Oleksandra Baklaieva (22) Vilnių įsimylėjusi ukrainietė. Ji baigė Klaipėdos LCC tarptautinį universitetą ir dabar (Vilniuje) mokosi ISM vadybos ir ekonomikos universitete Tarptautinę rinkodarą ir vadybą. Mano pašnekovė svajoja apkeliauti pasaulį, padėti benamiams Ukrainoje, o verslą laiko tikru menu. Mergina savo studijų vasaras leidžia Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbdama ir bendraudama su žmonėmis iš viso pasaulio.

– Kaip atradai Lietuvą?

– Mano brolis atvyko čia anksčiau. Į Klaipėdą, LCC tarptautinį universitetą. Jis pamilo Lietuvą ir grįžęs vis pasakodavo, kaip jam smagu, sakydavo, kad tai tarsi vasaros stovykla, kur reikia truputėlį pasimokyti. Vėliau pradėjau domėtis studijomis ir sužinojau, kad ten daug amerikiečių, studijos vyksta anglų kalba.

– Kaip sugalvojai, jog nori mokytis tarptautinio verslo?

– Mano atsakymas bus kvailas (juokiasi). Todėl, nes nežinojau, ko noriu! Aš visada maniau, jog būsiu menininkė, bet nenorėjau mokytis Ukrainoje. Kai apžiūrinėjau LCC siūlomas programas galėjau rinktis iš 4 dalykų: verslo, psichologijos, teologijos ir anglų kalbos. Kodėl ne anglų? Visi kursai – anglų kalba, tad pamaniau, jog savaime jos išmokysiu. Psichologija skambėjo sunkokai, o teologija tiesiog nedomino. Beliko tik verslas. Manau verslas suteikia laisvumo. Tai taip pat yra menas.

– Žinau, kad dažnai lankaisi Amerikoje. Ką ten veiki?

– Pagal Work and tavel programą vasarą ten labai gerai dirbti. Ten per 3-4 mėnesius užsidirbu pinigų visiems metams. Ši vasara bus ketvirta, kurią praleisiu Valstijose.

– Baigusi darbus keliauji?

– Truputį. Keliavau po rytinę pakrantę, Niujorką, Vašingtoną. Bet daugiausiai dirbu. Šią programą juokais vadinu work and slave. Pastebėjau, jog programa naudojasi dviejų tipų studentai. Vieni čia tam, kad užsidirbtų. Jie nekeliauja daug. Jie tik dirba dirba dirba dirba. Tarp tokių esu ir aš. Kiti – turi pinigų. Viską ką užsidirba jie išleidžia kelionėms. Jie nenori užsidirbti, jie nori patirti JAV.

– Pasiilgsti Ukrainos?

– Buvau ten prieš dvi savaites. Šiaip negrįžtu itin dažnai. Gal du kartus per metus.

– Kokios nuotaikos šalyje?

– Žmonės yra pavargę. Nenoriu smerkti nei vienos tautos, bet laikau visiška nesamone, ką kalba tam tikra žiniasklaida. Jie sako, kad ukrainiečiai kovoja vieni prieš kitus. Ten vyksta karas. Tai yra faktas! Mano draugai, draugų draugai žūsta kovose. Jie žino tikrąją istoriją ir tuos, kurie už viską atsakingi… Aš gyvenu vakarinėje Ukrainos dalyje, toli nuo karo zonos. Ir čia kai kurie žmonės sako, jog reikėtų tiesiog palikti karo regioną. Ekonomika griūna, pinigai praranda savo vertę. Bet mūsų prezidentas kalba kitaip. Jis sako, jog tai mūsų šalis, ir mes turime už ją kovoti. Ir mes kovosime.

– Ką prieš atvykdama žinojai apie Vilnių?

– Prieš atvykdama žinojau tik tai, kad tai Lietuvos sostinė. Mano šalyje Lietuva ir Latvija skamba labai panašiai ir daug kas neatsimena kuri yra kuri. Kai jau gyvenau Klaipėdoje keletą kartų buvau Vilniuje. Daugiausia laiko praleisdavau stotyje. Ten ne taip blogai, kaip Kaune. Kauno stotis man nepatiko. Kai mokiausi Klaipėdoje, universitetas suorganizavo ekskursiją po Vilnių. Buvo tiesiog puiku, nepaisant to, kad nemėgstu ekskursijų, kur tiesiog greitai aprodomi pagrindiniai miesto pastatai ir keliaujama toliau. Tai nepalieka tavyje įspaudo, kad apsilankei tame mieste. Dabar, kai gyvenu Vilniuje, galiu pasakyti, jog jį myliu. Tai vienas mėgstamiausių mano miestų. Tačiau žiemos čia tiesiog per šaltos! Bet dabar pavasaris, tad gerai. Be to, čia galima tiek daug nuveikti ir pamatyti. Tiesiog nereikia skubėti.

– Kas Tau labiausiai patinka Vilniuje?

– Vilnius – aktyvus miestas. Čia galima atsipalaiduoti aktyviai. Žiemą, netoli Vilniaus, galima nuvykti paslydinėti, dabar gali tiesiog nueiti į parką, išsinuomoti riedučius ir riedėti. Čia ne ta vieta, kur tu tiesiog sėdi ir nieko nedarai.

– Ką manai apie vilniečius? Ar jie labai skiriasi nuo Ukrainos gyventojų?

– Lietuviai, kaip tauta, yra kitokie. Bet vilniečiai… Negaliu pasakyti, kad jie yra kitokie. Vilniečiai yra už aktyvų gyvenimą. Pavyzdžiui mamos. Tiek daug mamų su vaikais vežimėliuose vaikštinėja po parką.

– Ar sunku užsieniečiui pritapti Vilniuje?

– Senoji karta yra posovietinė, tad visi moka rusiškai. Mūsų tradicijos gana panašios. Čia močiutės viešajame transporte taip pat šaukia ant manęs, kad užleisčiau vietą.

Jaunoji karta yra kiek kitokia. Jauni žmonės čia yra tikri individualistai. Mes galime būti draugais, tačiau prireiks laiko, kol tu pakviesi mane į savo namus. Pavyzdžiui, Ukrainoje, jei tu esi mano draugas, ateik į mano namus pavalgyti, ateik kada tik nori – durys tau visada atviros. Bet dauguma dalykų yra panašūs. Vieni yra siaurų pažiūrų, kiti – plačių. Aš visada stengiuosi būti tokia, kaip pastarieji. Gal todėl man čia man taip lengva!

Ačiū Tau, Oleksandra, už pokalbį ir laiką.

 

Susiję