Pastaruosius dešimt metų Jūs nuolat dalyvaujate tarptautiniuose kino festivaliuose Kanuose, Venecijoje, Berlyne, San Sebastiane, Roterdame. Ar turite atsakymą, kokios temos šiuo metu galėtų filmui atnešti tarptautinį dėmesį?

Žmonės ieško filmų dėl pačių įvairiausių priežasčių. Vieni ieško gerų vaizdų ir kino, kuris yra kokybiškas vizualusis menas. Kiti ieško geros istorijos, kas, ko gero, yra klasikinis filmo elementas. Gera istorija visada veikia, gera istorija visada laimi. Dar kiti sieks uždėti pirštą ant aktualijų pulso: suprasti tai, kas būtent dabar vyksta pasaulyje ar konkrečiose jo vietose. Aš pats labiausiai mėgstu stebėti gerus, gerai vaidinančius aktorius.

Lenkų režisierius Krzysztofas Zanussi, neseniai lankęsis Vilniuje, pasakė, kad homoseksualumas ir emigracija jau yra pasenusios temos kine. Ar taip yra iš tikrųjų?

Tai priklauso nuo teritorijos. Homoseksualumo ir emigracijos fenomenas labai įsišaknijo kai kuriose teritorijose visai neseniai. Taip yra dėl to, kad cenzūros įstatymai galiojo skirtingai. Tame pačiame Holivude 1930–1970-aisiais galiojo labai stipri cenzūra, taigi daug istorijų negalėjo būti papasakotos, kai tuo tarpu kitose šalyse viskas buvo kur kas laisviau.

O kokios temos turėtų būti populiarios kine artimiausiu metu, pavyzdžiui, artimiausius penkerius metus?

Istorijos apie šeimas visuomet bus populiarios. Šeimos yra tema, kuri nuolatos vis sugrįžta ir gali būti papasakota tūkstančiu ir viena skirtinga versija. Ir tokie filmai visuomet yra labai arti žmonių, nes visi neišvengiamai priklauso šeimai.

Kartais, jei kas nors ypatingo vyksta politinėje ar ekonominėje arenoje, visuomet bus saujelė filmų, kurie kalbės ir apie tai. Bet, mano manymu, tokie filmai rizikuoja nebūti amžinais, jie greitai sensta, po kelių metų mažai kam įdomu atsigręžti atgal stebėti jau išgyventus įvykius, visiems daug svarbiau judėti pirmyn. Taigi aš už filmus apie šeimas.

Kokią vietą duotumėte Vilniaus kino festivaliui „Kino pavasaris“ tarptautinių kino festivalių kontekste?

Mano gimtajame mieste, Stokholme, vyksta 11–12 dienų kino festivalis kiekvienų metų spalį, kur festivalio organizatoriai programą sudaro iš pačių geriausių filmų iš Kanų, Berlyno, Venecijos ir suderina tai su jaunų autorių naujais darbais iš vietinio Skandinavijos regiono.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis, atrodo, gerai tvarkosi Rytų Europos kino srityje. Man susidarė įspūdis, kad žiūrovai Vilniuje į kino sales renkasi pilni entuziazmo, aistringi ir laimingi. Drįsčiau sakyti, kad tai – žiūrovų festivalis, nors yra įvairios žiuri, apdovanojimai ir konkursai filmams, visgi žiūrovai yra didžiausia festivalio siela. Ko nepasakytum apie garsiuosius kino festivalius, nes jie dažniausiai yra skirti kino kritikams ir žurnalistams.

Ar Vilniaus kino festivalio filmų programa leidžia apibūdinti vidutinį Lietuvos kino žiūrovą?

Nereikia turėti universitetinio išsilavinimo laipsnio, kad galėtum žiūrėti filmus. Vienintelis reikalingas dalykas – priežastis, vedanti tave pasižiūrėti filmą, apie kurį nieko nežinai. Jeigu tu tai darai, jeigu tave atveda smalsumas – puiku. Daugeliui žmonių kinas yra kaip pomėgis, dažnai netgi stipresnis už pomėgį teatrui, muzikai ar literatūrai. Vieni skaito knygas apie kiną, kitiems užtenka straipsnių internete, bet jie visi ateina į festivalius. Ir nuostabu, kad tiek žmonių visame pasaulyje turi šią aistrą.

Kalbant apie kiną, didelė jo dalis yra gana populistiška, daugelis žiūrovų kiną supranta tik didžiąją dalį Holivudo produkcijos, bet yra ir kitoks kinas. Ir kartais būtent tokių festivalių dėka kitoks kinas ir prie Holivudo filmų pripratęs žiūrovas susitinka. Eidamas pažiūrėti holivudinio filmo žmogus netyčia pamato seną nespalvotą filmą arba vieną iš europinio nekomercinio kino filmų, pats nejučia nusistebi ir nori pamatyti daugiau. Mano nuomone, kiekviename festivalyje tarp žiūrovų sėdi daug ateities kino kritikų ar net režisierių, mano manymu.

Į Lietuvą Jūs buvote pakviestas kaip vienas iš žiuri narių, kurie vertins konkursinę programą, sudarytą iš Rytų ir Centrinės Europos bei Balkanų šalių filmų. Kokią nuomonę apie kiną iš šios Europos dalies turėjote iš anksčiau?

Tai labai didelis regionas. Aš pats esu iš Švedijos ir žinau, kad skirtumas tarp danų ir norvegų kino labai didelis. Todėl skirtumas tarp šio regiono šalių turėtų būti netgi dar didesnis. Bet tai nuostabus, istoriškai labai įdomus ir turtingas Europos regionas. Juk pats Leninas sakė, kad kinas yra viena svarbiausių meno formų.

Lenkų kino banga pasirodė labai anksti, čekų filmai buvo labai iškilę septintajame dešimtmetyje ir darė įtaką žmonėms iš viso pasaulio. Taigi kai kurios šalys yra spindinčios žvaigždės viso pasaulio kino istorijoje.

Tačiau aš pats stengiuosi neturėti tam tikrų išankstinių nusistatymų ir nuomonės, būdamas čia turiu galimybę pamatyti išties pačius naujausius darbus iš Centrinės ir Rytų Europos bei Balkanų šalių, ko kituose Europos festivaliuose padaryti negalėčiau.

Turint galvoje naujojo rumunų kino sėkmės fenomeną per paskutinius dešimt metų, ar būtų galima tikėtis panašių sėkmės šuolių ir kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse?

Manau, kad tai, jog europinis kinas bendradarbiauja tarpusavyje, atneša vis daugiau puikių rezultatų. Kino kūrėjai rengia įvairius susitikimus, siūlo vieni kitiems scenarijus, įrangą, pagalbą. Žinau, kad tai labai populiaru Portugalijoje. Taip ir rumunų kinas išpopuliarėjo, nes neturėdami reikalingos įrangos ir buvo apriboti tam tikrų finansinių kliūčių siuntė ir siūlė savo scenarijus kitų šalių kūrėjams, kurie mielai sutiko bendradarbiauti.

Dabar juntama Rumunijos kino banga, bet jei būtų keletas gerų filmų iš Lietuvos, tai jau būtų Lietuvos kino banga.

Nors dabar ekonominė situacija pristabdė ir kino gamybą, bet visi tyliai tikimės, kad ilgesnį laiką viskas bus stabilu ir tuomet pasaulį turėtų išvysti labai daug įdomių filmų. Aš mėgstu europinį kiną, manau, kad jis turi labai įdomių filosofinių srovių.

Šiais laikais kurti filmus tapo prieinama beveik kiekvienam. Ką tai duoda kinui?

Per daug filmų turbūt… Net jeigu dabar galima nufilmuoti istoriją labai labai pigiai, tai dar negarantuoja, kad jai pasiseks būti pripažintai. Aišku, visuomet yra išimčių, filmai už 500 dolerių susilaukia pasaulinio susidomėjimo. Bet, mano nuomone, kinas bent jau artimiausiu metu turėtų būti kuriamas remiantis tam tikromis istoriškai susiklosčiusiomis tradicijomis, kurioms būdingas ir tam tikras biudžetas ir metodai, gamybos išlaidos.

Kas yra vertinga, tai kad didieji režisieriai stebėdami mažo biudžeto neprofesionalius filmus gali pastebėti talentus, kuriuos po to pakviestų dirbti kartu. Bet, mano akimis žiūrint, dar daug varlių reiks pabučiuoti, kol jie ras princą, – galima būtų vartoti tokį palyginimą.

Larsas van Trieras yra vienas iš režisierių, kuriuos lietuviai atrado kasmetiniuose kino festivaliuose. Jūs parengėte išsamių interviu su šiuo kino kūrėju antologiją, kuri buvo labai gerai įvertinta tiek kino kritikų, tiek skaitytojų. Ką jums pačiam, rengiant knygą, buvo įdomiausia sužinoti apie šį režisierių?

Knygą rengėme kartu su vieno Amerikos universiteto leidėjais. Idėja yra puiki: tu surenki kiek įmanoma daugiau interviu su vienu režisieriumi, išverti juos į anglų kalbą ir išleidi viename rinkinyje. Ir jeigu režisierius kūrė pastaruosius penkiasdešimt metų, gali aptarti visą jo kūrybos laikotarpį. Tai yra įdomiausia – pamatyti, kaip jis ar ji keitėsi.

Man pasitaikė puiki galimybė parengti interviu antologiją su šiuo režisieriumi, nes kalbu daniškai – jo kalba. Ir todėl daug kartų vykau su juo susitikti ir kalbėtis, pokalbiai vystėsi šių dienų kontekste. Kai kurie mano kolegos tokios laimės neturėjo, nes rengė knygas apie kino žmones, kurie pasaulį paliko prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų, taigi jų darbas buvo surinkti interviu jau pasirodžiusius žiniasklaidoje ir juos išversti.

Larsas van Trieras yra labai įdomus režisierius vien todėl, kad per visą savo karjerą labai daug kartų keitėsi. Ir daugelis žiūrovų, tame tarpe ir aš pats, jį susiradome visiškai savarankiškai pačioje jo karjeros pradžioje ir su didžiuliu susidomėjimu mieliau rinkdavomės žiūrėti van Triero filmus nei Bunuelio, Hitchcocko ar Kurosawos. Tai, kad jis Kanus užkariavo su savo pirmu filmu irgi labai daug pasako. Vieni jį myli, kiti nekenčia, bet jis vis tiek susirenka įvairiausius prizus, ir nors kartais aštriai pasisako, nepaisant to, yra nuostabi ir ypatinga asmenybė kino pasaulyje.

Rašyti apie jį buvo labai didelė patirtis, nes jis pats buvo labai atviras ir šmaikštus. Pirmojo didesnio dėmesio knyga susilaukė iškart po išleidimo, antroji populiarumo banga užklupo po to, kai prieš keletą metų Kanuose režisierius prieštaringai pasisakė apie Hitlerį.

Ar dar turite planų parengti panašių knygų apie kitus kino žmones?

Man patinka pokalbių knygos. Viena iš man didžiausią įtaką padariusių knygų, kai dar buvau paauglys, buvo Hitchcocko ir Francois Truffaut pokalbių knyga. Taip pat parengiau knygą su viena puikiausių Švedijos aktorių Harriet Anderson, kuri filmavosi daugelyje Ingmaro Bergmano filmų ir su juo gyveno. Pokalbiai su ja taip pat buvo labai atviri, linksmi, ir knygą apie ją skaitė visi, kurie ne tik žavėjosi jos karjera, bet norėjo sužinoti ką nors daugiau ir apie Ingmarą Bergmaną. Taigi ši pokalbių knyga su Harriet Anderson buvo puikiai skaitytojų priima ir aš gavau pasiūlymų tęsti, bet atsisakiau, nes nebematau daugiau kino asmenybių, kurios būtų tokios spalvingos, tokios išsiskiriančios, kurių karjera tęstųsi apie penkiasdešimtmetį ir jos galėtų apie kalbėti.

Paskutinis klausimas. Ar kiną labiau vertinate kaip mokytoją, kuris pateikia pavyzdžių iš įvairių gyvenimiškų situacijų, kurias vėliau galime pritaikyti realiame gyvenime? Ar tai panašiau į iliuziją, kuri neturi nieko bendra su realiu gyvenimu?

Man reiktų trisdešimties minučių apie tai pagalvoti… Norėčiau sakyti, kad kinas yra kaip draugas, su kuriuo susitinki… Nors nebūtinai tai turėtų būti draugas. Tai žmogus, su kuriuo tu esi priverstas praleisti laiką. Gal bare, gal restorane, gal parke. Ir tas susitikimas dažniausiai trunka 90 minučių ar 2 valandas. Ir jei išsiskyręs supranti, kad jis buvo geras, įdomus, tuomet tikrai vėl norėsi su tuo žmogumi susitikti.

Filmai, kurie stengiasi būti pamokantys, rizikuoja nesusilaukti sėkmės. Mes dažniausiai nemėgstame, kai mums grūmojama pirštu. Žinoma, kiekvienas filmas mus išmoko ko nors naujo apie kitus, apie save, apie svetimas kultūras, bet tik jeigu turime pakankamai smalsumo. O kartais būtent iš filmų tą smalsumą ir parsinešame.

Galbūt kol esi jaunas, nori matyti tik nuotykius, bet senstant smalsumas auga, ir aš pats jaučiu, kad viduje turiu ir nuotykių troškimo, ir smalsumo. Dažnai pažiūrėjęs filmą susirandu informacijos dar penkiomis skirtingomis temomis, susijusiomis su filmu. Puiku, jei kinas pažadina smalsumą žmonėse, bet puiku, jei filmai ir tiesiog žiūrovus prajuokina.

Interviu autorė Ieva Petuškaitė –  žurnalistikos bakalauro studijų programos IV kurso studentė.

Šaltinis: Bernardinai.lt