Dėl kokių priežasčių moterys dažniausiai atsiduria čia, motinos ir vaiko globos namuose?

Dažniausiai dėl pinigų stygiaus. Dauguma mamų ateinančių į mūsų globos namus – benamės, nors jos tai neigia ir labai bijo šio žodžio. Kai kurios registruotos tėvų būstuose, kurių apskritai nėra arba ten neįmanoma gyventi – antisanitarinės sąlygos, kiauri stogai ir sienos, žiemą šalta, girtaujama.  Į „Caritą“ atėjusios mamos būna ir visai negaunančios pajamų. Tuomet pirmas dalykas, kurio imamės, sutvarkyti dokumentus, kad moteris gautų bent pašalpą vaikui. 2015 metais vaiko pašalpos sudaro apie 130 eurų per mėnesį. Taip pat galima išieškoti alimentus, tačiau moterys dažnai to vengia, tikėdamosi, kad santykiai su vyrais susitvarkys. Mes patariame, kad reikia nustatyti vaiko tėvystę, kad moteris galėtų gauti socialinę pašalpą. Dažnai mūsų įstaigoje gyvenančios mamos neturi darbo patirties. Tai ne tik jaunos merginos. Šiuo metu gyvena moterys nuo 18 iki 47 metų. Įprastai, moterys su darbo patirtimi, gauna dekretinius pinigus iš darboviečių, mūsų merginos jų dažniausiai negauna, nes niekur nedirbusios. Prieš keletą metų buvo suskaičiuota, kad trečdalis moterų, atsidūrusių „Carito“ globos namuose, turi tik pradinį išsilavinimą, nebaigusios net 10 klasių. Siekiamybė, jei leidžia aplinkybės, kad moteris gautų išsilavinimą, tačiau pas mus jos gali gyventi tik metus. Taigi, įgyti specialybę per tiek laiko nelabai realu, nes reikia dar dvejus metus mokytis, kad baigų vidurinę. Žinoma, yra ir išimčių, pavyzdžiui, moteris su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, įklimpusi į skolas, nesugebėjusi suvaldyti finansų. Bendrai, moterys, patekusios į mūsų motinos ir vaiko globos namus, būna arba iš socialiai remtinų šeimų, arba augusios vaikų namuose.

Kaip padėti išbristi iš skurdo vienišai mamai su vaiku?

Tam, kad išsisuktų iš uždaro skurdo rato, reikia išsilavinimo, gero darbo, bet vienišai mamai su vaikais tai nerealu, jei nėra pagalbos iš šeimos. Daug dirbame su moterimis, kad jos išmoktų, suprastų, jog gyventi iš pašalpų nėra gerai. Keičiasi ir valstybės politika – mažinamos socialinės išmokos ir didinamas minimalus atlyginimas. Tai šioks toks paskatinimas siekti uždirbti, o ne gyventi iš valstybės paramos. Iš esmės, siekiame įtikinti moteris, kad išsilavinimas gali ir tikrai padeda rasti darbą.

Turime ir gražių atvejų: mama iš Druskininkų, kurį laiką gyvenusi motinos ir vaiko globos namuose, skambina mums ir sako, kad jau dirba ir nebegauna pašalpų. Džiaugiamės išgirdę, kad mūsų pastangos veikia, tik neaišku, kaip toliau seksis, neaišku, kaip ilgai moteris sugebės dirbti, nepalūžti. Gražius atvejus pasakojame globos namų mamoms, bandome motyvuoti, tačiau gyvenančios „Carito“ globos namuose mamos daugiau bendrauja viena su kita, taigi, mato panašius atvejus. Konsultacijos su psichologe, socialinėmis darbuotojomis yra privalomos, tačiau tai irgi labai siauras žmonių ratas. Mamos mus pažįsta ir mūsų žodžiai ne visada pasiekia jas taip efektingai, kaip kitų moterų, kurios gyvena kitokį, aprūpintą gyvenimą.

Didžioji dauguma mamų ateina iš skurdo. Augdamos matė nedirbančią mamą, kuri gyveno iš pašalpų ir išgyveno. Arba augo vaikų namuose. Taigi, jos nemato tos situacijos taip dramatiškai, kaip matome mes. Iš to ateina nesusikalbėjimas. Bandome ugdyti motinystės įgūdžius, tačiau mamos klausia ir stebisi, kodėl, kam mes viso to reikalaujame? Joms atrodo normalu taip, kaip yra. Jos šiaip ar taip jau yra geresnės mamos, negu pačios patyrė vaikystėje, taigi, atrodo, kad gana, jos jau yra laipteliu aukščiau, nei jų mamos. Stengiamės įtikinti, kad gyventi iš pašalpos nėra normalu. Jei esi sveika, jauna moteris, tai kodėl turi gyventi iš valstybės pinigų? Mažų mažiausiai yra negražu gyventi iš pašalpos ir tai yra priežastis, kodėl visuomenė tavęs nemėgsta. Su kolegėmis bandome paprastai,  mamoms suprantama kalba paaiškinti, kad ir mes dirbame, taigi dalį savo atlyginimo atiduodame socialinių pašalpų gavėjams. Klausiame, ar ir jūs norėtumėte dalį savo uždarbio kažkam atiduoti? Tuomet jos pamažu suvokia, iš kur socialiniai pinigai atkeliauja ir kodėl dauguma dirbančiųjų taip nepalaiko pašalpų gavėjų. Aišku, kol kas tokie pokalbiai neduoda apčiuopiamų rezultatų, tačiau po truputį ugdomas supratimas apie tai, kaip veikia sistema. Dirbame, kad moteris siektų gyventi savarankiškai, kad pati užsidirbtų. Kadangi moterys keičiasi, tai kol vienai papasakojame, ją keičia kita ir vėl viskas iš naujo.

Suvokiame, kad didžioji dauguma mūsų mamų ir gyvens iš socialinių pašalpų. Tiesiog liks tokia visuomenės dalis. Ne todėl, kad negali, o tiesiog, nenori kitaip. Taip yra, nes gyvena uždarame rate. Tai matydami organizuojame kalėdines akcijas, kai pasiturinčios moterys ateina ne tik paaukoti, paremti skurstančiųjų, bet ir kelias valandas pabendrauti, pabūti kartu su vienišomis mamomis, truputį praplėsti jų akiratį. Nedaug tos dvi valandos duoda, bet bent maža galimybė atsiranda pabendrauti su kitaip mąstančiais žmonėmis.

Kova už save pasireiškia virtuvėje. Moterų pajamos skiriasi. Vienos neturi pinigų, kitos šiek tiek gauna. Palikdavome šaldytuve sūrio, dešros tam, kad ta, kuri neturi pinigų, galėtų maitintis. Tai neveikia. Kyla didžiausias konfliktas. Jei yra 10 moterų, tai turi būti 10 lygių gabalėlių sūrio, tik tokia yra teisybė. Yra ir vagysčių, jau geriau pasivogsiu, negu paprašysiu, nors iš tiesų, jei paprašytų, tikrai joms duotų. Visgi, žinant jų istorijas, kai dar visai mažas geriantys tėvai palikdavo su dar 5 vaikais be maisto, kas pirmas pasigrieba maistą, tas nealkanas.

Stengiamės palaikyti ryšius su jau išėjusiomis iš „Carito“ mamomis. Susikūrėme vidinę „Facebook“ grupę, prisijungė apie 50 mamų, tai buvusios mūsų gyventojos. Ten bendraujame, dalijamės mintimis. Smagu matyti, kaip pasikeičia mamų mąstymas paragavus tikro gyvenimo. Pavyzdžiui, viena grupė mamų, su kuriomis palaikome ryšius, jau įgijo išsilavinimą. Du konkretūs atvejai, kai mamos įgijo išsilavinimą: viena tapo muitininke, kita kirpėja. Pradėjusios dirbti pastebėjo, kad gauna daugiau nei iš pašalpų. Tai kartu ir pavyzdys kitoms mamos, kad verta stengtis. Kai įgijo išsilavinimą, atsivėrė kitos galimybės. Bendraudamos su mamomis negailime griežtesnio žodžio, reikalaujame pastangų. Kartais jos tiesiog dingsta iš mūsų akiračio porai metų, o ateina tik tada, kai turi ką pasakyti – kad jau metus dirba, kad pargavo tikro gyvenimo.

„Paragauja tikro gyvenimo“ – ką norite tuo pasakyti?

Kitaip pradeda vertinti pagalbą. Girdime daug bumbėjimų, kad mažai, blogai, viskas nervina ir erzina. Bet kai išeina pagyventi savarankiškai, tada gailisi ir išmestų į šiukšlių dėžę cepelinų, nes  bulvės kainuoja. Čia gyvenančios mamos gali naudotis kruopomis, aliejumi, tai „Maisto banko“ produktai, parama iš žmonių. Moterys dažnai niurna, kad valgo vien kruopas, siūlo mums pabandyti maitintis vien kruopomis. Išėjusios iš „Carito“ pamato, kad ir kruopos kainuoja. Sako, tiek dalykų reikia – ir indų ploviklio, ir kempinėlės, taip susiduria moterys su realybe.

Galbūt pastebėjote bendrų charakterio savybių tarp moterų, kurios sunkiau kabinasi į gyvenimą?

Individualus žmogaus charakteris turi daug įtakos. Vienos užsikabina, o kitos – ne. Nors į visas vienodai įdedame, su visomis dirbame pagal jų skirtingus poreikius. Netgi individualiai bendraujame pagal poreikį, jei matome, kad reikia daugiau konsultacijų, galime sau tai leisti. Sunkiau, jei moteris su proto negalia, gerai, kai tai diagnozuota ir mes žinome, tačiau būna ir  nediagnozuota, tik matyti, kad moteris ribinio intelekto. Labai daug žemos savivertės moterų. Atrodo, kad jos pasitiki savimi, žino ką daro. Tačiau po kurio laiko pamatai, kad taip nėra. Prireikia laiko, kol perkandi, kame problema, kodėl moterims trūksta pasitikėjimo savimi. Taip pat ryški socialinių įgūdžių stoka. Moterys, ateinančios į motinos ir vaiko globos namus dažnai nežino, nemoka elementariausių dalykų, kurie natūraliai ateina iš šeimos.

Kokie tie socialiniai įgūdžiai? Ką reiškia ši sąvoka?

Tai elementariausi dalykai. Moterys supranta, kad reikia tvarkytis kambarius. Tačiau tvarkymąsi suprantame visos labai skirtingai. Skurde užaugusi mergina tikina, kad pusę dienos tvarkėsi, o „Carito“ socialinės darbuotojos iš jos dar kažko reikalauja. Kai mergina užaugusi specifinėje aplinkoje, kur tvarka suprantama kitaip, sunku susikalbėti. Pavyzdžiui, įprasta, kad patalynė turi būti apvilkta užvalkalais. Tačiau ne visos mūsų mamos suvokia, kad patalynei jie reikalingi. Dar vienas dalykas – higiena. Merginos iš kaimų, kur naudojosi lauko tualetais, jos nemoka tvarkytis. Moterys mėtytos, vėtytos, kartais nusiprausia, kartais pamiršta. Pamiršta išsiskalbti drabužius, nes joms atrodo, kad tai nėra būtina. Dar vienas dalykas – laikas. Merginoms sunku suvokti, kad sutartu laiku reikia būti sutartoje vietoje, jei vėluoji, perspėti, atėjus į užsiėmimą, jį išbūti. Būdamos mažos, mergaitės gyveno kaip norėjo, iš jų nebuvo reikalauta. Kartais matau, kad joms net patinka, kai reikalauji. Jos netgi įvardija, kaip privalumą, kad iš jų reikalaujama ir sako, kad savo vaikus auklės griežtai.

Dažniausiai čia būdamos moterys labai nedraugauja, jei draugystė užsimezga, tai tik išėjus palaiko ryšius. Gal tai labai skaudus laikotarpis moterims. Jei susitvarkė gyvenimai, jos globos namų epizodą atsimena kaip sapną.

Kas lemia, kodėl taip atsitinka, kad žmogus patenka į skurdą? Pasitaiko, kai žmogus neturi pinigų, kad sunku, tačiau kažkaip išsikapsto, toliau keliauja. Kodėl visgi vieniems pavyksta, o kiti ir toliau skursta? Ar tik pinigų stoka yra skurdo priežastis?

Žmogus sako, kad neturi pinigų, tačiau po tuo slypi įgūdžių stoka. Kodėl vienas turi, o kitas neturi? Netgi moterys su aukštaisiais išsilavinimais ateina, nes pateko į bėdą – skolos, negrąžinti kreditai, antstoliai išieško ir atima paskutinį centą. Ir taip yra dėl įgūdžių stokos. Tiesiog nesusiplanavo savo biudžeto, neapskaičiavo rizikos. Todėl mūsų pagrindinė užduotis – įgūdžių ugdymas. Socialinių, motinystės įgūdžių ugdymas. Mūsų darbuotojai su mamomis būna visą dieną, tik naktimis ir savaitgaliais jos paliekamos vienos. Tai pasiteisina, nes ugdomas savarankiškumas. Tai ne kalėjimas. Moterys turi išmokti gyventi ir neprižiūrimos darbuotojų. Jos lieka vienos nuo 22h. iki 8 ryto vienos ir savaitgaliais. Darbuotojai tik kartais atvažiuoja patikrinti. Viena iš moterų nuo penktadienio iki penktadienio yra paskirta budėti. Ji atsakinga už tvarką globos namuose, turi namų raktus. Tai pasitikėjimas avansu, bet pastebėjome, kad moterų savivertei tai didelis dalykas. Ypač silpnesniosioms. Jos neįtikėtinai sąžiningai atlieka pareigą. Atsakomybė patikrinti ar viskas tvarkinga, 20 valandą uždaryti pagrindines duris, kritiniu atveju iškviesti policiją, greitąją pagalbą, tai rodo, kad jomis pasitiki ir merginos stengiasi nenuvilti. Yra stebėjimo kameros, vėlgi, dėl saugumo. Būna visko – užgeria moterys, bet situaciją suvaldoma.

Pareigų čia nemažai. Esame 4 darbuotojos – 2 socialinės darbuotojos, psichologė ir aš. Neturime virėjų, valytojų, visa tai panos pasidaro pačios. Turime 12 vietų, kur gali gyventi 12 moterų su vaikais. Yra 5 dviviečiai kambariai ir du vienviečiai. Kaip moterys tvarkosi kambaryje, kaip organizuoja buitį, tai jų reikalas, nebent kyla didelių konfliktų, tada darbuotojos kviečia kartu susitarti, ieškoti kompromiso. Koridorius, virtuvė, bendros vietos – kartą per savaitę yra generalinė tvarka, kai tvarkoma iš pagrindų. Turime slenkančius grafikus, kai vieną savaitę viena tvarko koridorių, kita – virtuvę ir t.t. Kasdieniams darbams taip pat pasiskirstoma, kas, kada ką daro.

12 moterų vienoje virtuvėje – kaip sekasi sugyventi? Juk įvairiais periodais moterų emocijos pasireiškia ypač stipriai, kaip su tuo tvarkotės?

O emocijų čia būna. Ir gyventojoms, ir darbuotojoms, negaliu slėpti… (šypsosi,- aut. past.). Pagrindinis darbas, kuris atima daugiausia darbuotojų energijos – konfliktų gesinimas ir jų sprendimas. Kiekvienas išspręstas konfliktas yra ir vienos ar kitos moters ugdymas. Virtuvė yra viena. Visos ten šeimininkauja. Beveik kiekviena diena prasideda nuo konflikto: kas po savęs neišplovė puodų? Niekas nenori plauti svetimų indų, tai rutina, kuri visas vargina. Įtampos tarp mamų, kuri neišplovė dušo, kuri paliko netvarkingą viryklę… Socialinės darbuotojos kalbasi su moterimis, ieško sprendimų problemai.

Dar viena virtuvės taisyklė – viena iš mamų gamina sriubą visoms čia esančioms ir didiesiems vaikams, kuriems daugiau nei metai laiko. Kūdikėliais mamos rūpinasi individualiai. Atrodo, kad tai tik sriuba, bet susideda  daug dalykų. Iš vakaro mama turi pasirūpinti produktais, kurių tuo metu nėra virtuvėje. Šaldytos mėsos, „Maisto banko“ duotų produktų turime, tačiau daržovėmis bei kitais komponentais reikia pasirūpinti mamoms.  Reikia sugalvoti, ką gamins, suplanuoti, ko trūksta, parduotuvėje nupirkti reikalingų produktų. Tam gauna, pavyzdžiui, tris eurus. Vienos moka gaminti, kitos ne. Taigi, pasitarus su socialine darbuotoja, mamos eina į parduotuvę, iš ten turi sąžiningai parnešti grąžą, kompiuteriu išrašyti sąskaitą faktūrą, taip atsiskaityti. Sriubą turi pagaminti skaniai, kad ir kitos mamos valgytų, kad neišmestų. Mokome pirkti pigesnius produktus, verstis, kaip realybėje, kaip kasdien. Buvo atvejis, kai mama už tris eurus nupirko tik kečupo. Visą kilogramą kečupo sudėjo į plovą ar dar kažkur, tai tokie dalykai pas mus kartais vyksta…

Be buitinių pareigų yra privalomos konsultacijos ir grupiniai užsiėmimai. Privalu dalyvauti toms, kurios nesimoko ir nedirba. Konsultacijos būna įvairios – nuo formalios, kur aiškinamasi, kaip susitvarkyti pašalpas, kaip spręsti problemas su antstoliais iki pokalbių su psichologe, apie tai, kaip save ugdyti, dalijimosi išgyvenimais. Kiekvienai mamai yra skirtas fiksuotas laikas, kai ji privalo ateiti į konsultaciją. Pavyzdžiui, Marytei paskirtas laikas pirmadienį nuo 10 iki 11 val. Taigi, ji turi susiplanuoti savo darbus ir pareigas taip, kad pirmadienį galėtų ateiti į konsultaciją. Dažniausiai nesusiplanuoja, pas gydytoją talonėlį išsiima kaip tik tą valandą, pamiršta ar dar kokių aplinkybių suranda. Atrodo normalu, paskambinus į polikliniką tartis laiką, kuris mums yra patogus, o joms tai sunku suprasti. Tai ilgas darbas, kad išmokytume mamas planuoti laiką. Dažniausiai, kai vyksta bendras susirinkimas, pusė mamų poliklinikoje… Ir tai kartojasi. Kartais taip, tiesiog nėra kito laiko, tačiau tikrai ne visada. Vėl sėdi ir kalbiesi, bandai tartis. Turime vieną psichologo konsultaciją ir vieną soc. darbuotojo konsultaciją. Tai formalūs dalykai, tačiau labai daug neformalių pokalbių. Vakarais socialinių darbuotojų kabinetų durys neužsidaro. Moterys konkuruoja tarpusavyje – kodėl su viena kalbasi jau valandą, nors kita vis prašo skirti dėmesio… Vakare darbuotojos būna išsunktos. Kalbantis su septinta moterimi darbuotojos prisipažįsta, kad kartais ir nebegirdi, ką joms sako, toks emocinis krūvis vargina. Kita vertus, tie vakariniai pokalbiai ir nėra oficiali konsultacija, tai individualus pokalbis, kartais apie nieką, o kartais labai produktyvus, nes spręstinų problemų eibė. Pavyzdžiui, per pirmąjį mėnesį mamos turi susitvarkyti dokumentus, kad gautų pašalpą, toliau užrašyti vaiką į ugdymo įstaigą, tada ieškoti darbo. Turime matricą, pagal kurią kryptingai dirbame. Norime daugiau nei tik kad mamos augintų vaikus, bet kad siektų atsistoti ant kojų. Tenka priminti, kad jos ne verslininkų žmonos, galinčios leisti sau visai nedirbti… Vaikui sukanka metai ir turi eiti dirbti. Mamoms tai skamba skaudžiai – ateina su mažu vaiku, o mes jau planuojame, kad po metų ji dirbs, skatiname mokytis, ieškoti darbo. Kitaip jos vėl atsidurs kritinėje situacijoje. Mūsų psichologė Milda turi du vaikus, pasakoja „Carito“ mamoms, kad ir ji su mažučiais vaikais ėjo dirbti, bet mamų tai neveikia, nes su mumis susiduria nuolat. Didesnis efektas, kai atsiliepia mamos jau išėjusios iš „Carito“, kurios jau sukasi, dirba. Tik turime labai didelė bėdą – darželiai. Mūsų įdirbis buvo neblogas, bet dabar žlunga. Per daug metų susiformavo, kad kai tik vaikui sukanka metai, jis vedamas į darželį, o mama tuo metu gali eiti dirbti. Prieš porą metų savivaldybė reorganizavo vaikų patekimo į darželius sistemą ir dabar vaikui nuo metų amžiaus patekti į darželį beveik neįmanoma. Tada mamos negali dirbti, nes praktiškai nėra kas galėtų prižiūrėti vaiką. Pakliūti į eilę galima tik du kartus per metus. Mes negalime patekti į tą sistemą. Per paskutinius metus tik vieną vietą gavome išimties tvarka. Bandome savipagalbą, kuri deja, neveikia. Idėja skamba labai gražiai ir yra mūsų siekiamybė. Pavyzdžiui, vieną dieną viena 4 valandas pažiūri vaikus, kitą dieną, kita mama prižiūri savo ir kitų vaikučius. Yra tokių darbų, kur galima susiderinti ir dirbti dalį dienos arba visą dieną pamainomis. Visgi kol kas tai neveikia. Gal dėl to, kad mūsų mamų motinystės įgūdžiai silpni. Net vienas savas vaikas mamoms yra iššūkis. Paimti dar svetimą vaiką ir pažiūrėti daugiau nei pusvalandį, tai problema. Trumpam, kol viena išeina į parduotuvę ar pas gydytojus – be problemų, tačiau kas dieną, deja, niekaip. Net ir toms mamoms, kurios bent po dvi galėtų susitarti, abi pamainomis dirbti, neišeina toks variantas. Kol kas turim tik vieną dirbančią mamą, kurios vaiką prižiūri savanorė. Kiekvieną dieną savanorė prižiūri mergaitę, kol mama kelias valandas dirba, tačiau su savanoryste reikia atsargiai, realiame gyvenime nebus nemokamos auklės. Tam tikra prasme mes sudarome šiltnamio sąlygas, tačiau moteris gauna galimybę įgyti darbinės patirties. Pradžioje netgi neuždirba tiek, kad išgyventų, tačiau pratinasi prie darbo. Visgi, tai irgi tik iš stipresnių, motyvuotų mamų. Matome, kad tie uždirbti pinigėliai juokingi, bet pagrindinis motyvas – patirtis, įgūdžiai, kurie leistų ateityje uždirbti.

Dirbate su vienišomis mamomis, turbūt tenka nemažai su jomis bendrauti, kalbėtis. Ką sako, kaip jaučiasi į krizinę situaciją pakliuvusios moterys?

Iš tikrųjų, kiek bebūtų tų atsikalbinėjimų, nepasitenkinimo, neigimo, pakalbėjus, moteris supranta, kad pateko į sudėtingą situaciją. Gal neįvardija, kad tai krizė, bet pripažįsta, kad padėtis sudėtinga. Dažniausiai jos kalba apie pinigų stygių. Susidaro vaizdas, kad tai ir yra didžiausia bėda. Beveik nė viena nepasakys, kad ji pati kalta dėl to stygiaus, dažniausiai kaltas yra kažkas kitas. Tai dažniausiai valstybė. Sako, jei man duotų didesnę pašalpą, socialinį būstą, tai viskas tikrai susitvarkytų, laimingai gyvenčiau. Jos mano, kad taip netyčia išėjo, o realių priežasčių nė viena neįvardija. Faktas, kad nėra pinigėlių, o kodėl nėra, nesigilina.

Turime ir gražių atvejų: mama iš Druskininkų, kurį laiką gyvenusi motinos ir vaiko globos namuose, skambina mums ir sako, kad jau dirba ir nebegauna pašalpų. Džiaugiamės išgirdę, kad mūsų pastangos veikia, tik neaišku, kaip toliau seksis, neaišku, kaip ilgai moteris sugebės dirbti, nepalūžti.

Krizinių situacijų pasitaiko visiems, tik žmonės skirtingai su tuo tvarkosi. Tam įtakos turi ankstesnės patirtys, šeima, aplinka, kurioje augo, charakterio savybės. Kaip manote, moterys, kurios pakliuvo į skurdo situaciją, joms taip nutiko dėl ankstesnių patirčių (gyvenimas vaikų namuose, asociali šeima) ar daugiau dėl individualių asmens savybių?

Manau, kad iš patirčių. Charakterių turime labai įvairių, skirtingų. Daugiausiai susiklosto iš patirčių, iš pasaulio, kurį jos mato ir netiki, kad gali būti kitaip. Jos matė tėvų gyvenimą, kaimynų, dabar mato kitų mamų atvejus ir tai joms tampa normaliu gyvenimu. Bendrauja su žmonėmis, kurių pasaulėžiūra panaši. Kitas pasaulis, kitaip mąstančių žmonių bendruomenė joms yra tarsi visai atskirti ratai: yra mano pasaulis ir yra kitas pasaulis. Jeigu pamatyčiau ir įtikėčiau, kad kitaip yra geriau, gal kažkas pasikeistų, tačiau suprantama, kad labai sunku išlysti iš to rato, kuriame sukiesi. Pavyzdžiui, kad taps studentėmis, moterys retai tesvajoja, juk jei nebaigtos 10 klasių, tai apie kokias studijas kalbame? Tas kelias toks ilgas ir nerealus atrodo, taigi atsiranda blokas. Yra atvejų, kad pas mus gyvendamos moterys baigia mokslus. Tačiau viskam turi būti pirmas žingsnis. Mums labai sunku motyvuoti, kad moteris pradėtų dirbti. Siekiamybe tampa tikslas gauti pašalpą, socialinį būstą, nebėra motyvacijos dirbti. Tačiau kad socialinis būstas yra tik mažas pajamas gaunantiems žmonėms, jos retai kada pamąsto.  Jei gauni šiek tiek didesnį atlyginimą, tai atims socialinį būstą, atims saugumą, tai priveda iki to, kad jau geriau sąmoningai uždirbs mažiau vien tam, kad gautų soc. būstą. Kai pavyksta išlysti iš socialinių pašalpų gavėjų rato, kai pradeda dirbti, tada gali patekti į tą kitą ratą. Viskas susiję su mokslu ir darbu. Išskirtiniais atvejais vyrukai ištraukia moteris iš skurdo. Dažniausiai mūsų moterys susiranda savo socialinio sluoksnio vyrus. Tai yra labai normalu. Tačiau yra vienas kitas atvejis, kai dirbantys, išsilavinę vyrukai susižavi mūsų mamomis, tada ir joms motyvacija tapti kitokiomis, siekti daugiau. Tai gražios istorijos, merginos išteka, turi dėl ko stengtis. Vaikas ir vaiko ateitis ne visada yra pagrindinė motyvacija moteriai stengtis, o kai atsiranda vyras, kuris padeda, myli, tada situacija kitokia. Visgi dažniausiai moterys susižavi išnaudotojais arba iš įkalinimo įstaigų grįžusiais vyrais.

Motinos ir vaiko globos namuose gyvena moterys iš visos Lietuvos, viena kitai svetimos, suvienytos tik krizės, benamystės. Apie ką kalbasi, kaip tarpusavyje bendrauja moterys, atsidūrusios po „Carito“ stogu?

Būna ir didelio pagrindo neturinčių, buitinių konfliktų, būna ir paprastų moteriškų pokalbių, gražaus bendravimo. Ko yra daugiau, sunku pasakyti. Pas mus viskas kunkuliuoja. Kartais užeina konfliktų periodas, kartais, paliaubų laikotarpis. Mano kabinetas yra prie virtuvės, tai būna, girdžiu paprastą, ramų moterišką pašnekesį. Valgyti darosi, kalba apie vaikus, vyrus, madas. Privačių pokalbių nesiklausome, taigi, nežinau. Priklausomai nuo to, kokios moterys gyvena tuo metu, užduodamas bendras tonas. Kartais, kai apsigyvena konfliktus provokuoti linkusios moterys, gyvenimas aštrėja. Kartais būna tikrai gražių epizodų, visos kartu kepa pyragus. Atvažiavus patikrinti, matome, ramiai sėdi, kalbasi, žiūri televizorių, žaidžia su vaikais. Buityje yra savipagalbos. Tačiau didelių draugysčių čia nėra. Daugiau kova už save ir specifinis teisybės suvokimas. Čia išryškėja patirtis iš skurdo vaikystės. Kova už save pasireiškia virtuvėje. Moterų pajamos skiriasi. Vienos neturi pinigų, kitos šiek tiek gauna. Kaip minėjau, sriubą moterys verda kartu, o kitu maistu  turi pasirūpinti individualiai. Palikdavome šaldytuve sūrio, dešros tam, kad ta, kuri neturi pinigų, galėtų maitintis. Tai neveikia. Kyla didžiausias konfliktas. Jei yra 10 moterų, tai turi būti 10 lygių gabalėlių sūrio, tik tokia yra teisybė. Yra ir vagysčių, jau geriau pasivogsiu, negu paprašysiu, nors iš tiesų, jei paprašytų, tikrai joms duotų. Visgi, žinant jų istorijas, kai dar visai mažas geriantys tėvai palikdavo su dar 5 vaikais be maisto, kas pirmas pasigrieba maistą, tas nealkanas. Iš vaikų namų merginų tas pats. Nors ten vaikai nebadauja, yra tas lygybės supratimas, kad visiems, be išimčių po lygiai. Tai pasireiškia su budėjimais ir mūsų nuobaudų sistema. Budėjimas virtuvėje – mūsų vienintelė nuobauda ir tai kol kas veikia. Jei neateini į kurį nors užsiėmimą be pateisinamos priežasties, laukia trys budėjimai virtuvėje be eilės. Moterys ne viena už kitą eina, o priešingai, įskundžia vien kitą, ateina pasitikslinti ar tikrai prasižengusioji buvo nubausta. Studentai, pavyzdžiui, visi susivienija, dalijasi konspektais, tai čia taip nėra. Jei viena gavo nuobaudą, tai ir kita turi gauti. Toks teisybės supratimas. Visoms po lygiai. Ne visai realiai supranta situaciją. Pavyzdžiui, viena mergina nesudalyvavo konsultacijoje, nes jos vyrukas grįžo iš kariuomenės, tai tikrai toks išskirtinis atvejis, ji pasiprašė trijų dienų laisvų. O mums reikia nuspręsti, ar duoti jai tas baudas, nes mums atrodo, kad šiuo atveju ir nereikėtų baudų, bet jau trys moterys atėjo, pasitikslino ar išvykstančioji į pasimatymą gaus baudas, nes kita mergina taip pat važiuoja pas vyruką į Naująją Vilnią, bet visada grįžta į konsultacijas. Ji valandai grįžta, po to vėl važiuoja. Ir viena, ir kita pas vyruką. Taigi, kur teisybė? Tai ir mums iššūkis. Rašome taisykles, bet visų situacijų nesurašysi.

Dažniausiai čia būdamos moterys labai nedraugauja, jei draugystė užsimezga, tai tik išėjus palaiko ryšius. Gal tai labai skaudus laikotarpis moterims. Jei susitvarkė gyvenimai, jos globos namų epizodą atsimena kaip sapną.  Nors mums atrodo, kad tokioje situacijoje turėtų viena kitą labiau užjausti, padėti, deja, taip nėra. Kita vertus, ir plačiojoje visuomenėje padėti ir užjausti nėra labai būdinga. Juk siekiantys karjeros, turtų, žmonės irgi vieni kitiems per galvas lipa… Kartais mes iš krizėje atsidūrusių moterų reikalaujame daugiau nei patys galime.

Minėjote, kad vienišos mamos sunkiai pripažįsta, jog jų situacija – krizinė, kad joms sunku suvokti padėties rimtumą. Nors socialiniai darbuotojai rekomenduoja, geri žmonės pataria, tačiau apsisprendimą ateiti į globos namus turi priimti pati moteris. Turbūt tai ne pats lengviausias sprendimas…

Moterys į globos namus ateina, kai nebėra kur eiti. Ypač kai artėja žiema, šalčiai, žino, kad nebus kur dėtis. Kitos moterys bėga nuo smurto. Dažniausiai kaip alternatyvą globos namus siūlo socialiniai darbuotojai. Kitais atvejais būna, kad moteris priversta rinktis, arba kartu su vaiku keliauti į mamos ir vaiko pastogę arba vaiką turės atiduoti į vaikų globos namus.

Susiję

Europos Parlamento ir Lietuvos politikos olimpo Donaldas Trumpas