Svetimšalė savose žemėse
Jolė, kuri turėjo būti pavadinta Nijole, trypė vienoje vietoje po siauru kepyklos stogeliu. Anksčiau Jolė manė, kad ji yra be vieno skiemens Nijolė, bet visai neseniai savo vardą ji atrado senovės graikų mite apie paskutinį Heraklio žygį. Galbūt todėl, kad šiame žygyje Jolė Stimbirytė tam tikra prasme jau yra dalyvavusi, ji ir toliau jaučia trauką žygiams.
Dzūkiški kryžiai su prijuostėlėmis Zervynose. Dzūkų močiutės, norėdamos kažko paprašyti Dievo, pasiūdavo prijuostėles ir jomis papuošdavo kryžius, kad jų prašymai išsipildytų. Asmeninio albumo nuotr. Laukėme šaltalankių arbatos su medumi, kad galėtume pradėti pokalbį apie Jolės žygius po Lietuvą. Nors pašnekovė šiek tiek susipainioja mintyse skaičiuodama, kiek metų dirba Lietuvos centriniame valstybės archyve, tačiau teigia, kad tai nereiškia, jog ji vengia išvykti iš už savos šalies sienų. Tiesiog kelionės po Lietuvą jai kitokios.
– Kokia esate keliautoja?
Sakyčiau, kad esu daugiau individuali keliautoja. Pastebėjau, kad su grupe keliauti man nepatinka. Mano tempas yra gana greitas – tikrąja to žodžio prasme vaikštau greitai. Antras dalykas, iš kiekvienos kelionės aš stengiuosi išspausti kaip įmanoma daugiau. Nusprendžiau, kad man geriau vienai. Niekas neburba, kad eini per greitai, kad čia neįdomu, kad ta bažnyčia ar visa architektūra yra negraži. Kol kas neradau tokio keleivio, su kuriuo galėčiau keliauti ir sutaptų interesai.
Nemėgstu taikytis prie kitų. Mėgstu, kai derinamasi prie manęs, nes kiekvienoje kelionėje turiu tam tikrus savo poreikius. Mėgstu daug vaikščioti. Visi pažįstami sako: „Jolė bastosi“. Bastymasis tai yra maždaug 10–15 kilometrų įveikimas per dieną, kad būtų galima kuo daugiau pamatyti. Tokias keliones aš mėgstu. Visiškai negaliu gulėti paplūdimyje. Po valandos man tai atsibosta ir imuosi veiklos. Poilsį galima įvairiai suvokti. Gali išvykti į užsienį ir gulėti tame pačiame paplūdimyje arba keliauti kaip aš. Aš, nors ir pavargstu fiziškai, pasiilsiu taip keliaudama. Netgi išvažiavus pusdieniui, galiu atsipūsti.
– Ką Jums reiškia tas bastymasis?
Taip išreiškiu savo poreikį keliauti. Jeigu būtų galimybė, rytoj čia pat susidėčiau daiktus ir iškeliaučiau. Kelionės man kaip gyvenimo būdas. Kažkiek laiko galiu pasėdėti vienoje vietoje, bet po to vėl norisi judėti. Kelionės užveda: praskaidrėja galva, pailsi nuo kasdienybės, pabūni su savimi, su savo mintimis. Keliaujant gali kažką apgalvoti, nes viskas lieka tolumoje. Ir tai visai nesvarbu ar keliausi į kitą pasaulio kraštą, ar čia pat į kokį nors kaimą Vilniaus rajone. Mane traukia pats keliavimo procesas. Noriu pasakyti, kad važiuoju vaikščioti aplink ežerus, o ne prie jų pasiilsėti.
– Kodėl iškeitėte Europą į tą paprastą kaimą Vilniaus rajone?
Tiek Europoje, tiek Lietuvoje esu daug kur buvusi – didžiuosiuose miestuose, parkuose, pažintiniuose takuose. Europoje man nepasidarė nuobodu, mielai keliauju ir ten. Tiesiog viskas atsiremia į finansus – Lietuvoje gali sėsti į automobilį ir per dieną aplakstyti visą šalį, o Europai reikia daugiau laiko, pinigų ir planavimo. O Lietuva yra tiesiog graži. Smagu po ją keliauti. Palyginus su tuo, kas buvo prieš 10–15 metų, Lietuvos miesteliai dabar yra daug gražesni. Kolegoms užsienyje visada rekomenduoju aplankyti Lietuvą pavasarį ir vasarą.
Pati aktyviai keliauti po Lietuvą pradėjau nelabai seniai. Gal prieš porą metų. Prie to prisidėjo mūsų keliautojų grupė feisbuke. Visi kažkur keliaudavo, parodydavo nuotraukas ir pasipasakodavo. Kas man pasirodydavo įdomu, ten ir nuspręsdavau keliauti.
– Kaip planuojate savo keliones?
Kartais keliauju kiekvieną savaitgalį, kartais vos kartą į mėnesį – kaip sugalvoju. Bet nebūna taip, kad sugalvoju keliauti vakare, o ryte imu ir išvažiuoju. Stengiuosi pasiruošti.
Įsijungiu kompiuterį, atsiverčiu to miesto ar rajono turizmo informacijos puslapį, susirandu pagrindinius objektus. Rastą informaciją susirašau į kišeninę knygutę tam, kad tuo metu, kai būsiu vietoje, galėčiau tai perskaityti ir nieko nepraleisti. Jau esu prirašiusi dvi tokias knygutes. Jose pasirašau ir objektų lankymo eilės tvarką, kad nesiblaškyčiau. Niekada nelankau tik vieno objekto. Išsirinkusi vieną, aš jį apauginu kitais. Kai išvažiuoju į kokią nors vietovę, ją papildau bent dviem, trimis ar keturiais objektais.
Keliauju labai įvairiai. Ir autobusu, ir traukiniu, ir automobiliu. Automobiliu nevažiuoju viena, nes nesijaučiu tvirta, tad reikia, kad kas nors sėdėtų šalia. Viena važinėju tik po miestą. O vykstant traukiniu ar autobusu tiesiog nusiperki bilietą ir važiuoji. Traukiniu važiavau į Kauną, Kėdainius Trakus, Dzūkiją. Keliauti traukiniu yra labai patogu, bet pats tinklas galėtų būti labiau išplėtotas.
– Kur buvote paskutinį kartą?
Paskutinė buvo mano vienos dienos kelionė spalio pradžioje į Molėtus ir Alantą. Ryte išvažiavau autobusu. Ši kelionė buvo kiek kitokia, nes ją planavau mažiausiai. Turėjau pažįstamą Molėtuose, kuri surašė ką aplankyti ir sudėstė planą kur po ko nueiti. Pačiuose Molėtuose nėra daug ką aplankyti, visko daugiau yra rajone – kur ežerai ir nacionalinis parkas. Bet man tiesiog patiko vaikščioti po miestelį. Ten yra labai gražiai sutvarkytas pėsčiųjų takas apie ežerą – susidaro apie 3 kilometrai. Buvo gražus ruduo, švietė saulė, buvo smagi nuotaika.
Iš Molėtų autobusu pavažiavau iki Alantos. Ten yra dvaras ir parkas. Tai buvo ne kiek atradimas, kiek tai, kad neįsivaizdavau kaip ten viskas galėtų atrodyti. Dvaro viduje yra Vaidoto Žuko dailės galerija ir ten buvo eksponuojami jo paveikslai. Nors šiaip nemėgstu muziejų ir galerijų, šios neaplenkiau.
– Kaip įamžinate savo keliones?
Daug fotografuoju. Kažkas man sakė, kad jeigu kažkur važiuoju, tai mažiausiai padarau 100–200 nuotraukų. Molėtuose ir Alantoje tiek nebefotografavau. Jau buvau paprotinta, kad nebereikia fotografuoti kiekvieno namo kampo, o tik kažką atsiminimui. Taip pat nuotraukas dedu ir į feisbuką. Pradėjau rašyti kelionių tinklaraštį. Visi rašė rašė, sugalvojau, kad ir man riekia. Tinklaraštyje aprašau kaip keliavau, ką pamačiau, kokį įspūdį paliko kelionė. Kas liejasi iš širdies, tą ir rašau.
─ Kas pasikeitė per dvejus keliavimo metus?
Tada, prieš tuos dvejus metus, man nebuvo sunku keliauti, nėra sunku ir dabar. Atsirado papildomų objektų, daugiau pažintinių takų – juk dabar tai yra kiekvieno rajono prestižo reikalas turėti kokį nors apžvalgos bokštą ar ratą, susitvarkė miesteliai. Pati infrastruktūra man nėra labai svarbi. Aš mėgaujuosi pačia kelione – vaikščiojimu, stebėjimu, fotografavimu.
Jeigu reikia kam nors parekomenduoti tam tikrą kelionės kryptį, siūlau pamatyti daugiau gamtos, o ne tik miestus. Nors ir kiekvienas mažesnis miestelis kažką turi. Nesvarbu, koks jis būtų negirdėtas. Vis tiek jis kažką turi. Bent jau bažnyčią ir kapines tikrai turės.
Vienas iš išskirtinų objektų galėtų būti Zackagirio pažintinis takas Marcinkonių apylinkėse. Tai buvo šiek tiek ekstremali 3–4 kilometrų atkarpa, vedanti per brastą, pelkes ir dilgėles. Ėjau viena ir buvau kažkur viduryje miško, kai paklydau – keliose vietose nebuvo nurodytų krypčių. Aš nebijojau, tik pykau, kad kaip galiu nerasti. Įprastai žemėlapį peržvelgiu iš anksto. Visi sako, kad parsisiųsčiau žemėlapį į išmanųjį telefoną, bet sakau, kad man to nereikia, galiu ir taip.
Gerą įspūdį man yra palikę ir Kėdainiai – tvarkingas, labai įspūdingas senamiestis. Apžiūrėjusi Kėdainius vykau į Akademiją. Akademija yra mažas miestelis, Kėdainių rajone. Ten didinguose rūmuose yra įsikūręs Lietuvos žemdirbystės institutas, kuriame dirba mokslininkai, o aplink jį yra jaukus parkas su tilteliais, kanalais ir gulbėmis.
– Kiek laiko reikia kelionėms Lietuvoje?
Kadangi kol kas apsiriboju netolimais atstumais, man užtenka ir vienos dienos išvykų. Bet jeigu keliausiu į Žemaitiją, kuri yra man yra mažiausiai ištyrinėta, ar į Šiaurės Lietuvą gal reikėtų keliauti ir su nakvyne.
Daugiausia laiko esu praleidusi pajūryje. Kelias dienas buvau apsistojusi Palangoje ir keliavau aplink ją. Išvažiuodavau ryte ir grįždavau vakare. Aplankiau Klaipėdą, Olando kepurę, tada ėjau pajūriu iki Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimų „Memel Nord“, buvau Mosėdyje, Kretingoje. Klaipėda buvo jaukus, savo atmosfera gal truputėlį Vilnių primenantis, miestas.
Savo planų laike nebūnu išdėsčiusi, bet jeigu vieną norėsiu keliauti, imsiu ir išvažiuosiu. Žemaitija ir Biržų kraštas manęs lauks tikriausiai kitais metais. Bet gal reikėtų pabandyti keliauti ir žiemą – toks savotiškas keliavimas. Sezoniškumas man nėra toks svarbus, bet apsiriboju pavasariu, vasara ir rudeniu. Žiemą ir pavasarį oras yra labai nenuspėjamas.
– Ar Lietuvos regionų skirtumai yra tikrai realūs, ar tik iš piršto laužta medžiaga anekdotams?
Skirtumų yra. Kiekvienas regionas yra labai skirtingas – skiriasi architektūra, kraštovaizdis. Prie širdies neturiu jokio regiono, bet kadangi šiais metais teko daug keliauti po Dzūkiją, ji pasirodė įdomi. Dzūkijoje yra daug etnografinių kaimų, medinės architektūros, yra ne vienas pažintinis takas. Be to, regionai yra labai susimaišę, tad keičiasi ir žmonės. Tokių grynakraujų regionų gyventojų gal ir nebelieka. Jeigu atrandu ką nors, ką labai noriu pamatyti, nesvarbu kokiame regione tai bus.
– Kaip žiemą turi ištverti keliauti mėgstantis žmogus?
Aš vaikščiosiu po Vilnių. Mėgstu vaikščioti ir čia, senamiestyje. Tiesiog sugalvoju ir einu. Esu tikra vilnietė, bet nekalbant apie visus mikrorajonus, Vilniaus centrą esu išvaikščiojusi. Vilnius man tinka. Lankantis kituose miestuose, juose savęs neįsivaizduoju. Vilnius man tinka ir aš čia jaučiuosi geriausiai. Geriau gyvensiu Vilniuje, o ten tik atvažiuosiu. Kadangi esu čia gimusi ir užaugau kartu su juo. Jis man kaip šeimos narys. Žinau, kad jeigu kur nors kitoje šalyje ir tektų trumpai pagyventi, anksčiau ar vėliau vis tiek sugrįžčiau į Vilnių.
Tačiau norėčiau apkeliauti visą Lietuvą ir stengiuosi tai daryti kaipo įmanoma dažniau. Prieš porą metų draugai padovanojo knygą apie įdomiausias keliones po Lietuvą. Ten yra tiek daug visko, bet manau, kad esu įvykdžiusi vos 1 procentą, ten aprašytų maršrutų. Tą knygą perskaičiau nuo pradžių iki galo – kaip įdomiausią romaną. Tą knygą skaičiau ne kartą. Galbūt ją dar dažniau teks atsiversti žiemą.
