Iš širdies į širdį
Prieš Kalėdas visos televizijos kaip pašėlusios reklamuoja savo sumanytas gerumo kampanijas – „Išsipildymo akcija“ ar sriubos lėkštės dovanojimo akcija. Svarbiausia, kad žiūrovai žinotų, jog televizininkai ne tik savo, bet ir kitų interesais rūpinasi. Daugelis tikrojo gerumo akcijų įvyksta tyliai, bet kur kas nuoširdžiau. Joms dažnai net nerenkamos aukos, nes norima ne buitinę, o būties gerovę dovanoti. Sakoma, kad gerumas nieko nekainuoja, nes eina tiesiai iš širdies į širdį.
Studentija – visuomenės grupė, kurios kišenės visada kiauros. Bet, jei ne pinigų – tai gerumo ten galima sukrapštyti. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentai praėjusiais metais nusprendė paeksperimentuoti, ar sunku surengti socialinę akciją Kalėdų proga. Tam pasirinko silpnas visuomenes grandis: vaikų ir vaikų su negalia globos namus bei senelių namus. Nepaisant to, kad kai kurie vaikų globos namai teigia turį ir taip daug rėmėjų ir jiems nieko nereikią, bet jei kažkam norisi pabūti geram – jie priims paramą. Tokius globos namus aplenkdami, studentai iš kultūrinių institucijų bei leidyklų išprašė tuzinus bilietų ir knygų. Tada susirinko pasirinktoje įstaigoje, padainavo, išdovanojo dovanas ir Kalėdų stebuklas subliuško.
„Projekto idėja buvo išbandyti, ar taip jau sunku yra prisidėti prie Kalėdų bumo ir pabūti geriems. Supratome, kad ne. Manau, kad kažką paimti materialaus ir atiduoti yra labai paprasta. Todėl šiemet šiek tiek keitėme savo tradiciją ir bandėme gerumą išreikšti ne tik materialiais dalykais, bet ir duoti kažką patys iš savęs,“- sakė projekto iniciatorė ir organizatorė trečio kurso žurnalistikos studentė Justina Bezaraitė.
Šiemet projektas buvo susiaurintas. Vietoje daugybės globos įstaigų, pasirinkta viena – Vilniaus Vilnios pagrindinė mokykla (buvęs internatas), kadangi su ja bendrauta ir praeitais metais. Be to, J.Bezaraitė sako, jog pagrindine priežastimi, kodėl nuspręsta pasirinkti šią mokyklą, tapo unikalus mokytojų ir mokinių bendravimas, sujungiantis juos visus į vieną didelę šeimą.
Šių metų projektas gavo ir pavadinimą – „Žurnalistai auga“. Ne veltui. Ne paslaptis, kad vaikai mokykloje mokomi skaityti ir suprasti grožinės literatūros kūrinius. Bet jie nesusipažįsta su informaciniu raštingumu. Nežino, kaip reikia kritiškai skaityti laikraštį, žiūrėti televizorių ar klausytis radijo. Informacija mūsų gyvenimuose yra būtinas dalykas, be kurio jau neįsivaizduojama kasdienybė. Jeigu žmogus nemoka naudotis informacija, jos priimti – juo daug lengviau manipuliuoti. Tad žurnalistikos studentai Vilniaus Vilnios pagrindinės mokyklos vyresnių klasių moksleiviams skaitė paskaitas apie reklamą, užsakomąją žiniasklaidą bei kritišką žiniasklaidos vartojimą. Norėta, kad vaikai suvoktų, kad ne viskuo žiniasklaidoje reikia tikėti ir kad labai svarbu mokėti į ją pažvelgti kritiškai.
„Informacinio raštingumo paskaitos tokiems vaikams yra ypatingai naudingos, kadangi jie turi galimybę susidurti su tokia medžiaga, kuri jiems padės kritiškai mąstyti. O informacinio raštingumo esmė yra kritiškai pasižiūrėti į vizualų, garso ar rašytinį tekstą ir įvertinti tai, ką matome, kad netaptumėme bandos avelėmis. Mokykloje, kurios ištekliai yra riboti, tokia iniciatyva gali pakeisti kai kurių jaunų žmonių gyvenimą. O tai jau apima dalykus, kurie mūsų bendruomenėje yra šventi,“ – sakė informacinį raštingumą žurnalistikos institute dėstęs lektorius Romas Sakadolskis.
Paklaustas, ar studentai yra pakankamai kompetentingi skaityti paskaitas moksleiviams, R.Sakadolskis pasakė, kad tokio klausimo kilti iš viso negali. „Tai, kad studentai patys skaito paskaitas vaikams, neatitinka posakio „aklas aklą veda“. Tai, ką jie gauna aukštojoje mokykloje, apima daugybę žinių ir įgūdžių – jau vien tai daro juos kompetentingais. Dar vienas dalykas yra paprastas žmogiškasis ryšys. Buvimas su tais žmonėmis rodo, kad jie nėra pamiršti, jų niekas nenugrūda į paribius ir jie yra integruojami į mūsų visuomenę. O tam nereikia jokių mokslų. Tereikia turėti truputėlį doros širdy.“
Su moksleiviais toliau žaidžiant žurnalistiką, nuspręsta pakviesti autoritetingą asmenį, kuriuo vaikai norėtų vadovautis ir sekti. Jų pageidavimu, Vilniaus Vilnios pagrindinėje mokykloje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus. Susitikimo metu vaikai turėjo galimybę pabūti žurnalistais ir užduoti Pprezidentui įvairiausius klausimus, į kuriuos jis, nė vieno nepraleisdamas, labai diplomatiškai atsakė.
„Kas jums sunkiausiai sekėsi mokykloje?“ – iš salės nuskambėjo vienas pirmųjų prezidentui skirtų klausimų.
„Aš pasakysiu, kas labiausiai man patiko: istorija, literatūra, sportas. O sunkiausia tai buvo, prisipažinsiu, matematika ir chemija. O gyvenimo ironija tokia, kad, nors matematikos nemėgau, bet universitetą baigiau kaip inžinierius. Tad gyvenime niekada nežinai, kaip viskas susiveda. Aš tikiuosi, kad jums lietuvių literatūra įskiepys meilę kūrybingai tautos daliai, o mūsų istorija yra be galo turtinga ir graži. Aš tikiuosi, kad dar galėsiu kada paėmęs istorijos vadovėlį rasti jame tos istorinės medžiagos ir meilės, kurios, prisipažinsiu, šiandieną juose aš nerandu. Norėčiau, kad jūs rastumėte tos meilės Lietuvai iš vadovėlių, kurie jums ją pristatys“
„Ar būdamas mažas, svajojote būti prezidentu?“ – paklausė vienas mažas berniukas iš salės.
„Aš jums atsakysiu labai atvirai – net nesapnavau būti Prezidentu. Ir niekada apie tai net negalvojau. Pirmoji mintis turbūt atėjo tada, kai jau buvo prasidėjęs Atgimimas, o mano draugas Statys Lozoraitis buvo kandidatas į Prezidento postą , o aš atvykau į Lietuvą jam padėti. Pristačiau jį kaip tinkamą kandidatą Lietuvos žmonėms. Kartą, kai kalbėjau Marijampolės salėje, kurioje buvo apie 1000 žmonių, manęs paklausė, kodėl aš kalbu už S. Lozoraitį ir pats nekandidatuoju į prezidentus. Tada prieš 16 ar 17 metų man pirmą kartą buvo iškeltas tiesioginis tokio pobūdžio klausimas. Bet po to praėjo kokie 5 metai, kada jau buvau prašomas politinių partijų vadovų grįžti iš Amerikos, kurioje tuo metu dirbau, į Lietuvą ir pačiam kandidatuoti į prezidentus. Nežinau, kur buvo tas lūžis, kai pasakiau taip ir dalyvavau rinkimuose. Ir štai jūs turite mane tokį, kokį jūs turite šiandien.“
„Gal Lietuvai reikėtų pasiskelbti neutralia valstybe ir išstoti iš karinių sąjungų?“ – išsitraukęs dailiai prirašytą lapelį, Prezidentui uždavė klausimą vyresniųjų klasių moksleivis.
„Pradėsiu atsakymą žengdamas žingsnį atgal. NATO buvo sukurta kariniais tikslais, karo pabaigoje ji transformavosi į sąjungą, skirtą palaikyti taikai ir išvengti galimų karinių konfliktų. Tokią NATO aš matau ir šiandien. Jei ne ši sąjunga, aš manau, kad šiandieną galbūt ir dar vienur ar kitur Europoje turėtumėme karinius veiksmus. NATO, mano supratimu, dabar yra savotiška garantija taikos išlaikymui. Nors ji ir yra dabar įsivėlusi į Afganistano konfliktą, abejoju, kad be NATO mes šiandien būtumėme saugūs tiek, kiek esame saugūs šiandien ir galėtumėme kurti savo gyvenimą. Nežinau, ar šiandien čia stovėtumėme laisvai, gyvendami tokios galingos valstybės kaip Rusija pašonėje, ir laisvai kalbėtumėme apie visas problemas. Dėl šios priežasties NATO aš nematau kaip grėsmingos karinės organizacijos.“
Po susitikimo su vaikais, šokių ir dainų, prezidentas paskyrė dalį laiko žurnalistikos studentams. Jo pageidavimu, pokalbio tema buvo „Lietuvos žiniasklaida: ko turėtų išmokti jaunosios kartos žurnalistas“. Anot V. Adamkaus, jis jau seniai norėjo kam nors, kas turi idealizmo ir galios, pasiguosti nusivylęs negatyviu Lietuvos žiniasklaidos pobūdžiu. „Mano supratimu, šiandien Lietuvos žurnalistika egzistuoja ne tam, kad informuotų visuomenę, o tam, kad ją įtakotų ta kryptimi, kuria kažkam atrodo geriausia.“
Išgavęs studentų pažadą keisti susidariusią padėtį ir sudėjęs į jaunuosius žurnalistus savo viltį, kad jie subrandins ateities visuomenę, prezidentas nubraukęs susijaudinimo ašarą, pažadėjo kada susitikti dar kartą.
Prezidentui išvykus, nurimo prieš tai tvyrojęs jaudulys ir mokyklos koridoriai ištuštėjo. Juose buvo galima sutikti tik besišypsančias mokytojas, kurios su organizatoriais dalijosi savo džiaugsmu. „Šis renginys buvo labai svarbus tiek mūsų mokyklai, tiek moksleiviams. Jie jaučiasi pakylėti, supratę, kad yra reikalingi. Prezidentas dėl jų paaukojo savo laiką, studentai nuoširdžiai dėstė paskaitas – tai vaikams yra svarbiausia. Matydami šiuos žmones, o ypač jaunus, jie mato, į ką gali lygiuotis ir patiki, kad viskas yra įmanoma,“ – sakė mokyklos pavaduotoja papildomam ugdymui Leonarda Misevič.
Nesakau, kad tai, kas eina iš širdies, dovanoti yra lengva. Anaiptol, tai reikalauja daug daugiau pastangų nei nupirkti maišą saldainių ir tikėjimo, kad vaikai, kuriems trūksta dėmesio ir rūpesčio, pasijaus laimingi, jausdami šokolado skonį burnoje. Na, galbūt. Bet tik akimirkai.
Autorės nuotraukos
