Į emigraciją – pozityviu žvilgsniu
Nenutrūkstantis emigracijos procesas, dėl kurio širdgėlą lieja ne vienas mūsų tautietis, verčia vis iš naujo aptarti šią visuotinę problemą. Ji tapo ir vienos diskusijos Vilniaus knygų mugėje tema.
Gintautas Mažeikis, Dalia Staponkutė, Paulina Pukytė, Lauras Bielinis, Rita Valiukonytė. Gedimino Zemlicko nuotrauka Emigracija – jau visiems pabodusi ir šiandien kone dažniausiai apžvelgiama tema. Būtent tokiais epitetais ją pristatė diskusiją vedęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. Filosofas šmaikščiai pastebėjo, jog šiandien diskutuoti apie emigraciją – tai tas pats, kas kalbėti identitetų, tapatybių ar „Kaip susirasti vyrą arba žmoną“ temomis. Tiesa, šį sykį Knygų mugės lankytojai į emigraciją buvo kviečiami pažvelgti kitaip – pozityviu žvilgsniu. Diskusijoje taip pat dalyvavo Kauno technologijos universiteto docentė Dalia Staponkutė, rašytoja Paulina Pukytė, Lietuvos kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Rita Valiukonytė ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis.
Pokalbis apie emigraciją buvo pradėtas nuo pat jos ištakų. Prof. Gintautas Mažeikis priminė, kad iki XII – XIII a. dauguma lietuvių gyveno klajoklių gyvenimą, migravo iš vienos vietos į kitą, nes tai suteikė laisvo, nepriklausomo būvio galimybę. Vėliau dar apie porą šimtų metų lietuviai balansavo tarp klajokliško ir sėslaus gyvenimo būdo. Tik baudžiavos metais žmogus prievarta pririšamas prie žemės, tad sėslumas tapo norma, kurios dauguma paiso iki šiandien, paniekinamai ir pažeminamai atsiliepdami apie emigrantus. Vis dėlto kiekvieno jų istorija ir motyvai palikti tėvynę yra skirtingi. Lietuvoje išskiriamos keturios emigracijos bangos. Pirmoji emigracijos banga plūdo XIX – XX a., kai carinės priespaudos ir tarpukario ekonominių sunkumų veikiami lietuviai daugiausiai kėlėsi į Jungtines Amerikos Valstijas. Antroji emigracijos banga kilo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, į Vakarus pasitraukus didžiajai daliai šviesuomenės ir kultūros veikėjų. Trečioji banga siejama su Sovietų sąjungos iširimu, po kurio didelė dalis lietuvių dėl ekonominių ir socialinių sunkumų neprisitaikė gyvenimui tėvynėje ir masiškai veržėsi į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją. Šiandien iš šalies plūsteli ketvirtoji banga, prasidėjusi su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą ir nevaržomu judėjimu jos valstybių – narių teritorijose.
Kūrėja Paulina Pukytė pabrėžė, jog būtina atskirti šias bangas, nes jas sudaro skirtingų kartų žmonės. 1944 m. antroji emigrantų banga ir su ja iš Lietuvos pasitraukusi didžioji dalis elito atitrūko nuo valstybės, bet ne nuo kultūros. Trečioji emigrantų banga priešingai – atitrūko nuo kultūros, bet ne nuo valstybės. Ją stengiamasi perkelti svetur, tarsi kuriant savo saugumo saleles, kur statomi lietuviški prekybos centrai, mokyklos.
Apie visai kitokį santykį su svetima aplinka kalbėjo Lietuvos kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Rita Valiukonytė, susidurianti su daugybe ketvirtosios emigrantų bangos atstovų: „Tai laisvi, nesuvaržyti žmonės, neturintys didelių planų, tiesiog norintys pažinti kitokią aplinką. Dažniausiai jie net nežino, ką veiks už dviejų savaičių, nes neretai, tai ką suplanuoja, net neišsipildo“.
Prof. Lauras Bielinis išskyrė dar ir penktąją emigrantų bangą, tiesa, šiek tiek kitokią. Jai priklauso šių dienų jaunimas, interaktyviu būdu vienu metu gebantis būti keliose vietose. Politologas buvo nustebęs, kad jo studentas, gyvenantis Lietuvoje, dirba Čikagos biržoje. Pasirodo, šiandien nėra būtina palikti gimtinę dėl geresnio atlygio svetur, tačiau labai svarbi savidisciplina ir laiko planavimas.
Diskusijoje buvo aptariama emigrantų menininkų padėtis. Rašytoja Paulina Pukytė, pati jau 17 metų gyvenanti Londone, menininkų pasirinkimą emigruoti aiškino remdamasi asmenine patirtimi:„Kūrėjui svarbus nepriklausomas kūrybinis aktas, jam nereikšmingas priklausymas kuriai nors valstybei“. P. Pukytė taip pat pastebėjo, kad jos emigrante niekas nevadina, kaip ir daugelį kitų menininkų.
Šiai minčiai pritarė ir diskusijos vedėjas Gintautas Mažeikis, pateikdamas Čiurlionio gyvenimo pavyzdį: „Niekas jo emigrantu nevadina, bet kas jis būtų be Varšuvos ir Peterburgo?“ Tai, jog kūrėjui daug duoda išvykimas iš tėvynės, patvirtino ir doc. Dalia Staponkutė. Ji teigė, jog be kelionių jos gyvenime daug ko nebūtų. Labai svarbus žmogaus asmeninis santykis su kelione, nes kiekvienas ją išgyvena savaip, o bangos yra simbolinės.
Nors diskusijos dalyviai temą ketino aptarti optimistiškai, buvo vis nukrypstama nuo žadėtos pozityvios pokalbio linijos. Tad nieko keisto, jog ir apibendrinanti prof. Lauro Bielinio mintis labiau vertė susimąstyti, nei pažvelgus į viską kitaip, šyptelti: „Kiekvienoje tautoje yra žmonių, kuriems tėvynė nesiasocijuoja su namais. Emigracijos proceso neįmanoma sustabdyti, todėl jam reikia leisti vystytis laisvai“. Taigi, panašu, kad emigracijos tema, kylant vis naujoms jos bangoms, ir toliau bus plačiai visuomenėje aptariama ir analizuojama.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
