4 blaivūs mėnesiai ir troškimas, kad būtų geriau
Betanijos valgykloje 75-ių Veronika lupo krienus, ant grindų prisibarstė žemių. Tuo metu valgyklos salėje buvo ir keli jaunuoliai, jie nešiojo dėžes su knygomis, kalbėjosi. Vienas jų, pamatęs netvarką ant grindų tuoj pasiėmė šluotą, semtuvėlį ir sušlavė žemes. Močiutė su šypsena palydėjo jaunuolį: „Žydrūnas visada mums padeda“. Taip pirmą kartą išgirdau apie šį jaunuolį. Vėliau, susitikusi su socialiniu darbuotoju Justu teiravausi, galbūt jis žino įdomių, galinčių ir norinčių papasakoti savo istoriją žmonių, atsidūrusių ant skurdo slenksčio? Justas iš karto patarė pasikalbėti su vienu jaunuoliu, kuris yra dažnas „Betanijos“ svečias ir pagalbininkas, žmogus, jau 4 mėnesius gyvenantis blaivų gyvenimą. Pasirodo, tai tas pats vyrukas, sutvarkęs močiutės darbo vietą… Su Žydrūnu susitikome valgykloje, keletą valandų kalbėjomės apie gyvenimą gatvėje, priklausomybes ir laisvo, normalaus gyvenimo troškimą.
„Man dabar yra blogai. Nėra kur gyventi, nėra darbo. Apskritai, esu niekas“, – sako Žydrūnas, po 8 metų įkalinimo įstaigoje, grįžęs į laisvę ir jau 4-ą mėnesį gyvenantis blaivų gyvenimą. Autorės nuotr. Kaip gyveni, Žydrūnai, kaip tau sekasi?
Dabar praktiškai mėnesį niekur nedirbu. Gyvenu gatvėje, ateinu čia (į „Betanijos“ valgyklą), padedu apsitvarkyti, pavalgau, taip ir gyvenu, net negyvenu, o egzistuoju. Manau, svarbiausia nestovėti vietoje, nepradėti gerti, narkotikų nevartoti. Nereikia manyti, kad taip išėjo ir viskas, sugriuvo gyvenimas. Kartais atrodo, jei netekau darbo, paliko draugė, tai geriau pasiimsiu butelį ir prisigersiu. Tam kartui gerai. O kitą rytą… Prasideda degradavimas. Buvau ir aš degradavęs. Metus gėriau kiekvieną dieną. Buvo visko mano gyvenime. Buvo laikas, kai ėjau į darbą, po darbo su draugais susitikdavau, į kavinę nueidavom. Tada gerai gyvenau. Bet baigėsi sezonas, nebėra darbo statybose, išėjo taip, kad nesusimokėjau už butą, nes savo neturėjau, nuomojausi. Kilo konfliktų su šeimininke, pykomės tol, kol liepė susirinkti daiktus ir pasakė „viso gero“. Niekas nelaikys žmogaus, kuris negali susimokėti.
O kaip gyvenai anksčiau? Papasakok savo istoriją.
Prieš 7 metus dirbau, turėjau savo įmonę. Turėjau įvairių draugų. Būdavo, skambina vidury nakties, sako, Žydriau, gal gali paskolinti 500 litų arba 1000 litų? Tokiomis sumomis skolindavosi, nes žinojo, kad turiu ir kad paskolinsiu. O po to nelįsiu į akis ir neprašysiu grąžinti. Daviau, vadinasi viskas. Tuo metu gal tikrai žmogui reikėjo. Tie draugai galiausiai pasirodė visu gražumu. Su tais pačiais draugais ir prasigėriau – sėsdavau prie vairo girtas, viskas buvo vienodai. Kai baigėsi pinigai, baigėsi ir draugai. Jau ir „pachmielui“ niekas 10 litų nebepaskolindavo. Net tie, kuriems tūkstantį skolinau. Nuvažiavau pas brolį, paprašiau pagalbos, prisipažinau, kad prasigėriau, kad kaltas, kad nebėra kur dingti – pasiektas dugnas. Pasiryžau nebegerti. Tačiau nepadėjo brolis. Tada susiradau gatvinių draugų. Ji visada padės. Kitą kartą paskutinį litą atiduos, jei matys, kad tikrai blogai ar nebeturi ko valgyti. Su gatviniu gyvenimu prasidėjo ir nusikaltimai. Patekau į kalėjimą, „atsėdėjau“, išėjau. Kalėjimas man davė didelį pliusą, pradėjau į gyvenimą kitaip žiūrėti.
Kaip kitaip? Kaip pasikeitė tavo požiūris sugrįžus iš įkalinimo įstaigos?
Nebemačiau gyvenimo per kreivą stikliuką. Būdamas ten negėriau. Įtvirtinau tikėjimą. Tikėjau ir anksčiau, tik tas tikėjimas buvo atsainus. Nuėjau į bažnyčią, pasimeldžiau ir gerai – jei eidavau, tai dėl kitų akių. Atradau tikrą tikėjimą, pradėjau į gyvenimą žiūrėti blaiviomis akimis. Ten atbūtas laikas duoda savo. Praėjo nemažai laiko. „Sėdėjau“ ne vieną kartą, iš viso bus 8 metai, praleisti ten. Antrą kartą papuolus susidėjau su žmonėmis, kur atrodė vienaip, o išėjo kitaip. Negėriau kurį laiką, tačiau vis pakviesdavo po nedaug, po buteliuką, antrą, trečią, galiausiai žiūriu, kad nieko gero, vėl prasigėriau. Po paskutinio karto (kalėjime – aut. past), jau beveik metus esu laisvėje.
Kaip jautiesi dabar, bandydamas vėl grįžti į normalų, blaivų gyvenimą?
Man dabar yra blogai. Nėra kur gyventi, nėra darbo. Apskritai, esu niekas. Nesėdžiu kaip kiti benamiai, kurie susitaikė, kad dieną pasivaikščios po valgyklas, vakare eis į nakvynės namus, ten dar gaus pavalgyti, išsimiegos ir galvos, kam čia dirbti. Maisto gauni, stogas yra. Tai kam tada dirbti? Jei reikia pinigų, kažkur kažką pasidarai, truputį turi. Esu matęs daug, žiemą teko miegoti lauke prie -30 laipsnių. Daug kartų esu vos nepasakęs, kad viskas atsibodo, lengviau šokti nuo tilto ir viską baigti. Bet kai pagalvoju, tai kvailystė, po galais, dar noriu gyventi, kažką nuveikti, judėti į priekį. Nėra dabar darbo, bet ieškau, internete skaitau skelbimus, gal kažkas atsiras. Man nepatinka ilgai nieko neveikti. Aš galiu pasėdėti dieną, dvi, tris, savaitę, bet ne daugiau. Pailsi ir gana. Čia, „Betanijoje“, padedu drabužius tvarkyti, įvairius darbus darau. Negaliu sėdėti bibliotekoje prie kompiuterio ir žiūrėti filmus, žaidimai ne man, tai iš viso, laiko švaistymas. Dabar svarbiausia rasti darbą. Ateina žiema, reikia rūpintis, kad nebūčiau gatvėje.
Gatvės gyvenimas. Koks jis?
Iš vienos pusės gatvėje nėra blogai, bet ir nėra gerai. Galiausiai gatvėje bet kokiu atveju pradėsi daryti nusikaltimus, nes kaip bebūtų, palūši. Palūši ir paprasčiausias žingsinis bus padaryti nusikaltimą. Paskutinį kartą kai „sėdau“ irgi buvo prieš žiemą. Sezonas baigėsi, visus pinigus iššvaisčiau kairėn dešinėn, su keliomis kapeikomis kišenėje žiemą pragyventi sunku. Galiausiai padariau nusikaltimą.
Pamenu, grįžtu po darbo į nakvynės namus, kur ten vis tiek geriau negu gatvėje. Yra dušas, gali nusiprausti, pasidaryti karšto maisto, išsimiegoti. Taigi, po darbo pavargęs, nusikalęs, šeimininkas visiems nupirko po butelį alaus. Atsigėriau, o kodėl ne, vieną buteliuką. Atėjus į nakvynės namus, sargas neįleidžia, sako, girtų čia nepriimame. Pasiūlė išsiblaivyti iki 22 valandos vakaro ir tada sugrįžti arba visai neįleis. Pagal jį išeina, kad nuo vieno alaus buteliuko aš prisigėręs. Pastūmė mane vieną, antrą kartą. Gavo atgal ir viskas. Gavo į akį, pats kaltas. Dar stebisi, kodėl žmonės daro nusikaltimus? Kaip nedarys nusikaltimų, jei pati valdžia priverčia. Žmogus išėjęs iš įkalinimo įstaigos neturi kur eiti. Tai pasiūlykite bent gyvenamą vietą, padėkite įsidarbinti. Užsienyje buvusiems kaliniams suteikiamas socialinis būstas, socialiniai darbuotojai padeda darbą susirasti. Ten valstybė suteikia galimybę nebenusikalsti, o eiti į priekį. Pas mus yra atvirkščiai. Išėjai, gavai bilietą iki kur parašei, kad reikia važiuoti. Aišku, visi apgaudinėja, rašo kuo toliau, kad daugiau pinigų gautų. Ir pats rašiau beveik Lietuvos pasienį, kažkokį kaimą. Davė 15 eurų „maistpinigių“. Už 15 eurų kiek laiko gali pragyventi? Gerai, kad išėjęs žinojau, kur eiti. Po 4 dienų jau turėjau darbą. Bet reikia apsiprasti, ten kitoks pasaulis nei laisvėje.
Daug kartų esu vos nepasakęs, kad viskas atsibodo, lengviau šokti nuo tilto ir viską baigti. Bet kai pagalvoju, tai kvailystė, po galais, dar noriu gyventi, kažką nuveikti, judėti į priekį. Nėra dabar darbo, bet ieškau, internete skaitau skelbimus, gal kažkas atsiras.
Kuo skiriasi gyvenimas įkalinimo įstaigoje ir laisvėje?
Diena ten eina pagal režimą. Pusryčiai, po to patikrinimas. Lokalinio sektoriaus žmonės išeina į lauką, sustoja, keičiasi pamaina, suskaičiuoja žmones ar visi yra, ar niekas nepabėgo. Paskui iki pietų laisvas laikas. Gali mokytis, gali eiti dirbti į darbo zoną. Priklausomai nuo pataisos namų, tos darbo zonos skirtingos. Kai kur dirba su mediena, bet ten patekti sudėtinga. Daugiausia dirba žmonės, kuriems skirtos ilgalaikės bausmės. Trumpam ten nepriima. Daug kas eina vien tam, kad anksčiau paleistų už gerą elgesį, be to, dirbant greičiau laikas eina. Aš, būdavo, miegu iki patikrinimo, į patikrinimą nueinu su chalatu ir vėl grįžtu miegoti. Atsikeliu apie pietus, 12 valandą, atsigeriu kavos, pažiūriu televizorių, pabendrauju su žmonėmis. Vakare vėl reikia kažką veikti. Daug ką veikdavau. Nenoriu visko pasakoti. Dažniausiai pažiūri kokį filmą, kompiuteriu pažaidi, telefonu pabendrauji. Anksčiau dar buvo galima, dabar visi telefono ryšiai užblokuoti. Miegoti eini paryčiais – 3-4 valandą ryto. Gali ten ir išgerti, ir žolės parūkyti, amfetamino pavartoti. Ten gali viską. Tik visų malonumų įkainiai didesni. Laisvėje gramas žolės kainuoja apie 15-17 eurų. Ten iš laisvės gramo padaromi 3-4 gramai ir pardavinėjami po 30 eurų. Pats parūkai ir dar pinigų lieka. Jei imi vartoti stipresnius narkotikus, pavyzdžiui, amfetaminą, po pusės metų pradeda „važiuoti stogas“… Laisvėje gali bent jau kažkur išeiti, pakeisti vietą, aplinką, su vienu, kitu žmogumi pabendrauti. Ten gali išeiti į kiemą, pabūsi valandą, dvi ir grįši atgal. Ryte visi kartu atsikelia. Tu jau žinai, ką tie žmonės galvoja, ką tau pasakys. Minusas tik tas, kad ten savos taisyklės.
Laisvėje irgi egzistuoja taisyklės, kurių reikia laikytis. Tačiau būti laisvu juk geriau, tiesa?
Visur yra taisyklės. Bet laisvėje tu gali eiti pirmyn. Būna, žmonės, visą dieną prasėdi prie kompiuterio, pražaidžia, eina valkatauti, bet aš taip nebenoriu, tikslo nematau. Reikia žiūrėti į priekį. Jei šiandien blogai, gal ryt irgi bus blogai ir kitą savaitę, bet sukandęs dantis, kaip bebūtų, kenti. Pats svarbiausias dalykas, jeigu aš pats nenorėčiau, galiausiai degraduočiau. Vėl prasigerčiau, pradėčiau narkotikus vartoti, bet tada jau kelio atgal nebėra. Dėl to nustojau vertoti alkoholį. Nesu šventas, laikas nuo laiko išgeriu, bet jau nebe taip, kaip anksčiau, kai geri tiek, kad žemę nosim bučiuoti pradedi.
Kada, kaip supratai, kad nori blaivaus gyvenimo, kad nori pasikeisti, turėti namus, darbą, normalų gyvenimą? Kiek visko reikėjo išgyventi, kad suprastum, jog nori keistis?
Daug, daug labai. Viskas prasidėjo nuo gilios vaikystės. Tas šleifas tęsiasi nuo tada, kai buvau beveik 6 metų, prie mano akių užmušė motiną. Gal nuo tos dienos prasidėjo ta grandinė. Po motinos mirties gyvenau porą metų pas tetą, tada SOS vaikų kaime, mokiausi internate. Išmokau už save ir už jaunesnį brolį pastovėti. Vėliau – bėgimas iš internato, gatvės gyvenimas, miegojimas „skladukuose“. Niekam nelinkiu to, ką esu matęs. Atsuku visą gyvenimo kasetę, galvoju, žiūriu, kas ir kodėl buvo… Gyveni į priekį, o ne su mintim, kad man gerai kaip yra ir viskas. Man nėra gerai.
Kokie tavo ateities tikslai? Kaip įsivaizduoji save po metų ar po penkių?
Aš gal pesimistiškai žiūriu į gyvenimą, bet tiek daug į priekį neplanuoju. Galiu suplanuoti savaitę, gal dvi, bet realiai, aš nežinau kas bus rytoj. Manau, gal nereiks metų, bet noriu atsistoti ant kojų – vėl turėti darbą, butą, mašiną, merginą. Galiu sakyti, kad koks skirtumas, kas bus, tas bus, bet man norisi toliau eiti. Man reikia judėti į priekį.
