Jaunystė – Darbo partijos veidas

Nuo gimnazijos metų įsitraukusi į mokyklos tarybos, Jaunimo organizacijos „Darbas“ (JOD) veiklą, ištikimai tikėjusi partijos vedliais, Ieva tapo puikiu darbiečių trofėjumi. Ne veltui jaunystė – jau savotiškas Darbo partijos veidas. Šis veidas, o gal kaukė, mažiau kritiškam piliečiui gali pasirodyti visai žavus. Kasdien gyvendamas partijos politinių idėjų ritmu ir matydamas jomis užsidegusį žmogų, gali ir pats nejučia pradėti tam simpatizuoti. Ypač, kai, Ievos teigimu, jos tipo politikė konsultantų atliktų tyrimų duomenimis yra tai, ko šiandien pageidauja rinkėjas. Sunkiai dukters liaupsinamai politinei jėgai atsispyrė ir tėtis Valdemaras Kačinskas – vežiodamas Ievą į JOD susitikimus, galiausiai pats 2007 m. įsitraukė į Darbo partijos bei Kėdainių savivaldybės veiklą. Bent taip pasakoja aktyvioji politikė. Visgi, atsižvelgus į Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) puslapyje pateiktus duomenis, Valdemaras Kačinskas partijos stebėtoju buvo jau nuo 2004 m., likus metams iki dukros įsitraukimo į JOD veiklą. Nors stebėtojo pareigoms užimti nėra būtina narystė partijoje, kas ką – Ieva tėtį, ar tėtis Ievą – įtraukė į politinę veiklą, lieka klausimu. Politikė palaikymo sulaukė ne tik iš šeimos galvos. Simpatijas Darbo partijai stiprino ir mamos, dirbusios Kėdainių rajono savivaldybėje, teigiami atsiliepimai apie partietę Virginiją Baltraitienę, kuri tuo metu užėmė administracijos direktorės, vėliau – rajono merės pareigas.

I. Kačinskaitės – Urbonienės politiniu krikštatėviu, atvedusiu ją į darbiečių gretas ir plačiąją politiką, laikomas buvęs partijos lyderis Viktoras Uspaskichas. Ieva ne tik teigiamai žvelgė į darbiečių idėjas, bet ir buvo V. Uspaskicho kraštietė, todėl pastebėti tuo metu dar paauglę I. Kačinskaitę turėjo būti nesudėtinga. Tai pripažįsta ir pati politikė: nors partija vertina aktyvius jaunuolius apskritai, o JOD veikia visoje Lietuvoje, kėdainiečiams pakliūti į organizacijos ir Darbo partijos lyderių akiratį – gali būti šiek tiek paprasčiau. V. Uspaskichas, vertindamas Ievos iškilimo versiją, teigia, kad jai tramplyną į politinę areną nutiesė JOD pirmininkės pareigos, aktyvi veikla šioje organizacijoje. Dabartinis kėdainietės darbdavys ir josios partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis įsitikinęs, jog politikei kilti karjeros laiptais padėjo asmeninės savybės: darbštumas, atsakingumas, atsidavimas tarnybai, pastangos viską atlikti tobulai. Taip pat gebėjimas greitai prisitaikyti prie situacijų, bendrauti tiek su jaunimu, tiek su aukščiausio lygio pareigūnais iš Lietuvos ar užsienio.

Jauni darbiečiai, kaip Ieva, – ne naujiena. Darbo partijos pirmininkas mano, kad jie – inovatyvūs, greitesni, siūlantys novatoriškus sprendimus, turintys vakarietišką išsilavinimą, todėl galintys komunikuoti įvairiomis temomis ir kalbomis. Akivaizdu, jog tiek gerų savybių turinti jaunuomenė kuria teigiamą atmosferą prastu politiniu klimatu dėl korupcijos skandalų garsėjančioje partijoje. O ir naujiems partijos veidams tai ne mažiau naudinga: sukuriama palanki terpė kilti į aukščiausias rinkimų sąrašų pozicijas, jei tik rodomos pastangos ir ištikimybė. Tai įrodo ištikimosios Ievos pavyzdys: ji visada palaikė teisėsaugos krečiamą politinį krikštatėvį V. Uspaskichą, be to, skyrė didžiulę pinigų sumą partijai prieš 2014 m. rinkimus į Europos Parlamentą. Akivaizdi abipusė nauda, tad nepasitenkinusių čia kaip ir nelieka. Nebent vyresni kolegos, nespėjantys tobulėti veikliosios darbietės tempu.

Pareigos – įspūdingos, bet apie pasiekimus – negirdėt

Kaip spaudai yra teigusi pati Ieva, ji mėgsta gyvenimą planuoti penkmečiais. Tad nenuostabu, jog dar gimnazijoje moksleiviai žinojo apie I. Kačinskaitės sprendimą rinktis politikos studijas. Kiek šiame pasirinkime buvo tikros motyvacijos, kiek – noro atitikti visus tikros politikės kriterijus – klausimas. Kristina, Ievos draugė, buvusi grupiokė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) teigė, kad universitetinis išsilavinimas Ievai buvo patikimumo garantas ir žinių, platesnio suvokimo šaltinis. O buvęs kursiokas (redakcijai vardas ir pavardė žinomi) mano, jog studijas TSPMI ji pasirinko, norėdama sudaryti sunkiai paneigiamą įspūdį, kad politikoje tikrai šį bei tą išmano. Jo nuomone, I. Kačinskaitė – Urbonienė siekė ir tebesiekia užimti kuo daugiau jai palankių pozicijų, kylant aukštyn, susirinkti visus įmanomus laurus. Darbo partijoje ir dar kėdainietei tai padaryti – kur kas lengviau. Tačiau, net ir tokiu atveju, kyla elementarių abejonių, kokių realių rezultatų politikė iš tiesų pasiekė be to, jog buvo aktyvi JOD, gimnazijos savivaldos narė, užėmė keleto politikų patarėjų pareigas, baigė politikos mokslų studijas ir veikė Vilniaus miesto taryboje.

Keista, tačiau net ir pats V. Mazuronis, paklaustas, ką teko girdėti apie kolegę iki dabartinių jo patarėjos pareigų, pamini tik tai, jog žinojo apie Ievos perspektyvumą, greitą kopimą karjeros laiptais, pagalbą Seimo pirmininkei ir dažną šmėsčiojimą „Dviračio žinių“ ekranuose. Ir visai nieko apie realiai apčiuopiamus politikės pasiekimus. Kitokią nuomonę turi darbietės draugė, buvusi grupiokė Kristina: iki šiol dėl amžiaus apribojimų nedalyvavusi nei Seimo, nei Vyriausybės veikloje, Ieva nepriimdavo didelių, visuomenę paveikiančių sprendimų. O veiklos partijoje rezultatus pajusdavo tik kolegos. Visgi, Kristinos teigimu, Ievos veikimo Vilniaus miesto taryboje metais tam tikros visuomenės grupės galėjo pamatyti jos darbo vaisius: sukurtas Vilniaus jaunimo žemėlapis, rūpintasi beglobių gyvūnų tvarkos klausimais, dienos centrais. Politikės arkliukas yra ir buvo jaunimo, nėščių moterų teisės, gyvenamųjų erdvių klausimas.

Kolegos iš Kėdainių Šviesiosios gimnazijos, kurioje, būdama dešimtokė, Ieva Kačinskaitė užėmė prezidentės pareigas, politikę prisimena vienpusiškai: kaip aktyvią, charizmatišką, kitus išklausančią, ryžtingai savo tikslų siekusią moksleivę. Toje pačioje laidoje besimokiusio Dominyko Žuko teigimu, mokyklos prezidente Ieva tapo, nes gerai sutarė tiek su mokyklos vadovybe, tiek su mokiniais, todėl galėjo lengviau ieškoti kompromisų. Tačiau apie pasiektus rezultatus be poilsio erdvės su sėdmaišiais inicijavimo nepamena nei Dominykas, nei Simona, dar viena buvusi Ievos bendramokslė. Keista, nes, paprastai, dideli pasiekimai nelieka užmiršti.

Pati politikė išvardija gerokai daugiau savo pasiekimų: mokyklos radijo įsteigimą, ribojimų gimnazijos renginiams sumažinimą. Vilniaus miesto taryboje Ieva užsiėmė tuo, ką geriausiai išmanė, – jaunimo ir gyvūnų globos bei apsaugos politika. Tapusi tarybos nare, su kolegomis pasiekė, kad jaunimo reikalų koordinatoriui būtų suteikiama daugiau galių, kompetencijos, sukūrė tarybos jaunimo klubą, padidino šios srities reikalų finansavimą nuo 50 iki 500 tūkst. litų, atidarė tris jaunimo centrus, dvi atviras, socialinę atskirtį patiriančių jaunuolių erdves, jaunimo informacijos centrą, sukūrė Vilniaus jaunimo žemėlapį, Gyvūnų globos ir apsaugos komisiją, atidarė atvirą miesto gyventojams gyvūnų kliniką. Kaip priežastį, kodėl visuomenė gali nežinoti apie jos pasiektus tikslus, politikė įvardija tylumą ir nenorą skelbtis apie pasiekimus garsiai. Ievos manymu, svarbiausia, jog ji pati ir tie, kam įdomu, tie, kurie, priimant svarbius sprendimus, stovi šalia, apie visa tai žino. Negebėjimas tinkamai iškomunikuoti savo darbo vaisių, nenoras „kirpti atidarymo juostelių, rėkti straipsniuose“ – tai I. Kačinskaitės – Urbonienės įvardyti trukdžiai, dėl kurių jos pasiekimai nėra tokie ryškūs ir žinomi kaip kitų partijos kolegų.

Pavyzdingosios Ievos politiniai klystkeliai

Kol kiti moksleiviai laisvalaikį skirdavo mėgstamiems popamokiniams užsiėmimams, Ieva mokyklos metais ėjo gimnazijos prezidentės pareigas, dalyvaudavo Lietuvos mokinių parlamento bei Vytauto Gapšio, leiboristo, įsivėlusio į juodosios buhalterijos bylą su V. Uspaskichu, įkurtos JOD veikloje. Tiesa, prieš tai ji mėgino šokti, vaidinti, vesti renginius, lankė debatų klubą, grojo smuiku, būgnais, pianinu. Tačiau, gyvenime atsiradus politikai, šie užsiėmimai tapo praeitimi.

Mokytojai pasirinktą Ievos politinę kryptį vertino dvejopai: vieni ją palaikė, kiti į JOD ir darbiečių veiklą žiūrėjo skeptiškai. Prasčiausiai I. Kačinskaitė sutarė su istorijos mokytoju, kuris ją vadindavo Darbo partijos saule, tokį pasakymą siedamas su šios politinės grupės logotipu. Vėliau šie santykiai pagerėjo. Prie kritiško kai kurių mokytojų požiūrio į Ievą galėjo prisidėti tai, jog ji niekada nesiekė būti pirmūne: atlikdavo viską, pasiekdavo gerų rezultatų, tačiau į gilias analizes nesiveldavo. I. Kačinskaitės santykiai su bendraamžiais mokykloje buvo draugiški. Tačiau jaunesnės gimnazijos moksleivės, buvusios JOD narės Aurelijos Šataitės teigimu, tai tik pirmasis įspūdis: Ieva elgiasi maloniai ir paslaugiai tol, kol žmonės jai yra naudingi. Bendraamžių prielankumo I. Kačinskaitė siekė JOD išbandytais būdais – gerumu ir saldainiais. Beje, būtent juos Ieva pasitelkė savo pirmajai prezidentinei mokyklos rinkimų kampanijai. Toje pačioje gimnazijoje besimokiusi A.Šataitė įsitikinusi, kad būtent ši priemonė ir buvusiojo mokyklos prezidento Pauliaus Pikelio palaikymas prisidėjo prie Ievos laimėjimo. Prieš Kačinskaitės kadenciją gimnazijoje prezidento pareigas užėmęs P. Pikelis sakė, jog į Ievą teigiamai žiūrėjo dėl jos charizmatiškumo, stiprybės. Jis tikėjo, kad ji gali susitvarkyti su tokiomis pareigomis. Visgi, Pauliaus teigimu, gimnazijos prezidento pareigos – daugiau simbolinės, nes visą organizavimo atsakomybę galiausiai prisiimdavo vyresnieji mokyklos bendruomenės nariai. Nors darbiečių medalininkė, nevalingai suraukusi nosies galiuką, sakė, jog po pirmųjų prezidentavimo metų rinkimuose daugiau nebedalyvavo, jos buvusi kolega Aurelija pasakoja kitaip – ji bandė, tik šįkart nesėkmingai. Matyt, pritrūko skanėstų.

Noras atitikti visus garbingos, patikimos politikės reikalavimus išliko ir baigus mokyklą. Tik šiandien tai daroma kiek modernesnėmis priemonėmis: socialiniame tinkle dalijantis akimirkomis iš idiliško šeimyninio gyvenimo, partijos susitikimų, konferencijų. Atrodo, Ievos gyvenime nėra ir nebuvo nieko, prie ko galėtumei prikibti. Sakytum, stebuklas ir pagirtinas dalykas šių dienų politikui. Tačiau čia istorija nesibaigia. Darbo partijos buvęs ir esamas pirmininkai įsitikinę, jog jaunas politikės amžius – tik teigiamas dalykas (tai nenuostabu, atsižvelgiant į jau minėtą partiečių polinkį pritraukti į savo gretas jaunąją kartą). Visgi mažiau patirties turintys politikai klysta. Ir visai vaikiškomis aplinkybėmis.

2013 m. rugsėjį, Vilniaus miesto taryboje sprendžiant klausimą dėl vartų mokesčio padidinimo Vilniaus regioną aptarnaujančiame sąvartyne, darbiečių Ieva su kita, brandesne kolege Jolanta Gaudutiene įsivėlė į politinį skandalą. Buvo įtariama, kad jos mėgino suklastoti balsavimą: nedalyvaudamos jame, paliko aktyvias balsavimo korteles. Tuo metu toks politikių elgesys spaudoje aiškintas žioplumu – esą apie nedalyvavimą antroje posėdžio dalyje tarybos sekretoriui Miroslavui Monkevičiui buvo pranešta. Todėl, greičiausiai, Ieva su Jolanta korteles ištraukti pamiršo per neapsižiūrėjimą. Pati I. Kačinskaitė – Urbonienė tuo metu viešojoje erdvėje tokią hipotezę paneigė, sakydama, jog išėjusi kortelę ištraukė ir nenumano, kas vėl galėjo ją sugrąžinti į vietą. Šiandien Ieva turi naują įvykio versiją: už kortelių aktyvavimą ir ištraukimą atsakingas specialiai tarybos paskirtas asmuo. Taigi, ji, išvykusi šeimyniniais reikalais, net neprivalėjo šios kortelės liesti. Antrasis Ievos politinis skandalas kilo po metų, politikei kandidatuojant į Europos Parlamentą. Tuo metu oficialiose pajamų deklaracijose Ievos santaupos buvo lygios nuliui, tačiau ji motininei partijai padovanojo solidžią 40 tūkstančių litų sumą, o kandidatui į prezidentus Artūrui Paulauskui – dar 4 tūkst. litų. Nutraukus paslapties šydą, politikė nenorėjo detalizuoti pinigų kilmės, aiškinosi, jog tai – šeimos reikalas. Nuo skandalo praėjus porai metų, politikė teigia, kad tai buvo jos pačios, tėvų ir močiučių santaupos. Darbietė suprato padariusi komunikacinę klaidą ir gailisi, jog, saugodama artimųjų privatumą, iškart nepaaiškino tikrosios pinigų kilmės. Santaupų, pasirodo, būta. Politikė, dirbdama Europos Parlamente per metus gaudavo nevaikišką sumą – 180 tūkst. litų per metus. Visgi dėl didelės skubos, neatidžiai pildydama deklaracijos skiltis, šių banke esančių pinigų Ieva nedeklaravo. V. Mazuronis nepalankius kolegei įvykius linkęs vertinti kaip žiniasklaidos suformuotus skandalus, patvirtinančius, kad aktyviai veikiantis politikas sulaukia daugiau dėmesio. Todėl skatina žmones šias istorijas pamiršti. Toks scenarijus, žinoma, būtų naudingas idealumo gyvenime ir jo aprašyme siekiančiai politikei. Pati Ieva politinių skandalų nebijo. Pasak jos, tokios istorijos Lietuvoje padeda pasiekti didesnį žinomumą, kuris politikei tikrai nekenkia.

Įsipareigojusi valstybei ir šeimai

Dar gimnazijos laikais Ieva turėjo derinti moksleivės, V. Uspaskicho dešiniosios rankos Viktoro Fiodorovo (vėliau ir europarlamentarės Justinos Vitkauskaitės – Bernard) patarėjos pareigas su įsipareigojimais JOD organizacijoje, mokyklos prezidentūroje, Lietuvos mokinių parlamente. Vėliau, iškeliavus studijuoti į Vilnių, dalis atsakomybių atkrito, tačiau Ievos kasdienybę papildė intensyvus studijų ritmas, veikla Vilniaus miesto taryboje, Seimo pirmininkės kabinete, pasiruošimas Europos Parlamento rinkimams ir aktyvus šeimyninis gyvenimas, susilaukus pirmagimės. Kalbant apie Ievos norą atlikti viską ir dar padaryti tai tobulai, V. Uspaskichas pastebi, kad jam yra tekę susirūpinti šia politikės savybe – jis bijojęs dėl galimo veikliosios darbietės perdegimo ir daromų klaidų, norint įtikti vyresniems kolegoms. V. Mazuronis taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog politikė, siekdama aukštų rezultatų, kartais pamiršta sustoti ir viską ramiai apgalvoti.

Mūsų rašinio herojės draugė, buvusi grupiokė Kristina įsitikinusi, kad kuo daugiau turi užsiėmimų – tuo daugiau gali padaryti. Pasak jos, Ievos atveju šis teiginys tikrai išsipildė: nepriklausomai nuo to, kiek jos gyvenime atsirasdavo papildomų įsipareigojimų, Ieva juos visus įvykdydavo laiku. Tuo tiki ir Darbo partijos pirmininkas: „Visi partijoje žinojome, jog Ievai laiko ribos neegzistuoja.“ Politikės kursiokas iš TSPMI (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) mano kitaip. Jo teigimu, I. Kačinskaitė – Urbonienė studijose pasirodydavo tik tada, kai reikėdavo atsiskaityti ką nors svarbaus, taigi, ji tiesiog stengėsi išlaikyti sau vietą. O ir politikės vyro Simono Urbono sukurta, jau kurį laiką socialiniame tinkle besitęsianti akcija „Belaukiant žmonos“, kuria įspūdį, kad bandymai derinti pareigą valstybei, Universitetui ir šeimai galėjo pareikalauti daugiau laiko ir pastangų, nei kai kuriems atrodė.

Prieš devynerius metus, filmavimo Kaune metu Ievos vyras Simonas pirmą kartą pamatė savo būsimą žmoną. Sakė, jog tuomet jį sužavėjo jos rusvi plaukai, surišti į kasytes. Dėl didelio amžiaus skirtumo (tuo metu Kačinskaitei buvo 15, o Simonui 21 – eri) jų draugystė pusę metų mezgėsi internetu, susitikimų renginiuose metu. Simono pasiaukojimas dėl žmonos politinės veiklos prasidėjo dar prieš jai įstojant į TSPMI Vilniuje. Tuo metu S. Urbonas buvo įsitvirtinęs Kaune ir turėjo rinktis tarp dviejų miestų. Persikėlimas į sostinę ir žmonos karjeros Vilniaus miesto taryboje pradžia sustiprino pasididžiavimo jausmą ir suvokimą, jog savo pareigas Simonas visuomet lengviau pritaikys prie Ievos darbų. Žmonos pergalės Europos Parlamento rinkimuose atveju, Simonas su vaikais net buvo pasiryžęs keliauti į Briuselį. Visgi pasitaikė ir tokių atveju, kai Ieva aukojosi dėl Simono: kartą jį išleido į 50 dienų kelionę po pasaulį, tuo metu suremontavo butą. Nors Simonas suvokia, kad, jei norėtų, galėtų nesiaukoti ir siekti karjeros visu pajėgumu, jis patogiau jaučiasi duodamas, nei imdamas.

Sutuoktinių veikla skiriasi kaip diena ir naktis – Simonas dirba kūrybininku, filmuoja vaizdo klipus agentūroje „Legal Guns“, o Ieva laimės ieško politiniame lauke. Visgi, S. Urbono manymu, tai jiems padeda vienam iš kito pasikrauti naujų dalykų energija. To rezultatas – šiandien Simonas kūrybininkų bendruomenėje daugiausiai žino apie politiką, o Ievai draugystė su vyru suteikė galimybių pažinti kūrybos pasaulį. S. Urbonas ne kartą patarė žmonai reklamos klausimais, tačiau bendro projekto jie dar nėra sukūrę. Abipusiai kūrybiniai sprendimai kol kas gimsta tik auklėjant vaikus.

Anksčiau laisvą laiką skyrę sau, šiandien Ieva ir Simonas dar labiau susitelkia į pareigas ir tobulėjimą. Asmeninis gyvenimas Urbonų šeimoje planuojamas taikantis prie politinių įvykių: net ir vaikai buvo suplanuoti taip, kad politikei nereiktų praleisti jokių svarbių karjeros posūkių. Ieva tiki, jog jai neperdegti ir suderinti viską padeda polinkis kruopščiai planuoti darbus, atvirumas kitų pagalbai, meilė tam, ką daro. Politikė nesijaučia karaliene ir grįžusi iš darbiečių rūmų nevengia prisidėti prie buities. Taigi jai nesvetimas ne tik politikės, bet ir namų šeimininkės vaidmuo.

Apie ateitį Seime kalba be abejonių

Ieva nesustoja bėgti jau seniai suplanuotu taku ir šiemet taikosi į dar vieną trofėjų: Seimo nario mandatą. Taigi ir į platesnius vandenis, nes, laimėjus rinkimus, I. Kačinskaitei – Urbonienei tektų susikoncentruoti į darbą Tautai ir išsižadėti pareigų Darbo partijoje. Ieva taip tiki pergale, jog apie tikslus Seime kalba esamuoju laiku. Patekusi ten, ji žada pagerinti šeimų gyvenimo kokybę, sumažinti biurokratinio aparato kuriamas kliūtis, pasiekti ir išlaikyti didesnį lietuvių ryšį su emigravusiais tautiečiais.

Rinkėjas, matydamas viešojoje erdvėje darbietės ryškiai spindintį atkaklumą, paprastumą, žmogiškumą, pareigingumą ir gebėjimą spėti viską, turbūt nesigilins į tai, kokias populistiškas idėjas apie pabėgėlių antplūdį ar atlyginimo didinimą Ieva nešasi su savimi. Užsimerks ir prieš faktą, jog politikė jau spėjo įsivelti į du politinius skandalus, kurie, pasak jos, tik padeda didinti žinomumą. Greičiausiai nesivargins labiau pasidomėti jaunosios Ievos patirtimi, pasiektais rezultatais, nubraukiant politinio krikštatėvio įtaką metamorfozei iš kėdainiečių interesų gynėjos į didelę svarbą partijoje turinčią politikę. Geram įspūdžiui sudaryti užteks ilgo, pozityviai nuteikiančio gyvenimo aprašymo ir įkvepiančio pavyzdžio apie darbo, šeimos ir kadaise studijų derinimą. Tačiau, ar tikrai to užteks kelyje į dar didesnes I. Kačinskaitės – Urbonienės svajones?

Interviu su politologu Lauru Bieliniu:

Kas lemia tai, jog nemaža dalis jaunų žmonių, politikų renkasi skandalais pagarsėjusią Darbo partiją (DP), o ne išbando save kitoje, autoritetingesnėje politinėje srovėje?

Man regis, kad dalis jaunuolių susieti su partija per giminaičius. Dalis čia mato bandymų poligoną, dalis – galimybes per šią partiją padaryti karjerą. DP lengviau kalbasi su jaunais žmonėmis, nekelia jiems jokių reikalavimų.

Kiek politikos jaunėliui turėtų būti svarbu išlaikyti pozityvų visuomenės, kolegų požiūrį į save, vengiant skandalų, dviprasmiškų situacijų?

Manau, jog ypač svarbu. Sugadinta reputacija, kai konkurencija tarp jaunimo dėl politinio dalyvavimo didelė, skandalas gali visam laikui sugadinti perspektyvas.

Kuo partijai naudingas jaunų kolegų iškėlimas į pirmąsias gretas?

Nežinau. Manau, į pirmas vietas reikia rinkti pagal profesionalumą bei politinį padorumą. Jaunas politikas dažniausiai dar neturi patirties. Teorinės žinios gal ir yra, bet patirtis, politinė išmintis atsiranda tik su laiku.

Politikos naujokams skiriamos aukštos pareigos – pozityvus ar rizikingas žingsnis? Kodėl?

Gal žingsnis rizikingas, bet turi daug pozityvo. Naujokai, jei jie atlaiko tokį išbandymą, tampa labai vertingais partijos nariais, realiai patyrusia pamaina.

Ką galėtų reikšti jauno politiko noras kuo greičiau kilti karjeros laiptais, vengiant garsiai kalbėti apie veiklos rezultatus?

Karjerizmą.

Kuo tokia laikysena galėtų būti patogi darbietei Ievai Kačinskaitei – Urbonienei?

Taip kalbant apie save, transliuojamas pozityvas. To ir reikia rinkimų kampanijai.

Politikos jaunėlis gali pasiekti karjeros aukštumas, jei turi derinti ne vien pareigas valstybei, bet ir įsipareigojimus šeimai, Universitetui?

Taip, kaip ir kito amžiaus žmonės, kurie turi derinti darbą, šeimą ir visą kitą. Toks gyvenimas…

Politikos mokslų studijos – būtinas atributas perspektyviam šios srities specialistui?

Neprivalomas, bet labai naudingas, kaip ir teisės studijos, ekonomikos pagrindai.

Ieva Kačinskaitė – Urbonienė yra minėjusi, jog jos tipo politikė šiandien – paklausiausia rinkėjų gretose. Kiek šiame teiginyje yra tiesos?

Manau, kad tai savęs pervertinimas.

Susiję

Pamatyk Vilnių kitokį

Ar internetas užgesins televizijos „žvaigždes”?