsiu. Man atėjo laikas apsispręsti, ką daryti, į kurią pusę eiti ir nebesiplėšyti. Be to, toks darbas nėra ilgaamžis, nes kiek laiko tu gali būti budrus? Kiek laiko gali turėti tokią reakciją ir tiek sveikatos, kaip dabar? Juk kai tau bus daugiau kaip 40 metų, negalėsi pamiegoti dvi valandas dekoracijoje ir eiti toliau dirbti. Užtat teatro kritiku gali būti kiek tik nori.“

Šis straipsnis – iš labai gerai įvertinto žurnalistikos bakalauro studijų programos studentės Rasos Kregždaitės baigiamojo kūrybinio darbo „Triukšmas užkulisiuose“ (vad. doc. dr. Deimantas Jastramskis).

Susiję