Jaunimas, kūręs Lietuvą
Dar Carinės Rusijos priespaudos metu Lietuvoje susikūrė jaunimą vienijusios organizacijos – ateitininkai ir pavasarininkai. Jos abi augino asmenybes, kurios prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. Žmonės jungėsi į organizacijas gausiai, nes tikėjo lietuviškumo sklaida ir galia, tačiau jie leido puoselėti ne tik tautiškumą, bet ir sudaryti vieningesnę lietuvių bendruomenę, moraliai ugdyti jaunuolius. Organizacijų veikla šiandien tampa vis svarbesne jaunuolio gyvenimo dalimi, todėl išminties ir tautiškumo idėjų galima pasisemti iš tarpukariu aktyviai veikusių ateitininkų ir pavasarininkų.
Aktyvūs Lietuvos kūrėjai
Oficialiai įsikūrus ateitininkų ir pavasarininkų organizacijoms, buvo paskelbtos jų ideologijos, principai, pareigos, kurios yra išlikusios iki šių dienų. Skirtumų tarp jų yra, bet tautiškumo gynimas ir puoselėjimas jas vienijo.
Ateitininkų organizacija buvo paskelbusi, kad jos nariais galėjo tapti tautininkai, kurie jautė atsakomybę už savo valstybę įvairiais būdais. „Tiems žmonėms rūpėjo tėvynės ir Bažnyčios padėtis, tautos ateitis“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos katedros profesorius, kanauninkas Kęstutis Žemaitis. Pavasarininkų organizacijos veikla buvo labai įvairi: tėvynės gynyba, tautiškumo ir tikėjimo puoselėjimas, mokslas, kalba. Klaipėdos universiteto docentas Antanas Lukoševičius teigia, kad lietuvių katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjunga buvo idėjinė kultūrinė organizacija, kuri buvo už tautybės ir kalbos saugojimą.
Abejoms organizacijoms labai svarbus buvo išsilavinimas. Dar 1910 metais įsikūrusios ateitininkų draugijos nariai buvo išsilavinimą turintys žmonės: moksleiviai ar studentai. Pavasarininkų narių didžiąją dalį sudarė jaunuoliai iš kaimų, kurie manė, kad kiekvienas žmogus yra svarbus, ir jie turi būti tie, kurie rūpinasi kaimų gyventojais. „Mano tėvai turėjo galimybę mane išleisti į mokyklą, tačiau kiti to negalėjo. Pavasarininkai savo susitikimus kartais paversdavo paskaitomis, į kurias atvykdavo dėstytojai, kunigai. Jie kalbėdavo apie religiją, kalbą, kultūrą, moralę“, – pasakoja Marė Okleiterienė. Organizacija akcentavo, kad reikia mylėti, naudoti ir mokėti lietuvių kalbą.
Ateitininkų organizacijos nariai nusipelnė Lietuvos švietimo sistemai kitaip. Tarpukariu, atsikuriant lietuviškoms mokykloms ir gimnazijoms, daug draugijai priklausiusių studentų ir vyresniųjų moksleivių tapo mokytojais, nes jautė pareigą mokyti ir rašyti vadovėlius lietuvių kalba.
Tautosaka abiems jaunimo organizacijoms buvo vienas iš patriotiškumo pagrindų. Jos skatino mokytis iš senolių pasakų, padavimų, patarlių, dainų. Ypač aktyviai prie tautosakos rinkimo prisidėjo ateitininkų nariai moksleiviai. Surinktos pasakos, sakmės būdavo spausdinamos kaip laikraščio „Ateitis“ priedas. Visa surinkta medžiaga vėliau buvo perduodama „Tautosakos archyvui“ ir yra išlikusi iki šių dienų.
Ryškios asmenybės ar tvirta bendruomenė?
Viena iš svarbiausių ateitininkų veiklų tarpukariu buvo dalyvavimas politiniame gyvenime. „Politika jiems nebuvo svetimas dalykas. Tai buvo nepriklausomybės ir jos idealų įgyvendinimas, savivaldos formavimas. Ateitininkų reikšmė Lietuvos valstybingumui yra labai ryški“, – teigia kanauninkas K. Žemaitis.
Ateitininkų organizacijai priklausė: Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Pranas Dovydaitis, Prezidentas Aleksandras Stulginskis, geopolitikas Kazys Pakštas, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius, Lietuvos banko organizatorius Vladas Jurgutis. Visi jie prisidėjo prie valstybės kūrimo bei puoselėjimo ir yra vieni iš svarbiausių tarpukario valstybės žmonių. Be to, K. Pakštas ir P. Dovydaitis buvo Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovai.
Pavasarininkų organizacijai nepriklausė žinomi žmonės, tačiau jos veikla buvo labai aktyvi ir bendromis pastangomis buvo skiepijamas tautiškumas, mokslas ir tikėjimas. Pavasarininkų organizacija veikė tik tarpukariu, bet jos indėlis į 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę ir tautiškumo išsaugojimą taip pat buvo didelis. Jie turėjo tvirtą nuomonę svarbiais klausimais – emigraciją vertino neigiamai ir netgi stengėsi kitus atkalbėti nuo šio pasirinkimo, skatino palaikyti lietuviškus verslus, puoselėjo patriotiškumo idėjas.
Valstybės gynybos klausimais ateitininkai buvo iniciatyvūs. Generolas leitenantas Vincas Grigaliūnas-Glovackis savo prisiminimuose rašo, kad jie kovojo prieš propagandą ir dalyvavo pasipriešinime prieš bermontininkus. Jie labai norėjo apginti valstybę. Remiantis oficialiais duomenimis, pirmojoje karo mokykloje iš 100 mokinių net 90 buvo ateitininkai.
Išlikusi archyvinė medžiaga ir pasakojimai leidžia atkurti tarpukario pavasarininkų veiklą. Kaip prisimena M. Okleiterienė, pavasarininkai buvo aktyvūs bendruomenės nariai, kurie stengėsi visus suvienyti: „Jie rengdavo susitikimus, vakarones, šventes kaimuose, giedodavo bažnyčių choruose“. Pavasarininkų iniciatyva buvo ne tik statomi kryžiai, bažnyčios, bet ir lietuviškomis knygomis pildomos kaimų bibliotekos. Jų siekis buvo gerinti visuomenės dvasinį, kultūrinį ir fizinį gyvenimą.
Abiejų organizacijų nariai aktyviai troško atkurti šalies valstybingumą. Dar 1907 m. Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo) dvasinės akademijos auklėtiniai lietuviai, palaiminto Jurgio Matulaičio remiami, pradėjo burtis atskirai nuo tų, „kuriems nerūpėjo ne tik Lietuva, bet ir niekas kitas“, – taip teigia kunigas, žurnalistas, rašytojas Mykolas Vaitkus. Tai tapo naujos katalikiškos jėgos užuomazga, kuri vėliau išaugo į didelę jėga, išugdžiusią daug Lietuvai svarbių asmenybių ir palikusi neįkainojamą turtą – pačią Lietuvą.
Koks šių organizacijų likimas dabar?
Tarpukariu abi organizacijos į savo veiklą pritraukė labai daug žmonių. Vien pavasarininkai turėjo apie 100 tūkst. narių. Kanauninkas Kęstutis Žemaitis teigia, kad tuo stebėtis neverta, nes anksčiau žmonės buvo labai aktyvūs visuomeniniame katalikiškame gyvenime. „Be abejo, žmones būrė ir noras šviestis, bendrauti su panašiais į save“, – sako K. Žemaitis.
Dabar išlikusi tik ateitininkų organizacija. Ji atnaujino savo veiklą Lietuvoje dėl sąmoningo jaunuolių ir vyresniųjų kartos siekių vėl skleisti šios organizacijos idėjas. Šiuo metu ji patenka tarp 5 populiariausių jaunimo organizacijų. Jos nariais tampa įvairaus amžiaus jaunuoliai.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas Tomas Pilkis pasakoja, kad jis apie ateitininkus sužinojo iš savo brolio Martyno ir sesers Rūtos. „Puikiai prisimenu, jog sakiau, kad aš liksiu vienintelis normalus vaikas šeimoje ir tikrai nepradėsiu važinėti į visokius keistus ateitininkų renginius. Viskas pasikeitė, kai su tėvais nuvažiavome pasiimti Rūtos ir Martyno iš ateitininkų kuopos stovyklos Dotnuvoje“, – prisiminė studentas. Jau kitais metais jis ir pats įsitraukė į ateitininkų veiklą.
Dabar, norint tapti tikru organizacijos nariu, tenka išlaikyti jos istorijos egzaminą. Jie visi žino, kuo grindžiama ateitininkų veikla bei kokie buvo ir yra jos tikslai. Šiuolaikinės organizacijos darbai skiriasi nuo tarpukario, bet idėjos išlieka tos pačios. „Organizacijos idėjomis remiasi mano pasaulėžiūra. Jaučiuosi tvirtai, nes turiu aiškią poziciją įvairiausiais politikos, bioetikos klausimais“, – teigė T. Pilkis.
Visiškai priešingas likimas ištiko kitą organizaciją. „Pavasarininkai neatkūrė tokios savo veiklos dėl to, kad jiems priklausė kaimo jaunimas, o pačiame kaime sovietmečiu likdavo maža dalis aktyvių jaunuolių“, – teigia kanauninkas K. Žemaitis. Taip pat atsirado kitokių organizacijų, kurios šiuo metu yra patrauklesnės jaunuoliams.
Ateitininkų ir pavasarininkų organizacijos ugdė jaunuolius patriotine dvasia, būrė juos vienam tikslui – tėvynės išsaugojimui. Pasirinkti skirtingi būdai, kurie skatino tautiškumą, tačiau rezultatas buvo tas pats – puoselėta ir išsaugota lietuvybė. Tomas Pilkis didžiuojasi praeityje organizacijų narių padarytais darbais: „Šių žmonių indėlis – laisva Lietuva. Tarpukariu jie nesitikėjo, kad jų lauks tokie išbandymai, bet, atėjus laikui, jų širdys nesudrebėjo“.