Dėl bibliotekos net ir benamio vaidmuo
Istoriniuose šaltiniuose Tadas Vrublevskis pristatomas kaip teisininkas, advokatas, Lietuvos visuomenės politinis veikėjas. Bet ar galima tokią iškilią, šviesią asmenybę įrėminti keliais žodžiais? Juk ne kiekvienas teisininkas ar politikos veikėjas gali didžiuotis savo vardo biblioteka.
Plačių pažiūrų demokratas
„Žymus Vilnijos krašto advokatas, bibliofilas, iš tėvų paveldėjęs biblioteką ir visais įmanomais būdais ją pildęs“, – taip jį pristato Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos (LMAVB) mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė.
Tadas Vrublevskis gimė ir augo gydytojo homeopato šeimoje, tačiau tėvo pėdomis nesekė – koją pakišo priklausymas slaptai Lenkijos ir Lietuvos revoliucionierių organizacijai. Dėl šios priežasties jis buvo pašalintas iš Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademijos, vėliau ir iš Varšuvos universiteto. Galų gale jam pavyko eksternu įgyti teisės magistro diplomą.
LMAVB mokslinė darbuotoja Rasa Sperskienė, nagrinėjusi T. Vrublevskio bylas, pasakoja, kad teisminėje veikloje jis atrado savo pašaukimą. Netrukus išgarsėjo Rusijos apylinkėse kaip advokatas, išdrįsęs ginti leitenantą Piotrą Šmitą (jūrininką, surengusį sukilimą prieš valdžią carinėje Rusijoje). Nors bylos laimėti sumaniam advokatui nepavyko, toks drąsus žingsnis, nepasiduodant carinės Rusijos valdžios spaudimui, Tadą Vrublevskį išgarsino kaip vieną iškiliausių savo srities atstovų visoje imperijoje.
T. Vrublevskis gynė visus engiamus žmones. „Jis gynė visus nuskriaustuosius, jam nebuvo svarbu tautinės pažiūros, išpažįstama religija, rasė, politinė veikla, jis netgi yra gynęs kaltinamus žmogžudyste. Vilniečiai juo pasitikėjo ir gerbė, kadangi Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą jis palaikė ir gynė teismuose lietuvius“, – pasakoja R. Sperskienė.
T. Vrublevskį taip pat galima vadinti žurnalistu – istoriniuose šaltiniuose minimas jo bendradarbiavimas su žurnalu „Visuomenė“ ir kitais tuo metu leistais periodiniais leidiniais.
Pasiaukojimas bibliotekai
Iš tėvų paveldėjęs biblioteką Tadas Vrublevskis nusprendė ją pildyti ir dalintis su kraštiečiais. Gausino ją įvairiais būdais. Kaip pasakoja R. Sperskienė, šaltiniuose aprašomi ir kurioziški įvykiai, kai T. Vrublevskis, apsivilkęs kostiumu iš maišo medžiagos, vaikšto po vietines redakcijas ir, prisistatydamas vargšu, kaulija iš redaktorių leidinių ar rankraščių.
Bibliotekos kaupimui T. Vrublevskis skyrė visas savo lėšas. Jis surinko apie du tūkstančius rankraščių, kurie sudarė esamos bibliotekos pagrindą. Kadangi advokatas buvo demokratiškas, plačių pažiūrų, nedarė renkamų rankraščių cenzūros ar specialios atrankos – sukauptuose raštuose galima rasti įvairios literatūros.
Apsilankyti advokato puoselėjamoje bibliotekoje galėjo visi norintys. Vienintelis jo reikalavimas – neišsinešti knygų.
Išpildytas noras
LMAVB mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė pasakoja, kad, pripildęs paveldėtą biblioteką tėvų namuose, esančiuose šalia centrinių Vilniaus universiteto rūmų, T. Vrublevskis nusprendė, jog reikia ieškoti naujų patalpų – butas tapo per ankštas tiek rankraščių laikymui, tiek norintiems apsilankyti skaitytojams. Tačiau prieš išsirinkęs naujas patalpas jis 1912m. įsteigė Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugiją, kuri po dešimties metų tapo Vrublevskių mokslinės pagalbos draugija.
Jau suradęs tinkamas patalpas Mindaugo gatvėje (šiuo metu čia yra LMAVB archyvas) pradėjo planuoti bibliotekos perkėlimą. Tačiau 1925 metais jis sutiko bibliotekos rinkinius perduoti Vilniaus miesto globai. Todėl lenkų valdžia nupirko Tiškevičių rūmus, kurie bibliotekos prieglobsčiu yra išlikę iki šių dienų. Vienintelė T. Vrublevskio tuomet iškelta sąlyga – bibliotekoje sukaupti rinkiniai negali būti išvežti iš Vilniaus, išardyti ar prijungti prie Vilniaus universiteto bibliotekos.
Nors žymus advokatas, bibliofilas Tadas Vrublevskis mirė nesulaukęs bibliotekos įkūrimo, šiandien jo noras išpildytas – biblioteka yra vieninga, turtinga, gausi įvairių raštų ir atvira visuomenei mokslo įstaiga.
