Neįgaliųjų socialinės integracijos kelias dar duobėtas
Šiandien Lietuvoje vyksta pokyčiai, kuriais siekiama užtikrinti pilnavertę neįgaliųjų integraciją visuomenėje. Tačiau kyla abejonių, ar tai nėra tik išpūstas burbulas. Apie tai, kokia vykdomų naujovių nauda yra iš tikrųjų, klausiame tų, kuriems šie pokyčiai skiriami.
Neįgalieji susiduria su įvairiausiomis bėdomis: kyla problemų dėl viešosios aplinkos, modernizuojamų daugiabučių, gydymo, švietimo įstaigų pritaikymo. Autorės nuotr. Aktorė Irma Jokšytė dirba neįgaliųjų Naujajame teatre. Ji pasakoja, kad nepaisant savo negalios, aklumo, visada turėjo tikslą būti nepriklausoma nuo aplinkinių ir pasiimti iš gyvenimo viską, ką jis suteikia.
„Visada troškau pažinti teatro meną iš arčiau, išmokti aktorystės ir atrasti save šiame mene. Naujasis teatras man tokią galimybę suteikė. Čia kuriame spektaklius, rodome, kad neįgalumas negali apriboti siekti tikslų ir tikėti savimi. Didelę dalį darbo sudaro mokymasis. Mes ne tik kuriame vaidmenis, bet ir mokomės aktorinio meistriškumo“, – sako 25-erių metų teatro aktorė.
Neįgaliųjų Naujasis teatras – išskirtinė iniciatyva, ne tik leidžianti realizuoti save, tačiau ir peržengti vidinius barjerus. Teatre kuria sveiki ir turintys negalią profesionalai bei mėgėjai. Šiuo metu jame dirba 29 žmonės, iš kurių 27 turi negalią.
Irma Jokšytė teigia jaučianti žiūrovų palaikymą. „Iš pradžių, išgirdę, kad tai neįgaliųjų teatras, žmonės tikisi scenoje pamatyti gailestį keliančius aktorius. Bet, nors ir turime negalią, mūsų pirminis tikslas yra kurti. Turime mažesnes galimybes studijuoti, konkuruoti po vieną su kitais studentais, kadangi mūsų ligos apriboja fizines galimybes, todėl tų pačių tikslų siekiame kitomis priemonėmis. Susijungę į kolektyvą mes vieni kitiems padedame, vertiname galimybę save realizuoti ir dirbame darbą, kurį tikrai mylime. Ta meile menui ir dalinamės su žiūrovais. Manau, kad jie tai pajunta, kadangi ateinančių į spektaklius gretos vis auga ir auga“, – pasakoja pašnekovė.
Teatre patiriamos džiugios akimirkos palengvina sunkumus, su kuriais tenka susidurti. Studijuodama universitete Irma turėjo prisitaikyti visą studijų medžiagą: skenuotis vadovėlius, į kompiuterį perkeltoje medžiagoje išsitaisyti klaidas, susipažinti su aplinka, rasti būdų tas pačias užduotis atlikti kitais metodais.
Pašnekovė pabrėžia, kad medžiagą akliesiems reikia mokėti parengti. Ji turi būti tekstinė, be iliustracijų ir atitikti kitus kriterijus. I. Jokštytės nuomone, Lietuvoje per mažai aklųjų, kad studijų programose būtų specialūs pritaikymai.
Neįgalieji susiduria su įvairiausiomis bėdomis: viena iš kliūčių viešosios aplinkos, modernizuojamų daugiabučių, gydymo, švietimo įstaigų pritaikymas. Dažniausiai prasčiau integruoti yra seni daugiabučiai, nes naujos statybos pastatuose skiriamas dėmesys visų patogumui. Šalyje nėra nei vieno neįgaliesiems pritaikyto tolimojo ar tarptautinio susisiekimo autobuso. Stočių bei stotelių infrastruktūra taip pat nėra pritaikyta. Šį sąrašą galima tęsti ir toliau. Pereikime, pavyzdžiui, prie kitos temos – universiteto erdvių pritaikymo.
Universiteto erdvės pritaikymas studentams su negalia
Vilniaus universiteto (VU) studijų direkcijos duomenimis, šiuo metu Universitete yra 108 studentai, pateikę pažymas apie savo negalią. Tačiau jų gali būti ir daugiau, nes tokie asmenys neprivalo apie tai informuoti mokymosi įstaigos. Universitetas specialiems poreikiams užtikrinti skiria finansinę paramą ir technines priemones, kurios priklauso nuo tų poreikių pobūdžio – kompiuterinė įranga, rampos, mobilūs kopikliai, pritaikomi baldai. Taip pat studentams gali būti sudaromos lankstesnės studijų galimybės.
Universiteto darbuotojai rūpinasi studentų socialine integracija. Tarptautinei žmonių su negalia dienai paminėti rengiama konferencija „Jaunų žmonių su negalia įtraukimas į Lietuvos švietimo sistemą“, įvairūs kiti renginiai, kurių metu diskutuojama aktualiais švietimo sistemos, aukštojo mokslo prieinamumo didinimo klausimais. „Studentai, norintys pasitarti ar gauti daugiau informacijos, gali kreiptis į akademinius konsultantus savo padalinyje. Šiuo metu jie dirba kai kuriuose fakultetuose, o nuo rudens – jau ir visuose universiteto padaliniuose, todėl gauti atsakymus į rūpimus klausimus ir spręsti kylančias problemas, tikimės, bus dar lengviau ir greičiau“, – sako vyriausioji specialistė Jovita Šneiderienė.
Tačiau kartu susiduriama ir su nemenkomis problemomis. Viena iš kliūčių yra fizinis aplinkos pritaikymas. Kai kurie VU pastatai seni, todėl pritaikyti juos studentams su specialiaisiais poreikiais yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, nėra galimybių įrengti atitinkamo nuolydžio rampas, padedančias užvažiuoti ir nuvažiuoti laiptais, slenksčiais, todėl tenka įsigyti specialią įrangą. Taip pat labai svarbi ir psichologinė atmosfera.
Universitete stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas studentams, turintiems specialiųjų poreikių, studijuoti ir kurti palankią aplinką. Štai rudenį atliktos neįgalių studentų apklausos duomenimis, dauguma respondentų teigė, kad jų galimybės studijuoti ir aplinkos pritaikymas VU yra tinkami.
Problema – dialogo trūkumas
Irma Jokšytė teigia, kad diegiant pritaikymus neįgaliesiems, vis dar labai mažai tariamasi su jais pačiais. Pavyzdžiui, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre buvo įrengta darbo vieta regėjimo negalią turintiems studentams. Įrengiant šią vietą buvo panaudotos Europos Sąjungos fondo lėšos, tačiau dėl reikalingų pritaikymų nebuvo pasitarta su aklaisiais. „Taip, mes dabar turime galimybę naudotis Brailio spausdintuvu, skeneriu ir kompiuteriu su ekrano skaitymo programa. Bet ten sudėta programine įranga nebuvo patogi naudotis“, – sako pašnekovė.
Mergina problemą įžvelgia ir liftuose: „Ant klavišų parašyta brailio raštu ir mes galime paspausti reikiamo aukšto mygtuką, bet negalime būti tikri, ar į tą aukštą atvažiavome, nes liftas stoja ir kituose aukštuose. Būtent todėl, pritaikydami aplinką, specialistai turi teirautis žmonių, kuriems ji yra skirta, nuomonės. Ir naudingiau, ir kartu pinigų sutaupoma. Nes kai kuriais pritaikymais negalime pasinaudoti, o kai kurie yra tiesiog nereikalingi.“ Tačiau, anot jos, pagirtinos visos iniciatyvos ir bandymai suteikti neįgaliųjų poreikius atitinkančias paslaugas.
Dialogo poreikį išskiria ir kelionių organizavimo į ekonominio ir socialinio užimtumo vietas neįgaliesiems teikiančios programos „Socialinis taksi“ vadovas Jonas Mulevičius. Trūksta tinkamo infrastruktūros pritaikymo, jo vykdymo įtraukiant žmones, kuriems tai skirta. Organizacijų ir socialiai pažeidžiamų grupių dialogas skatintų stigmos, kad neįgalus žmogus yra kitoks, naikinimą.
„Jie visiškai nėra kitokie, tik turi fizinę negalią. Juk jeigu žmogus yra trumparegis, jis užsideda akinius ir puikiai gali gyventi. Jeigu žmogus yra neįgalus, bet aplinka pritaikyta, problema išnyksta“, – argumentuoja pašnekovas.
Gerosios iniciatyvos praplečia ribas
Nuo 2012 m. Lietuvoje veikia iniciatyva „Socialinis taksi“, kuruojama Nacionalinio socialinės integracijos instituto.
Jonas Mulevičius sako, kad idėja padėti turintiems judėjimo negalią kilo pastebėjus keletą opių problemų. Anot jo, viešasis transportas nėra visiškai pritaikytas neįgaliesiems, sudėtingas ir patekimas į autobusų stotelę. Taip pat visa likusi infrastruktūra daugelyje vietų nėra patogi, jau nekalbant apie privačius arba valstybinius pastatus. Paslaugas teikiančios įmonės dažnai siūlo automobilius, kurie nėra pritaikyti. Neįgaliam žmogui dažnai kyla didžiulis diskomfortas, be to, nėra garantijų, kad nuvykus į kelionės tikslą, bus suteikta reikiama pagalba. „Visi visuomenės nariai turi teisę judėti laisvai ir mes turime dėl to stengtis“, – teigia J. Mulevičius.
Todėl ir buvo imtasi iniciatyvos, teikiančios ne tik pavežėjimo, bet ir asmeninio asistento (vairuotojo), galinčio lengvai užmegzti dialogą ir įsiklausyti į poreikius, paslaugą. Asmeninius asistentus, tinkančius šiam darbui, yra labai sunku surasti. Žmogus ne tik turi būti psichologiškai stiprus, nuovokus, bet ir iš tikrųjų norėti padėti kitam. Štai todėl šiuo metu įmonėje asistentais dirba ne tik baigę socialinį darbą, bet ir teatro aktoriai ar vadybininkai.
Vienas „Socialinio taksi“ tikslų, anot pašnekovo, buvo parodyti nevyriausybinio ir valstybinio sektoriaus organizacijoms, kad ši problema yra ganėtinai lengvai bei finansiškai nesunkiai išsprendžiama.
Kartu yra susiduriama ir su užimtumo problema. Projektas išsiplėtė – šiandien taksi važinėja ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Zarasuose, Visagine, Vilniaus rajone. Nuo 150 pirmųjų klientų paslaugos vartotojų kiekis peraugo į daugiau nei 100 tūkst. registruotų vartotojų. Automobilių yra 6, todėl neretai dėl pernelyg didelio užimtumo pavyksta suteikti tik būtiną pavėžėjimo paslaugą.
Jonas Mulevičius prisimena, kad yra buvę tokių atvejų, kai žmogus savo bute praleido penkerius metus, o „Socialinis taksi“ buvo vienintelis projektas, kuris jam leido išeiti į lauką. Tai ir liūdna, ir kartu džiugu, nes pagaliau neįgaliesiems atsirado galimybė būti mobilesniems.
Sienos nyksta pamažu
Socialinės sienos egzistuoja. „Daugybė žmonių, kuriuos susitinku gatvėje sako, kad jiems manęs gaila, klausia, ar galiu naudotis kompiuteriu, telefonu ir, apskritai, kaip aš galiu gaminti maistą arba viena vaikščioti gatvėje. Bet tikiuosi, kad tos sienos ir toliau mažės ir mažės“, – dėsto Irma Jokšytė.
Mergina prisimena, kad „būna ir komiškų situacijų, nes žmonės ne visada supranta, kas tas regėjimo nebuvimas. Mūsų valstybėje, kai yra ir taip šitiek taisytinų dalykų, aš džiaugiuosi kiekvienu atsirandančiu pritaikymu. Džiaugiuosi, kad buvo sukurta programėlė „Trafi“ ir ji vis dar yra tobulinama. Ši programa leidžia matyti, kokie autobusai atvažiuoja realiu laiku į stotelę.
„Gerai, kad šviesoforai skleidžia garsinį signalą, kai dega žalia šviesa. Smagu, kad yra elektroninių parduotuvių, kuriomis laisvai galiu naudotis. O tai, kad daug šviesoforų pypsi per tyliai, kad pilna medžių, su palinkusiomis virš šaligatvių šakomis, keliančiomis pavojų vaikštantiems, kad sunku susiorientuoti įstaigose ir įvairiose viešose vietose – apie tai mažiau galvoju, kadangi tai tapo mano kasdienybe, prisitaikiau taip gyventi“, – priduria pašnekovė.
Įvairių organizacijų kuriamas iniciatyvas, tokias kaip „Socialinis taksi“, mergina vertina teigiamai, nes kuo daugiau žmonės žinos apie neįgaliuosius, tuo daugiau supras ir abiems pusėms bus tik geriau.
Jonas Mulevičius sako, kad visada atsiranda žmonių, kurie kol nemato problemos prieš savo akis, tol nesupranta, kad ji yra. O turintys specialiųjų poreikių dažnai yra nematomi, todėl kyla klausimas: ar jie iš tikrųjų yra skirtingi, ar mūsų sukurtos priemonės neleidžia jiems būti pilnaverte visuomenės dalimi?
Lietuvoje turime originalių projektų, mažinančių socialinę atskirtį, universitetuose siūlomi specialūs pritaikymai, skatinamas atviras dialogas su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Tik dažnai neklausiama neįgaliųjų nuomonės, ne visos iniciatyvos yra veiksmingos. Todėl diskusijos, kiek tai iš tikrųjų efektyvu ir ką reikėtų keisti, tebeverda – ne tik JT konferencijoje, valstybinėse ar nevyriausybinėse organizacijose, bet ir visuomenėje.
