Ir štai jau nuo šio pirmojo sakinio galime pasinerti į gaveliškas diskusijas apie tai, ar Vilnius keistųsi nuo to, tikime mes juo ar ne. Ir tokia nežinomybė, panieka, baimė, netikrumas ir miestas kaip butaforija yra jaučiami visame Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“. Kūrėjas, sukūręs šį mitinį Vilniaus portretą pats tapo miesto legenda, kuris gyvena senamiesčio kiemuose, tarp bibliotekos lentynų ir ištuštėjusiose aikštėse. Jis, kaip ir Kristinos Sabaliauskaitės apdainuotas Vilniaus požemių baziliskas, tvarko Vilniaus nuodėmes, ateitį ir praeitį. Rašytojas Justinas Žilinskas šį R. Gavelio legendos realumą patvirtina savo romane jaunimui „Mano Vilnius mano“ (apie jį dar tikrai kalbėsime plačiau). J.Žilinskas aiškiai ir tiksliai savo jaunam skaitytojui paaiškina, kad jei netyčia pasiklydai Vilniaus senamiestyje ir nebežinai į kurią pusę eiti, labai daug šansų, kad apsidairęs namo tarpuvartėje pamatysi Gavelį. Su tamsiais akiniais nuo saulės, juodu, kaklą slepiančiu, megztiniu ir cigarete tarp lūpų. Besijuokiantį iš tik jam vienam žinomo Vilniaus žemėlapio.

Tad, pradėjusi atsakingai lyginti knygas apie Vilnių tarpusavyje, dėti šiuolaikinėje lietuvių literatūroje randamus Vilniaus žemėlapius vieną ant kito, stebėti sukurtus skirtingus šio miesto portretus, ir skaityti man į rankas įduotus „Vilniaus puslapius“, suvokiau, kad R. Gavelis skaitytojui į rankas įbruka žemėlapį, kuriuo klaidina. Jis nė nebando skaitytojo vesti teisingu keliu. Tai žemėlapis, kuris veda į labirintą ir pakeleivio paklaidinimas yra tai, ko jis siekia. Gal dėl to Vilnius šio kūrėjo tekstuose toks tironiškai tamsus ir piktas, klaidinantis ir daugiasluoksnis, sodrus ir dusinantis. Tačiau svarbiausia – jis gyvas. Sostinė šiame kūrinyje praranda erdvės sąlygą, ji tampa veikėju, besikeičiančiu labirintu, pagrindinio veikėjo pasąmonės išraiška, kurioje jis paklydęs blaškosi Vilniaus gatvėmis. Dėl to manau, kad ir man pačiai šis bandymas nagrinėti tokio lygio ir sudėtingumo kūrinį gali būti sulyginamas su jauno sportininko, pirmą kartą apsimovusio bėgimo batelius, ryžtu iš karto  nubėgti maratoną. Tačiau pabandykime palošti.

Šis kūrinys yra laikomas šiuolaikinės lietuvių literatūros lūžio tašku. Su jo atsiradimu baigėsi sovietmetį ir kasdienybę šlovinantys kūriniai. Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė šį romaną sieja su iš-kaiminimo (poetės Neringos Abrutytės terminas) lūžiu lietuvių literatūroje. Tai vienas pirmųjų urbanistinio vakarietiško pasakojimo variantas parašytas lietuvių kalba. Anot  literatūros kritiko Vytauto Rubavičiaus, tai – „laisvos dvasios parašytas kūrinys, nukreiptas prieš visokias mūsų mąstymą varžančias ideologijas.“

Rašytojas savo kūrybos kelią pradėjo 1974 metais apsakymų rinkiniu „Neprasidėjusi šventė“. Vėliau sekė „Įsibrovėliai“ ir „Nubaustieji“. Vilniaus ciklo romanuose jau po pokerio lošimo atsirado „Vilniaus džiazas“ (1993 m.), „Prarastų godų kvartetas“ (1997 m.), „Septyni savižudybės būdai“ (1999 m.). Tačiau daugiausiai dėmesio, kritikos strėlių ir liaupsių jis susilaukė išleidęs romaną „Vilniaus pokeris“ 1989 metais. Jis susprogdino bet kokį prieš tai egzistavusį mitą apie literatūrą. Tai daugiasluoksnis, komplikuotas ir keistas romanas, rašytas ir dėliotas į vieną bendrą kūrinį ilgiau nei 10 metų. Stagnacijos laikotarpiu piešiamas miesto portretas yra gniaužtai, kuriuose yra laikomi ar net kankinami kūrinio personažai. Į keturis, nei savo apimtimi, nei turiniu nelygius segmentus padalintas romanas pasakoja skirtingų personažų akimis matomą tos pačios istorijos versiją. Pirmoji pavadinta „Jie“ – bibliotekininko ir istorijos protagonisto Vytauto Vargalio vienos dienos, 197.. metų spalio 8-osios, ir viso gyvenimo atsiminimų pasakojimas. Antroji – „Iš Martraščio“: jo darbo kolegos Martyno Poškos įvykių versija. Šis veikėjas įkūnija sistemos šlovintojo vaidmenį. Trečioji pavadinta „Tuteišis“ – Stefanijos Monkevičiūtės, taip pat dirbančios bibliotekoje, atsiminimų dalis. Ketvirtoji, tarsi surišanti visas prieš tai buvusias – geriausio Vytauto Vargalio draugo Gedimino Riaubos pasąmonės srautas, po mirties persikūnijus į šunį. O visa istorija yra apie meilę ir ryšį tarp Vladimiro Nabokovo jau apdainuotos herojės Lolitos ir Vytauto Vargalio, apie jų jausmų epopėją.

Romanas „Vilniaus pokeris“ išgarsėjo ne tik depresyviu ir niekinančiu Vilniaus portretu, bet ir sovietinei cenzūrai nepriimtinomis temomis ir nuotaikomis – lytiniai santykiai, nešvankūs palyginimai, nuogai atvira tamsioji asmenybės pusė. 2000 metais, kai aš dar tikrai nežinojau, kas tas Ričardas Gavelis ir tuo labiau, kas yra tas pokeris, režisierius ir rašytojas Marius Ivaškevičius Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje kūrė laidą „Kūrybos metas“. Savo interviu su rašytoju Ričardu Gaveliu metu M. Ivaškevičius palietė ir tuo metu dar labai kontraversišką seksualumo ir iškrypimo temą. R. Gavelis tada nesudvejojo ir atsakė į tą gana įžūlų klausimą. Jis teigė, kad kiekvienas iš mūsų savyje slepia iškrypimą, ar tai būtų sadistinis potraukis, ar noras persekioti – bet visi jį turime giliai pasąmonėje. Tik štai jo profesija leidžia parodyti šiuos iškrypimus, drąsiai liejant žodžius ant popieriaus lapo.

Tame pačiame interviu Ričardas Gavelis, kalbėdamas apie savo kasdienybę, užsiminė, kad su tokia dienų išraiška jis ir baigs gyvenimą. Tik pokalbio metu prasitarė, kad tikisi to po dešimties ar penkiolikos metų. Deja, šis laikas atėjo labai greitai, praėjus dvejiems metams po minėto interviu, 2002 metų rugpjūčio 18 dieną. Dėl to po Ričardo Gavelio Vilnių pasivaikščioti ir patyrinėti jo sukurtą miesto žemėlapį kviečiau jau ne patį autorių, o Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus jaunesniąją mokslo darbuotoją, Humanitarinių mokslų daktarę Jūratę Čerškutę. Tačiau turiu pripažinti, kad R. Gavelį, keliaujantį kartu su mumis, vis tiek jautėme. Vilnius buvo neatsiejama Ričardo Gavelio kasdienybės dalis. Ir kasdienybė apie kurią čia kalbame, jau nėra realioji, gyvenimiška, tačiau kūrybinė ir literatūrinė. Ričardas Gavelis sukūrė neįtikėtinai turtingą ir tamsų Vilniaus miesto portretą. Vėliau perkėlė nubraižytą žemėlapį ir į romaną „Vilniaus džiazą“, kuris buvo išleistas 1993 metais, ir į kitus Vilniaus ciklo romanus. Romane „Paskutinioji žemės žmonių karta“ (1995 m.) Vilnius apokaliptinio sprogimo bangos visai nušluojamas nuo žemės paviršiaus. R. Gavelis buvo rašytojas, kurį reikėjo prisijaukinti, suprasti ir vertinti. Dėl to apie gavelišką Vilnių kalbėti tik vienu aspektu būtų per daug paprasta. Todėl nukelsiu savo nesamą skrybėlę prieš kūrėją ir į Vilnių žvelgiu iš visų keturių pasaulio pusių, skirtingų dimensijų. Taigi aptarsime Vilnių – kaip romano veiksmo vietą, miestą – labirintą, kaip romano veikėją – žmogų ir Vilniaus istoriją.

Prieš pradedant važiuoti dviračiu, tėvai vaikus įkalbinėja, kad jie tikrai nenukris nuo dar neišbandytos transporto priemonės. Tėtis pažada prisukti papildomus, pusiausvyrą padedančius išlaikyti, ratukus, o mama nė neraudonuodama tvirtina, kad bėgs iš paskos ir dviratį palaikys nelaimės atveju. Tad geografinės „Vilniaus pokerio“ vietos nagrinėjimas yra kaip tie tėčio ratukai, ar mamos pažadas prilaikyti dviratį – bent turime šiokį tokį užtikrinimą, kad labai neskaudės. Šis, R. Gavelio Vilnius išgyvena Sovietinės stagnacijos laikotarpį. Nykus, niūrus ir tamsus Vilnius – yra kasdienė veikėjų aplinka. Rašytojas šlovina tikrąjį, ne jo galvoje gimusį miesto portretą, dėl to skaitytojui taip lengva įsisąmoninti geografines nuorodas. Čia randame visą Vilnių. Literatūrologės, savo gaveliškos kelionės „kompanionės“, Jūratės Čerškutės paklausiau, kas jai primena rašytoją R. Gavelį šiuolaikiniame Vilniuje. „Gavelio Vilnių dažnai matau ir sutinku, jį atpažįstu ta sumišusia forma, kurioje darniai sugyvena ir rašytojo biografija, ir jo kūriniai. Visada pagalvoju apie R. Gavelį, važiuodama per Karoliniškes, Laisvės prospektą, kuriame jis gyveno, eidama Totorių gatve, Gedimino prospektu, ypač pro Centrinį paštą, matydama Šv. Jurgio bažnyčią ir greta jos buvusius Knygų rūmus (būtent ši vieta yra „Vilniaus pokerio“ bibliotekos prototipas),“ – pastebėjimais dalinasi J. Čerškutė.

Tačiau tuo pačiu ji skuba pabrėžti, kad aiškiausiai rašytoją mato jo gimtajame rajone. „Labiausiai apie Gavelį man kalba Aušros Vartų ir Filharmonijos kvartalas, kuriame rašytojas gyveno savo pirmąjį dešimtmetį (nuo 1950 iki 1960 metų). Puošnūs K. Glaubitzo Bazilijonų vartai ir už jų esanti Švč. Trejybės bažnyčia – tai pats tikriausias gimtasis Gavelio kiemas, kuriame susiformavo Gavelio meilė Senamiesčiui, jo tamsiems ir klaidiems užkampiams. Šiame kieme gimė gaveliškoji klasikinė neapykanta karveliams, o Švč. Trejybės bažnyčia romane „Vilniaus pokeris“ tapo ta garsiąja bažnyčia, kurioje Gedis Riauba atliko savąjį „Vilniaus pokerį.“ Kasdieniško, kiekvienam matomo miesto portretas buvo bene vienintelis tikras pagrindas, ant kurio stabiliai laikosi ne tik rašytojas, kuriamas žemėlapis, bet ir pats skaitytojas. Kūrinyje yra kvestionuojamas ne tik personažų egzistavimas, mitinis ir protą maišantis „Jų“ persekiojimas, bet ir paties Vilniaus egzistavimas. Personažas Vytautas Vargalys ištaria „Mano Vilnius yra Vilnius“, lyg tarp eilučių prasitardamas, kad ne visi Vilniai iš tiesų yra tikri. Bandydama suprasti šį painiai sumegztą literatūrinį mazgą klausiau literatūrologės J. Čerškutės apie Vilniaus ir jo personažų santykį ir egzistavimą. „Vilnius yra būtina Gavelio herojų ir jų pasaulių egzistavimo sąlyga. Jei nėra Vilniaus, nėra ir jų. Nėra pasakojimo, istorijos, nieko. Tai Gavelio begalinės meilės daina Vilniui“,– aiškina literatūros kritikė. O dabar pats laikas atsisakyti tėčio pagalbinių ratukų, patikimos ir gelbstinčios mamos rankos ir žengti į Vilnių kaip labirintą ir nebijoti jame pasiklysti.

Jau minėtame Ričardo Gavelio ir Mariaus Ivaškevičiaus pokalbyje, rašytojas prasitarė, kad „Vilniaus pokeryje“ jam norėjosi visų pirma apdainuoti tą prakeiktą Vilniaus senamiestį, ir atrasti jam ir jame gyvenantiems žmonėms kažkokią prasmę.“ Tačiau akivaizdu, kad tai nėra kelionė tiesiausiu keliu. Norint atrasti tinkamą kelią kūrėjas siūlo pasiklysti kartu su knygos personažais. Visas kūrinys – tai sunkios ir iš pažiūros nesuprantamu šriftu surašytos nuorodos. „Vėl ir vėl Vilnius“,– ši net keliose kūrinio vietose pasikartojanti eilutė yra tarsi nuovargio ir begalinio Vilniaus vaizdinys. O kur dar nesibaigiantis, alkoholikų ir gyvenimo palaužtų asmenybių pamėgtos „Neringos“ kavinės koridorių raizginys. Pagrindinių personažų pasiklydimas, jų netvarkingų, per laiką šokinėjančių minčių srautas, meilė, mirtis ir neapykanta viename sakinyje – dar viena Vilniaus kaip labirinto išraiška.

Tačiau klastingiausias labirintas iš visų – tai Vytauto Vargalio geriausio draugo ir muzikos genijaus Gedžio grojamas „Vilniaus pokeris“. Jis knygoje vaizduojamas kaip haliucinacija, kaip nerealus Vilniaus veidas. Norėdama išsiaiškinti pokerio motyvą, teiravausi J. Čerškutės, ar Gedžio grojamas „Vilniaus pokeris“ yra niekada nesibaigianti kova su pačiu miestu? „Vilniaus pokeris – tai (iš)gyvenimo būdas, forma, rizikinga ir pavojinga formulė. Tai nėra kova su miestu. Jeigu ir yra kovojama, kaip kad sakote, su kuo nors, tai miestas yra sąjungininkas, jis drauge su „gerąja“ kovos puse. „Vilniaus pokeris“ yra lemties pokeris, kuriame lošiama iš visko, bet labiausiai iš gyvenimo ir gyvybės“, – teigia literatūrologė ir patvirtinimui cituoja „VoxCanina“, Gedimino Riaubos skyriaus sakinius: „Vilniaus gyvenimas — tai milžiniškas bepročių pokeris. Kiekvienas slepia savo kortas, didina ir didina statymą, maivosi ir vaiposi, manydamas apgauti kitus, o tikrųjų jo kortų niekas taip ir nesužino. Tai bepročių pokeris, jame nėra jokios logikos nei prasmės: čia pasuojama su keturiais tūzais ir keliama ligi begalybės be jokios figūros. Čia visi žaidžia va bank, bet niekas neišlošia to banko. Mūsų gyvenimas — tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas, niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis.“

R. Gavelio sakinių turtingumas ir aprašomų vaizdinių tikroviškumas kartais mane priversdavo tyliai atsidūstant ištarti kūrėjo vardą. Papurtydavau galvą ir skaitydavau toliau. Tačiau toks pat dažnas atodūsis prilipdavo ir prie sostinės vardo. Vilnius šiame kūrinyje palieka savo geografinę dimensiją nuošaly ir tampa veikėju – žmogumi. „Vilniuje viskas įmanoma“, – nepagrįstos magijos miestui suteikia kūrėjas. „Vilnius seniai miręs“, – pompastiškai būtent tokia tvarka žodžius sudėlioja rašytojas. Miestas lyg dalyvauja dialoge kartu su po velnių jį siunčiančiu personažu. Tik Vilnius atsako nebyliai, tačiau autorius sudėlioja įvykius taip, kad tas dialogas niekada nesibaigia ir, matyt, niekada ir nesibaigs. „Vilnius žvelgia į mane“,- rašo R. Gavelis. Todėl savo galvoje piešdama Vilniaus portretą norėjau atsisakyti jo vizualumo. Dėl to savo ekskursijos draugės Jūratės klausiau apie jos įsivaizduojamą Vilniaus kvapą. „Gaveliško Vilniaus kvapas turėtų būti sodrus ir nenuspėjamas, kupinas prieštaringų, nederančių olfaktorinių sąjungų (pavyzdžiui, mira greta puvėsio, senas medinis dulkinas namas greta sterilios, metalu dvelkiančios operacinės arba laboratorijos ir pan.). Viliojantis kvapas, vedantis iš proto, bet sykiu – sunkiai dėvimas, sunkiai pakeliamas. Atstumiantis. Geidžiamas – ir uosti, ir kuo greičiau pamiršti, nusikratyti, bet užmiršus vėl norimas, kuo greičiau užuosti. Atstumiantis ir traukiantis, atgrasantis ir viliojantis, senoviškas ir naujoviškas, natūralus ir sintetinis vienu metu,“- tokį kontrastingą kvapo dualumą įvardino J. Čerškutė. Vilniaus tikrumą ir žmogiškumą įvardina ir pats autorius: „Nebenoriu nieko galvoti, nenoriu uosti ir girdėti savo miesto, nenoriu, kad man vaidentųsi tai, kas jau seniai yra mirę“.

Vilnius, kuris anot rašytojo jau seniai yra miręs, toliau gyvena romano puslapiuose. Rašytojas toliau kuria miesto portretą, veda mus nagrinėti Vilniaus istorijos. Šiame romane veiksmas vyksta vienų metų spalio mėnesį. Arba tikriau – visą personažų gyvenimą. Vilnius kaip laikas ir istorija painiojasi su personažų gyvenimu. „Vilnius – tai daugybė miestų, suklotų vienas ant kito“,- tokiu drėmišku sentimentalumu istorijai naudojasi rašytojas. O tada šį sentimentalumą tuoj pat sunaikina vienu vieninteliu klausimu – „Vytautai, ar niekad nepamanėt, kad Vilnius yra Dievo išvietė? Kad čia jis tik šlapinasi ir tuštinasi? Ar niekad nepamanėt, kad netgi mes, netgi mudu su jumis tesam Dievo ekskrementai?“ Tokiu paniekos persmelktu sakiniu „Vilniaus pokerio“ personažai jaučia ankstesnę Vilniaus istoriją, įsismelkusią į sienas, parduotuvių lentynas, knygas bibliotekose ir žmones, svarbiausia, žmones.

Ričardas Gavelis į savo fantazijos rankas ėmė įprastą Vilnių ir aprengė jį rūbu, kurį iki šiol yra sunku nuvilkti. Jis pradėjo Vilniaus epinę poemą ir perdavė šį turtą nešti bei kaupti toliau – kitiems rašytojams. Vienas iš svarbiausių mano „Vilniaus puslapių“ akcentų – miesto magija, verčianti autorius statyti naują namą ant seno Vilniaus pamato. Griauti sienas ir įsibrauti į jau užimtus kambarius, be didelės sąžinės graužaties perstatant baldus. Būtent apie tai ir norėjau pasikalbėti su J. Čerškute. „Miestai visuomet buvo galingas įkvėpimo šaltinis kūrėjams, o Vilniaus istorija yra unikali, ilgaamžė ir gyvybinga. Galiausiai, tai ne šiaip koks miestas, o sostinė, kuri žmonių sąmonėse funkcionuoja asociacijoje su siekiamybe, tam tikromis viltimis ir svajonėmis, galiausiai jų išsipildymais. Kita vertus, su Vilniumi siejama daugybė mūsų tapatybės sampratos mitų, kuriuos Gavelis dekonstruoja ir kritiškai komentuoja, tad tą irgi svarbu suvokti.“

R. Gavelis kuria neįtikėtinai gyvą ir daugiasluoksnį miesto portretą. Jis pūvantis, slepiantis istorines žaizdas ir nuodėmes, klaidinantis ir mirštantis. Ir vėl prisikeliantis. „Gavelio Vilnius yra begalinis, tai pasaulio vertinimo pagrindas ir pasaulio centras Gavelio veikėjams. Tai miestas, kuris buvo ir yra, ir kurio nebėra, kuris dar tik bus. Tai miestas, kurio ieškoma kiekviename kitame pasaulio mieste“, – miestą apibūdina J. Čerškutė.

Susiję

Iš iliuzijų pasaulio realybės link ?

Nijolės Narmontaitės knygos pristatymas: nuo netikėtų improvizacijų iki intriguojančių istorijų

Sovietmečio lietuvių rašytojai: suprasti, pasmerkti ar atleisti?